Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Depresija – nenoras susitikti su savimi

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Etnologas Aleksandras Žarskus Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Apie niūriu ir tamsiu žiemos periodu užklumpančią liūdesio ir nevilties ligą – depresiją, šį kartą kalbamės ne su gydytoju, bet su etnologu Aleksandru Žarskumi. Gal jo nuomonė pakeis mūsų požiūrį į šią ligą ir padės išsiaiškinti, kodėl taip sunku ja atsikratyti. Etnologas teigia, kad depresijos neįmanoma išgydyti vien tik vaistais, nes tai – sąmonės liga. Norint pasveikti, būtina pakeisti savo sąmonę. Pastaroji nepasikeis, jei žmogus nepakeis savo požiūrio į gyvenimą, neatstatys prarastų bendravimo ryšių, prarasto pasitikėjimo artimaisiais. Tai nėra lengva užduotis, bet tai, kas lengva, tik tiek ir teverta...

„Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“

Sena gera patarlė sako: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.“ Taigi depresija, kaip ir kitos dvasios ligos, yra proto liga, o protui labai kenkia blogos mintys. Nuo jų ir reikėtų pradėti. Visas įkyrias ir blogas mintis reikia pakeisti maloniomis ir pozityviomis. Kokiomis konkrečiai, bendrų patarimų nėra. Pirmiausiai žmogus turi išsiaiškinti, kodėl yra savimi nepatenkintas. Paklauskime savęs: kodėl mes save lyginame su kitais?! Gal todėl, kad tas, su kuriuo save lyginame, kažką turi daugiau nei aš? Bet ar verta lyginti? Visada yra daug priežasčių būti savimi nepatenkintam, bet galima rasti ir tiek pat priežasčių būti patenkintam. Žmogui visada reikia ieškoti tokių priežasčių. Pavyzdžiui, juk turime kojas, turime rankas, galime eiti pasivaikščioti, galime kažką veikti, daryti, kam nors padėti. Kai žmogus kam nors padeda, jis jaučiasi reikalingas. Padėdamas kitam, jis, pirmiausia, padeda pats sau. O jei žmogus gyvena tik galvodamas apie savo nesėkmes ir nelaimes, tai... iki depresijos visai netoli.

Be problemų negali gyventi

Žmogus be problemų negyvena. Jei išsprendžia vienas, atsiranda kitos. Dvasinės problemos yra sunkesnės, nes pastangų su jomis susitvarkyti reikia daugiau. Kai nėra valgyti, niekas nesižudo. Bet jei kas nors ant širdies negerai, tada dažnai ir apie savižudybę pagalvojama. Psichologija skiria dvi savižudybės rūšis – suicidą ir egocidą. Suicidas tai – kūno savižudybė, o egocidas yra savojo „ego“, kuris ir sukėlė depresiją, „žudymas“. Žmogus nesupranta, kad reikia keisti savo mintis, savo įsitikinimus, ir todėl žudo kūną. O reikėtų „žudyti“ per daug išpūstą „ego“. Kitaip tariant, reikėtų nuolankumo. Vargo žmogus, kuriam trūksta maisto, šilumos ir drabužių, depresijos nepažįsta. Jo pagrindinės mintys nukreiptos ne į filosofinį klausimą: „Būti ar nebūti“, o į išlikimą. Stiprus instinktas išlikti – didžiausias jo stimulas gyventi. Todėl, kad ir kaip sunku gyventi, žmogus gyventi nori. Depresija atsiranda tada, kai žmogus įgyja patikimą stogą virš galvos, kai pradeda geriau gyventi – nešąla ir jo nekankina alkis. Kai trūksta maisto, kai trūksta stogo – gyvenimo tikslas aiškus: reikia šilumos, maisto, reikia vargti, kad tai pasiektum. O kai žmogus materialiai aprūpintas, atsiranda vidinė tuštuma. Toks žmogus gali pulti į neviltį, depresiją. Jį ima kankinti klausimas: kam ir dėl ko gyventi? Ypač jeigu žmogus neranda veiklos, kuri jį patenkintų, per mažai rūpinasi gera profesija. O kokia yra gera profesija? Gera profesija nėra ta, kur daugiausiai moka, ir nebūtinai prestižinė. Šie vertinimo kriterijai netinka. Geriausia profesija yra ta, kuri man pačiam patinka. O jeigu ieškome profesijos pagal uždarbį, tai po kokių 10 metų tikrai pradės kankinti depresija. Mat dirbant nemėgiamą darbą, atsiranda nepasitenkinimo jausmas, žmogus supranta, kad gyvena ne taip ir dirba ne tą darbą, kuris jam yra prie širdies.

