Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kazachstano sostinėje užrašai – tik kazachų kalba

Gintaras VISOCKAS

Vidurinėje Azijoje apie metus gyvenusiam M. Riomerio universiteto dėstytojui Sauliui Nefui didžiulį įspūdį paliko Astanos centre pastatytas paminklas visiems, žuvusiems sovietiniuose lageriuose Autoriaus nuotrauka

Saulius Nefas, Mykolo Riomerio universiteto Viešojo administravimo katedros lektorius, yra ir Europos Sąjungos konsultantas savivaldos bei vietos bendruomenių kūrimo klausimais. Taigi jam dažnai tenka vykti į ilgalaikes komandiruotes, atliekant specialias Pasaulio banko finansiškai remiamas užduotis. Jau beveik ketveri metai, kai S. Nefas per metus po keletą mėnesių praleidžia Tadžikistane, Kirgizijoje ir Kazachstane. Sudėjus laiką, praleistą šiose Vidurinės Azijos valstybėse, paaiškėja, kad buvęs ilgametis Anykščių meras Dušanbėje, Biškeke ir Astanoje bus gyvenęs daugiau kaip metus. O per 12 mėnesių jau galima pajusti, suvokti, suprasti, kas iš tiesų šiandien dedasi Vidurinėje Azijoje.

Už viską reikia dėkoti prezidentui

Saulius Nefas tvirtina, kad jam asmeniškai buvo itin įdomu Vidurinėje Azijoje įgyvendinti kai kuriuos ES projektus. Sakykim, projektas, sėkmingai įdiegtas Kazachstane, vadinosi „Gera savivalda Kazachstane“. Nei Tadžikistane, nei Kirgizijoje, nei Kazachstane šiandien nėra tokių savivaldos tradicijų, kaip mes jas, europiečiai, suprantame. Šiose posovietinėse Vidurinės Azijos šalyse dar viskas labai centralizuota: viskas arba beveik viskas priklauso tik nuo prezidentų geros valios. Jei pastatoma ligoninė, jei mokytojams pakeliamas atlyginimas, jei likviduojamos stichinės nelaimės padariniai – už viską reikia dėkoti prezidentui, tik prezidentui. Visi geri darbai, atliekami Vidurinėje Azijoje, priskiriami prezidentui, nevykę sprendimai – blogiesiems prezidentų patarėjams ar valdininkams, kurie, beje, nedelsiant baudžiami šalinant iš tarnybos ar net sodinant už grotų. Ši tradicija – prezidento institucijos kultas – būdinga visoms trims minėtoms valstybėms.

Tadžikistane daug feodalizmo

Ir vis dėlto Tadžikistanas, Kirgizija ir Kazachstanas – skirtingos valstybės, nors ir priklauso tam pačiam regionui. Labiausiai atsilikęs yra Tadžikistanas. Tadžikistane šiandien dar galima išvysti tiek feodalizmo, tiek socializmo, tiek kapitalizmo elementų. Kaime iki šiol tebestovi iš molio drėbtos trobelės ir tebegalioja nuostata, jog moteriai išsilavinimas nereikalingas. Todėl dauguma kaimuose gyvenančių mergaičių nesimoko. O jeigu šeimoje auga kelios mergaitės, tai viena iš jų tikrai nelanko mokyklos. Tadžikiškos mokyklos ne visuomet panašios į tikrąsias mokyklas, kuriose vaikai mokomi rašyti, skaičiuoti, pažinti fizikos dėsnius. Tadžikistane, ypač provincijoje, dar labai jaučiamas didelis šventikų, tadžikų žodžiais tariant – mulų, vaidmuo. Mulos turi savo mokyklas, kuriose vaikus moko skaityti tik Koraną. Beje, čia apstu apsišaukėlių mulų, kurie iš tikrųjų neišmano Islamo religijos, nėra atidžiai skaitę Korano, todėl jie pamokose dažnai klaidingai traktuoja pagrindines musulmonių tikėjimo tezes. Kad ir kaip mums būtų keista, tačiau nėščia moteris, ypač gyvenanti kaime, neturi teisės kreiptis pagalbos pas medikus, jeigu jai šito daryti neleidžia jos vyras. O vyras dažniausiai nusprendžia, kad svetimiems, t.y. medikams, nėra jokio reikalo kištis į jų asmeninius reikalus. Paprotys, esą vaiko gimimas – tik jo tėvų reikalas – vis dar gajus Tadžikistane. O tai reiškia, kad Tadžikistane daug miršta tiek naujagimių, tiek gimdyvių.