Gyvenimui vadovauja protas

Depresija atsiranda ir dėl to, kad žmonės ima gyventi vien tik protu. Tada nutrūksta ryšys tarp širdies ir proto. Šis ryšys nutrūksta ir praradus tikėjimą, nes už tikėjimą daugiau atsako širdis, o ne protas. Taip dažniausiai atsitinka, kai motinos praranda giminės pratęsimo instinktą ir visai atžvilgiais stengiasi prilygti vyrui, stengiasi viską spręsti protu. Dėl savo prigimties ir pašaukimo – pratęsti gyvybę – visiškai vyrui prilygti jos negali. Todėl, pasak etnologo, moterys depresija suserga dažniau, nes atsiranda priešprieša ir nutrūksta ryšys tarp motinos širdies ir dominuoti norinčio moters proto. Tas ryšys yra labai svarbus mūsų gyvenime. Kai pradedame gyventi vien tik protu, pradedame mažiau tikėti ir... prarandame saugumo jausmą. Be to, protas yra skaldantis. Protui svarbu tik „aš“, o po manęs, kad ir tvanas... Širdis (dvasine prasme, o ne kaip kraują varinėjantis organas) yra visuma, širdis aprėpia visumą, ji mato ir tai, kas bus po jos, ji mato ir tai, kaip kiti gyvena, jai svarbu šeima, giminė, tauta, visuomenė. Širdis yra visa sujungiantis centras. Ir tikrojo religingumo centras. Tikroji religija yra ryšys su Dievu, bet visų pirma tai yra ryšys su kitu žmogumi, nes, kaip sako evangelistas šv. Jonas: „Kaip tu gali mylėti Dievą, kurio nematai, jeigu tu nemyli brolio, kurį tu matai?“ Taigi, kaip galima turėti ryšį su Dievu, jei nesugebama užmegzti ryšio su šalia esančiu žmogumi? Kai žmogus gyvena vien protu, jis labai daug mąsto. Kai nutrūksta ryšys tarp širdies ir proto, atsiranda daug problemų, gali prasidėti ir depresija. Protas pradeda įrodinėti, kad tai negerai, kad tai mums netinka, kad tai mus žemina, kad tai nemadinga, negražu, kad taip darydami mes nieko nepasieksime, kad sužlugs mūsų karjera ir pan. O širdis tuo tarpu mums sako visai ką kitą – ji kalba apie tai, kad mums gera tada, kai kažkam kitam darome gera, kai kažkam padedam, kai auginam vaikus, kurie irgi kažkam padės.

Prarasti ryšiai didina susvetimėjimą

Civilizuotoje visuomenėje (o civilizuotų visuomenių būta ir praeityje) silpnėja ir nutrūksta pagrindiniai ryšiai tarp žmonių, dėl to kyla įvairios psichologinės problemos, depresija irgi. Pogimdyvinė motinų depresija (anksčiau nebūtas reiškinys), pasak etnologo, atsirado irgi dėl civilizacijos, tiksliau dėl per didelio medicinos įsikišimo į gyvybės atsiradimą, per didelio skatinimo, nuskausminimo. Vos tik gimęs kūdikis buvo atskiriamas nuo motinos. Tai labai blogai ir kūdikiui, ir pačiai motinai. Gamta motiną ir kūdikį paruošė sujungimui, todėl jie turi būti kartu. Kūdikio atskyrimas nuo motinos yra susvetimėjimo tarp tėvų ir vaikų pradžia ir priežastis dvasios ligoms atsirasti. Niekur gyvoje gamtoje motina patelė neatitraukiama nuo ką tik gimusio savo vaiko. Dėl to, kad nutrūksta šie instinktyvios motinystės ryšiai, kai kurios motinos jau eidamos gimdyti teigia, kad joms nereikės kūdikio, kad jį paliks gimdymo namuose. Gerai, kad pastaruoju metu keičiasi situacija (buvusi palanki tik medikams, bet ne motinai ir kūdikiui) į gerą pusę – daugelyje gimdymo įstaigų kūdikiai po gimdymo paliekami motinos glėbyje. Anksčiau buvo atimami ir išnešami į atskirą palatą. Neatskyrus motinos nuo kūdikio, išlieka iki šiol juos jungęs ryšys. O kai nutraukiamas instinktyvus, gamtos užprogramuotas ryšys, tikros meilės ryšys, motinai tenka mylėti protu, o meilė protu yra visai kitokia. Jeigu kūdikis verkia, vadinasi, yra nepatenkinti jo pagrindiniai gyvybiniai poreikiai. Motina yra tam, kad juos patenkintų, ji vaikui yra kaip Dievas – saugantis, maitinantis ir sustiprinantis dvasiškai. Todėl kai motina nepriglaudžia prie krūtinės ką tik gimusio kūdikio ar vėliau augančio vaiko, toks vaikas gyvenime praranda saugumo jausmą ir užaugęs turi psichologinių problemų. Kai nutrūksta bendravimo ryšiai kūdikystėje, tie ryšiai blogi būna ir senatvėje. Tokie vaikai apleidžia savo senus tėvus, nes vaikų ir tėvų niekas nesieja. Ne veltui visos tautos turi patarlę: „Gera pradžia – pusė darbo“. Tad jei tik gimusį žmogų pasaulis sutinka su meile ir džiaugsmu, tai ir į jį atėjęs žmogus džiaugiasi gyvenimu, būna laimingas ir tą džiaugsmą bei laimę dalija kitiems. Todėl pati atėjimo pradžia į šį pasaulį žmogui yra labai svarbi.

Nemoka švęsti – nemoka būti

Ne veltui sakoma, kad tas, kuris dainuoja, niekada depresija neserga. Bet dainuoti reikia iš širdies. Kai dainuojama tik todėl, kad norima išgarsėti, atsiranda ir kitos problemos. Per didelis savęs iškėlimas, „sužvaigždėjimas“ trukdo atsipalaiduoti, pailsėti. Žmogui reikia saiko, darnos pajautimo, o jo nėra. Anksčiau žmonės neturėjo atostogų, bet niekas nepersidirbdavo. XIX amžiuje, kai Lietuva buvo carinės Rusijos priespaudoje, valstiečiai per metus švęsdavo nuo 120 iki 150 dienų per metus. Šiandien žmogus švenčių turi, bet nebemoka švęsti, nebemoka būti. Filosofai kalba, kad dabartinis žmogus gyvena turėjimu, nebemoka būti, būti ramybėje, pasitenkinti tuo, kas yra. Dabar švenčiame visai kitaip nei mūsų senoliai. Senolių šventės būdavo jų pačių, tose šventėse žiūrovų nebuvo. O kas iš tiesų yra šventė? Šventė – tai kasdienybėje nutrauktų ryšių su Dievu, su būtimi ir vienas su kitu atstatymas. Senoliai net švęsdami šeimos šventę Kūčias, nepamiršdavo pagerbti gyvulių, paukščių, žvėrių, bičių. Su visa gyvūnija buvo dalijamasi šventės džiaugsmais ir maistu. Ir tarpusavyje žmonės buvo daug artimesni. Gūdžiais žiemos vakarais neužsidarydavo tarp keturių sienų, o rinkdavosi krūvon: verpė, pančius vijo, pasakojo, žaidimus žaidė, mįsles minė. Viskam užteko laiko, nes niekas niekur neskubėjo, visi pasitenkino tuo, ką turėjo.

Sielą žudo daiktų manija

Gerai apmokamos profesijos žmogus ieško todėl, kad nori visko daug turėti, nori kitą aplenkti, jam vis mažai. Kaupti daiktus skatina ir reklamuotojai, jie nori, kad mes viską pirktume. Pirkinių pirkimas atneša priklausomybę. Perkama, nors tų daiktų visai nereikia. Kiekvienas daiktas traukia iš mūsų energiją, reikalauja dėmesio, o juk mes turime ir kur naudingiau tą dėmesį nukreipti. Kai namuose yra daug daiktų, atsiranda tuštuma. Perkame, kad apsisaugotume nuo tuštumos, bet vėliau pajuntame, kad daiktai negyvi ir niekuo negali mums padėti. Tad, jei esame nesantaikoje su savo mintimis, tai nesvarbu kiek ir kokių daiktų turėsime – jie nepadės užpildyti vidinės tuštumos. Be to, daiktai dažnai sukelia sąžinės priekaištus. Jei daiktų yra daug, tai jie tikriausiai įsigyti ne visai sąžiningu būdu?.. Kai kurios tautos turi paprotį visus senus daiktus sudeginti atėjus Naujiems metams ar per Užgavėnes. Net naujas daiktas, jei per metus nebuvo panaudotas, tai ir nereikalingas. Jį reikia išmesti arba kitam atiduoti. Nereikalingi daiktai ne tik vietą užima, bet ir pririša, ištraukia energiją, kurios mums ir taip stinga. Nuo per didelio daiktų kiekio greičiau pavargstama, kyla nesantaika, atsiranda proto ir sielos priešprieša. Protas sako: „noriu“, „reikia“, o siela reikalauja erdvės.