Keliantys vestuves dažniausiai įlenda į milžiniškas skolas

Šioje šalyje niekaip nepavyksta išgyvendinti ir dar vieno iš viduramžių atkeliavusio papročio – gausių didelių vestuvių. Jeigu Tadžikistane keliamos vestuvės, tai būtinai – labai gausios, į svečius pakviečiant visą plačią giminę. Iš pirmo žvilgsnio, kas čia blogo, jei pamaloninami net tolimiausi giminaičiai, net beveik nepažįstami kaimynai iš gretimų kaimų. Bėda ta, kad tokios vestuvės brangiai kainuoja. Kartais vestuves keliantys tėvai taip įsiskolina, kad vėliau visą gyvenimą pluša ir dirba tik tam, kad atiduotų pinigus, išleistus vestuvėms. Tadžikistano prezidentas savo specialiais įsakais ir dekretais bando uždrausti rengti gausias vestuves, tačiau jam ne itin sekasi. Tadžikai geriau užsikraus milžiniškų skolų naštą, bet surengs prašmatnias vestuves, nė kiek nenusileidžiančias anksčiau surengtoms vestuvėms. M. Riomerio universiteto lektoriui S. Nefui teko asmeniškai dalyvauti vienose vestuvėse, kur svečių susirinko beveik iki pusės tūkstančio, o stalai lūžo nuo vaišių.

Vidutinis uždarbis – vos 35 doleriai per mėnesį

Vestuvės Tadžikistane iki šiol įspūdingos savo prabanga, nors dauguma tadžikų gyvena skurdžiai. Vidutinis tadžiko darbo užmokestis – vos 35 JAV doleriai. Maždaug toks atlyginimas mokamas visiems – milicininkams, mokytojams, valstybės tarnautojams. O parduotuvėse, supermarketais vadinamose, kainos panašios kaip ir Lietuvoje. Beje, milijoniniame Dušanbės miesto centre įrengtas vienas supermarketas, kuris mūsų, lietuvių akimis, tėra nedidelė parduotuvė, primenanti pirmuosius mūsų supermarketus. Pavyzdžiui, „Pas Juozapą“ Vilniuje. Vilniaus „Akropolis“ daug kartų didesnis ir prašmatnesnis už centrinį Dušanbės supermarketą. Beje, ta Tadžikistano sostinės centre įrengta moderni parduotuvė priklauso prezidento dukrai. Tadžikistane jau beveik 50–60 proc. įmonių, gamyklų, parduotuvių privatizuota ir visos jos atsidūrusios šiandieninio prezidento ir jo giminės bei jo pažįstamų rankose. Todėl visiškai nenuostabu, kad daugelis tadžikų priversti auginti vynuoges, arbūzus, pomidorus, avinus ir juos po to pardavinėti turguose. Mat turguose vyksta didysis, tikrasis apsipirkimas. Papildomais verslais verčiasi visi – net mokyklų direktoriai, milicininkai. Kitaip jų šeimos paprasčiausiai neišgyventų

Tai bent korupcija...

Tadžikistane kyšininkavimas – įprastas reiškinys. Dalydamasis savo įspūdžiais, patirtais šioje šalyje, M. Riomerio universiteto lektorius S. Nefas pabrėžė, kad kyšius duoda ir ima beveik visi. Net mokytojai įsigudrina imti neteisėtą atlygį. Remiantis šalies įstatymais, klasėje turi būti ne daugiau kaip 30 moksleivių, tačiau moksleivių Tadžikistane – itin daug. Klasės perpildytos. Bet jeigu klasėje daugiau nei 30 moksleivių, vadinasi, mokytojui užkrautas didesnis nei įstatymuose nurodyta darbo krūvis. Mokytojai neatsisako didesnių klasių, tačiau už papildomą vargą ima papildomą mokestį – po 5 tengė nuo galvos. Penki tengė – tai šiek tiek mažiau nei penki litai. Pinigas lyg ir nedidelis, bet po penkis tengė mokytojui moka dažniausiai visų be išimties moksleivių tėvai.

Kai važiuoja Tadžikistano prezidentas...

Gyvenant Dušanbėje S. Nefui teko ne sykį regėti, kaip sostinės gatvėmis važiuoja Tadžikistano prezidento automobilių kortežas. Tai išties įspūdingas reginys, kadangi eismas sustabdomas visas ir visur. Kai važiuoja Tadžikistano prezidentas, niekas neturi teisės važiuoti nei ta pačia, nei aplinkinėm gatvėm. Tuo metu visur gausu milicininkų. Jų esama kiekvienoje sankryžoje, visi jie atiduoda prezidentui pagarbą. Pasiteiravus, kam reikia tiek daug milicininkų, svečiui iš Lietuvos buvo pasakyta, jog tai – neišvengiama saugumo priemonė. Nors Tadžikistane beveik penketą mėnesių praleidęs S. Nefas įsitikino, jog tiek daug milicininkų tikrai nereikia. Tiesiog šitaip Tadžikistano prezidentas demonstruoja ... savo tuštybę. Net kai pirmasis šalies vadovas važiuoja į užmiestį, į savo vilą (manoma, kad jis turi mažiausiai 18 prašmatnių vilų), net ir kalnų keliuose stovi šimtai milicininkų, iš kurių reikalaujama, regis, tik vieno – laiku atiduoti pagarbą važiuojančiam prezidentui.