Nuo depresijos galima apsiginti

Pasak Aleksandro Žarskaus, norint visiškai atsikratyti šios ligos, reikia atstatyti prarastus ryšius su artimaisiais, draugais, giminėmis ir rasti savo gyvenimo prasmę. Rasti tokį užsiėmimą, kuris duotų pasitenkinimą. Ieškodami jo įsiklausykime į savo širdies balsą, nenorėkime iškilti, netrokškime būti pastebėti. Svarbu ne tai, kad mus pastebėtų ar padėkotų. Svarbu tai, kad mums darbas patiktų, kad jaustume malonumą.

Jei mus kankina liga ir įkyrios mintys, nestumkime minčių, nesistenkime nuo jų pabėgti, užblokuoti vaistais. Nes priežastis yra ne mūsų kūne, bet mintyse. Galbūt jos atskleidžia mūsų sąžinės problemas, galbūt jos mus vargina, nes yra nepabaigtų darbų. Mes nenorime to prisiminti ir bandome nustumti šias mintis veltui eikvodami energiją. Mus kankina depresija, nes ginamės nuo šių minčių. O gintis nereikia, reikia priimti. Net jei tai mums labai nemalonu, net jei tai mus gąsdina, vis tiek turime tai pripažinti, susitaikyti su realybe, kitaip sakant, atlikti išpažintį ir tada mintys nebus įkyrios. Prisiminkime, kada vaikai būna irzlūs ir įkyrūs? Kai juos atstumi. O kai juos glaudi, kai su jais draugauji, kokie geri jie būna. Taip ir mūsų mintys, kai su jomis susidraugauji, priimi ir pripažįsti jas: „taip, aš tikrai taip dariau, taip aš tikrai toks buvau, bet dabar kitaip darysiu, kitoks būsiu“, nebetampa įkyrios, jos mus apdovanoja, duoda jėgą išspręsti visus sąžinės reikalus. Jei sunku susitvarkyti su mintimis, galima rašyti dienoraštį, rašyti sau laiškus. Rašymas padeda pakeisti požiūrį, bet tik tada jei sąmoningai to trokštame. Katalikai tai vadina sąžinės sąskaita, psichologai – vakaro apžvalga.

Susitikime su savimi

Depresija – tai nenoras susitikti su pačiu savimi. Mes nusipiešėm muliažą, įvaizdį, kokie norėtume būti, o tokie nesame ir todėl bijome susitikti su tikruoju savimi, atrasti pokalbį su savo širdimi, pajusti save tokį, koks esu, ir pamilti save tokį, koks esu. Net ir Jėzus mokė: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Todėl negali mylėti artimo, jei nemyli pats savęs. Kankinamam depresijos meilė padeda, bet tik tuomet kai išmokstama pamilti save.

Pasistenkime suartėti su artimu žmogumi, pasipasakoti ir atstatyti prarastą pasitikėjimą. Jeigu meilės ryšys nutrūkęs – pasitikėjimo nebus. Nutrūkusį ryšį galima atstatyti, bet reikia nedelsti ir nelaukti, kol kas nors tai padarys už mus, reikia tai daryti tuoj pat ir daryti patiems. Žinoma, laukiamo rezultato nepasieksime per dieną, reikia laiko, bet žmogus yra pajėgus viską padaryti. Pirmiausia reikia išsipasakoti, išsiverkti, nebijoti skaudžios praeities. Kai nėra ryšio tarp proto ir širdies, žmonės myli vienas kitą, bet skaudina. Pasirodo, neapykanta ir meilė yra to paties jausmo priešingos pusės. Ir jau geriau neapkęsti, nei būti visiškai abejingam. Abejingiems tyliai pritariant, pasaulyje ir vyksta visos didžiausios blogybės. Mūsų pareiga tai sustabdyti.

© 2008 „XXI amžius“