Opozicija kirgizai nepasitiki taip pat, kaip ir prezidentu

Kirgizijoje jau daugiau demokratijos – ten esama ir opozicijos, opozicija ir mitingus rengia, ir opozicinius laikraščius leidžia. Tadžikistane leidžiamas tik vienas laikraštis „Pravda“, kuriame nerasi net užuominos prieš prezidentą. Opozicijos nėra nė kvapo ir nežinia, kada ji susiformuos. Tadžikistano prezidento daug kas nemėgsta, bet dauguma tadžikų net mintyse bijo prisipažinti, jog keikia savo prezidentą. Kirgistane jau visai kitaip. Ten galima rasti laikraščių, kuriuose kritikuojami pirmieji šalies asmenys. Bet vėl – dauguma kirgizų mano, kad tiek valdžia, tiek opozicija – nešvarūs, negarbingi žmonės. Kirgizai sako, kad tie, kurie dabar kritikuoja valdžią, šitaip elgiasi tik todėl, kad susipyko su prezidentu ir buvo išstumti iš valdžios. Žodžiu, opozicijai irgi nerūpi Kirgizijos likimas. Prezidento oponentams rūpi tik kuo greičiau sugrįžti į valdžią. Gyvendamas Biškeke S. Nefas ne sykį girdėjo kalbant kirgizus: „Mes tarpusavyje pjausimės tol, kol vėl būsime priversti prašyti rusų pagalbos įvesti tvarką“.

Kazachai didžiuojasi esą kazachais

Pati moderniausia, geriausiai besitvarkanti valstybė, beje, vykdanti ir labiausiai nuo Rusijos nepriklausomą politiką, – Kazachstanas. Žinoma, dabartinis Kazachstano prezidentas – toks pat autokratas kaip ir Tadžikistano ar Kirgizijos prezidentai. Bent jau žiūrint Vakarų Europos akimis. Tačiau Kazachstano prezidentas turi ir savybių, už kurias jį galima pagirti. Jam nuoširdžiai rūpi kazachų identiteto išsaugojimo reikalai. Prieš jam ateinant į valdžią Kazachstane kazachų buvo vos 30 procentų. Dabar kazachų – jau per 50 proc. Tai – sumanios, gudrios politikos vaisius. Mat tiek Kazachstane gyvenantys rusai, tiek oficialusis Kremlius darė viską, jog kazachai nesididžiuotų esantys kazachais. Kazachstano prezidentas visomis įmanomomis priemonėmis priešinosi primetamai rusifikacijai. Ir daug kur jam pavyko neutralizuoti arba bent jau sumažinti Maskvos įtaką. Pavyzdžiui, negalėdamas visiškai išstumti rusų kalbos, prezidentas įvedė trikalbystę. Visose kazachiškose mokyklose dabar dėstoma ne tik kazachų ir rusų, bet ir anglų kalba. Ir anglų kalbai skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei rusų. Būtent jo vadovavimo metais Kazachstane visi rusiški pavadinimai pakeisti į kazachiškus. Sakykim, kaimas Aleksandrovka, dar S. Nefui būnant Astanoje, pakeistas į kazachišką. Išvertus į lietuvių kalbą tas kaimas dabar vadinasi „Šilko keliu“. Panašus likimas ištiko ir visokias višniovkas, beriozovkas, strojitelnyj ir t.t. Taigi šiandien Astanoje nerasi nė vieno rusiško pavadinimo. Beje, Kazachstano sostinėje nėra ir tarptautinių pavadinimų, tokių kaip „Forum Palace“ ar „Cinema Palace“. Net ir šie pakeisti į kazachiškus. Ir verslininkai, kuriems priklauso modernūs kino teatrai ar restoranai, dėl tokių pakeitimų nesipiktino, neprieštaravo.

Jaunuoliai skatinami studijuoti Vakaruose

Bandydamas šalį kuo labiau atplėšti nuo Rusijos įtakos, Kazachstano prezidentas įsteigė specialią vardinę premiją studentams, besimokantiems prestižiniuose Vakarų Europos ir JAV universitetuose. Jau visas dešimtmetis, kai prezidentas kasmet apmoka visas mokymosi ir pragyvenimo išlaidas trims tūkstančiams kazachų, studijuojantiems Vakarų aukštosiose mokyklose. Jiems tereikia įstoti. Taigi per dešimt metų Vakarų aukštosiose mokyklose žinių pasisėmė per 30 tūkst. kazachų. 15 milijonų gyventojų turinčiam Kazachstanui šie skaičiai – akivaizdžiai per maži. Tačiau tai rimtas žingsnis į priekį, o ne atgal. Tuo tarpu Tadžikistano ir Kirgizijos jaunuoliai vis dar studijuoja Maskvoje, Sankt Peterburge. Net tadžikų ir kirgizų mokslininkai savo disertacijas iki šiol gina Maskvoje, kai jų kolegos kazachai – Astanoje arba Vašingtone.

V. Putino vizitą greitai pamiršo

Pasakodamas apie Kazachstaną M. Riomerio universiteto dėstytojas S. Nefas prisiminė ir praėjusių metų gegužės 10-osios Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitą į Kazachstaną. Ką tada rašė kazachų laikraščiai? Ogi pirmuosiuose puslapiuose puikavosi V. Putino portretas, buvo gausu patikinimų, esą Rusija su Kazachstanu draugaus per amžių amžius. O antrajame puslapyje buvo išsamiai nušviestas Kazachstano valdžios atstovų vizitas į Vašingtoną. Vos tik V. Putinas išskrido namo, pirmuosiuose kazachiškų laikraščių puslapiuose pasirodė pasakojimų apie sėkmingą kazachų vizitą į Baltuosius rūmus. Užuominų, jog oficialioji Astana draugaus su oficialiąja Maskva, – nė kvapo. Apie V. Putino viešnagę Astanoje – nė eilutės. Nei tą, nei kitą dieną. O apie sėkmingą kelionę į Ameriką laikraščiai rašė dar keletą savaičių. Maždaug pusę metų Kazachstane pragyvenęs S.Nefas pastebi, jog oficialioji Astana įgyvendina sudėtingą, daugiavektorinę, pragmatišką užsienio politiką. Sprendžiant iš Kazachstano prezidento žingsnių, negalima pasakyti, jog kazachai keliaklupsčiauja prieš Maskvą. Jie atviri pasauliui. Tiek iš Rusijos, tiek iš JAV ar Japonijos jie ima tik tai, kas jiems, kazachams, naudinga.

Rusija imasi gudrybių

Tiesa, Rusija žūtbūt stengiasi išlaikyti savo įtaką, daugiausia per savo televizijos kanalus, retransliuojamus Kazachstane. Kai kurios rusų laidos išties subtiliai perša nuomonę, esą Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva, „rusų atžvilgiu elgiasi nepadoriai, negražiai“. Žinodami, kad karo veteranai Vidurinėje Azijoje labai gerbiami, rusų žurnalistai, pavyzdžiui, specialiai piršdavo nuomonę, esą pabaltijiečiai... negerbia karo veteranų. Žodžiu, gyvenant Vidurinėje Azijoje S. Nefui teko ne kartą atsakinėti į klausimą, kodėl lietuviai, latviai ir estai taip nekenčia karo veteranų. Be televizijos laidų, Rusija imasi ir kur kas drastiškesnių priemonių, siekdama išsaugoti savo įtaką šiam regionui. Ypač iškalbingas Tadžikistano pavyzdys. Per pastaruosius keliolika metų šioje šalyje nebuvo sėkmingai įgyvendintas nė vienas ekonominis projektas, kuriame būtų aktyviai dalyvavęs Vakarų kapitalas. Jei kokią gamyklą ar elektrinę Tadžikistane statė indai, vokiečiai ar britai, tai tokie užmojai visuomet patirdavo nesėkmę. O jei gamyklą ar elektrinę statė Rusija, tokios statybos visuomet baigdavosi pabaigtuvių vainiko iškėlimu. Taigi šiandien tadžikai neturi už ką dėkoti nei britams, nei indams ar vokiečiams – jie yra dėkingi tik Rusijai, kalnuose pastačiusiai ar statančiai elektrines. Mat elektros energija Tadžikistane – vis dar didelis deficitas. Akivaizdu, kad šitaip besiklostanti ekonomika – puikus Rusijos specialiųjų tarnybų įsikišimo pavyzdys. Tačiau iš molio drėbtose lūšnose gyvenantiems tadžikams juk nepaaiškinsi, kodėl iš tiesų sužlugo britų statomas fabrikas, o štai rusų projektuota elektrinė – klesti.

© 2008 „XXI amžius“