|
Dainuojam Lietuvą kaip džiaugsmą
Vetusta Prišmantienė
Bėga metai, nusinešdami ir guldydami į istorijos puslapius didžius tautų, valstybių, pasaulio įvykius, žmonių netektis, skausmą, apviltas ir išsipildžiusias svajones, atplukdydami naujas, ne mažiau viliojančias. Toks jau yra Žmogus: jei jis netikėtų gėriu, net ir sunkiausią valandą nejaustų šviesesnio gyvenimo troškimo apniuktų jo siela, sunyktų asmenybė. Tą ypač stipriai jaučia nedidelės tautos, kurias šimtmečiais trypia galingesnės kaimynės.
Kiekvieną kartą Vilniuje būnant netoli Spaudos rūmų, mano žvilgsnis nejučia nukrypsta į kulkų suaižytą sieną... Nors dabar tos kulkų žymės jau užtinkuotos (mano nuomone be reikalo!), aš vis tiek regiu iš rūmų išvedamą kruvinu veidu jaunuolį, vėl girdžiu per didžiulę minią nuvilnijančius pasibaisėjimo ir pasipiktinimo šūksnius:
Jie šaudo kovinėmis kulkomis!...
Vargšai mūsų tautiečiai! Tas per šimtmečius protėvių įskiepytas humaniškumo jausmas vis jiems trukdo suvokti gyvenimo tiesą. Kaip ir tada, kai okupantai, apsimetę gerais kaimynais, įkėlė koją į mūsų žemę, taip ir prieš septyniolika metų, pradėję kovą dėl šalies nepriklausomybės atkūrimo, jie vis dar vylėsi okupantų elementariausio žmogiškumo, lyg pamiršę, kaip nuo tokių pat kulkų krito panorėję atsikratyti sovietinės Rusijos globos vengrai, čekai, lenkai. Vylėsi! Galgi jau bus atėjūnai pamiršę, kaip prieš pusę amžiaus šaudė, turgaviečių aikštėse mėtė kovotojų už Lietuvos laisvę kūnus.
Bet ne! Kulkos buvo tikros. Tiesiai į žmonių minią riaumojo tankai, jų vikšrai traiškė kūnus, iš jų iššokę pykčio pritvinkę kariūnai talžė buožėmis visus senus ir jaunus, moteris ir vyrus.
Kodėl, žvelgdama į tą kulkų paženklintą sieną, vis prisimenu (esu tikra, kad ne aš viena) tuos kruvinus įvykius? Ne, išties, nesinori prisiminti tų baisumų. Tačiau atmintyje liko tai, kas mus, vyresnio amžiaus žmones, tada be galo džiugino ir jaudino iki ašarų, tai mūsų jaunimas!
Iki šiol regiu tūkstančius iškeltų rankų, girdžiu jų jaunus balsus, pritariančius Vytauto Kernagio dainuojamiems poeto B. Brazdžionio žodžiams:
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikit vargo naktį klaikią!
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Vargu ar poetas, rašydamas šias eiles, tikėjosi tokio realaus jų išsipildymo. Tada išties atrodė, jog vyksta stebuklas: mes visi dainavome taip, lyg atsiliepdami į aiškiai girdimą savo protėvių Dvasios šauksmą!
Jauni ir seni stovėjo toj šaltoj nakty nė negalvodami trauktis. Mes, vyresnės moterys, važinėjome į namus ir atgal su karštos arbatos termosais (kaip tai jau darė ir kai kurios maitinimo įmonės), sumuštinių pintinėmis, pilstėme, dalijome su viltimi, jog bent vieną kitą apsaugosime nuo peršalimo, pastiprinsime fiziškai ir dvasiškai, leisdamos pajusti, kiek daug ryžtingai nusiteikusių žmonių yra greta.
Tą naktį, dar kartą grįžus prisipildyti termosų, suskambo telefonas. Skambino iš ligoninės sūnus, chirurgas.
Mama, kur esi? Būk atsargi. Prie televizijos bokšto jau liejasi kraujas, pas mus veža sužeistuosius. Ką tik iš ligoninės išėjo viską nufilmavęs japonų korespondentas, o štai už keliolikos minučių jau jį patį atnešė sudaužytą taip, kad ilgai teko tvarstyti. Matyt, pasekė ir susidorojo.
Suprantama juk pasaulis neturėjo sužinoti, ką daro su mumis. Tokį pavyzdį jau turėjome: kai Tbilisyje protestuojantys gruzinai buvo kareivių užkapoti kastuvėliais, pasaulį buvo mėginta įtikinti, jog tai padarė ne rusų kariauna, o patys gruzinai. Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, kai buvo teisiami kolaborantai, toks pat įžūlus melas buvo skleidžiamas ir apie mus: girdi, lietuviai patys save žalojo net iki mirties, kad apkaltintų rusus!
Išklausiusi sūnaus perspėjimą, puoliau prie televizoriaus. Apsidžiaugiau išvydusi dar kalbančią pranešėją Eglę Bučelytę. Bet... netrukus ji virpančiom lūpom ištarė: Jie jau bokšte... Eina čia!... ir transliacija nutrūko.
Bet nenutrūko ryžtingas mažos tautos veržimasis į laisvę. Ir šiandien mes, tų įvykių gyvi liudininkai, dažnai tarpusavyje pakalbame apie tai, kokie buvome beginkliai. Bet, matyt, todėl ir laimėjome: jei tik būtų pasipriešinta ginklu, visi su žeme būtume likę sulyginti. Bet iš tikrųjų mes turėjome stiprų ginklą: iš tūkstančių lūpų skambanti daina stebino ir glumino okupantus. Jie jautė, koks galingas protestas liejasi iš mūsų širdžių su tom dainom. Ne veltui vadino dainuojančia revoliucija ėjome, būrėmės ir dainavome. Matyt, taip mus kreipė protėvių Dvasia juk lietuvis nuo seno dainą laikė dideliu draugu, ieškojo joje stiprybės ir paguodos liūdesy, varge, per dainą išreiškė ir džiaugsmą, ir moralines nuostatas.
Po teroro nakties stojo ne mažiau atėjūnus gluminanti mirtina tyla Gedulo diena. Mes nekeikėme, negrūmojome... Nusidriekė kilometrinės eilės į Sporto rūmus: iš miestų ir kaimų žmonės plūste plūdo į sostinę atsisveikinti su žuvusiaisiais.
Ir šiandien neužmirštama ta visuotinė šventa tyla, viešpatavusi mieste tada, kai laidotuvių procesija lydėjo žuvusiųjų karstus į Katedrą. Nors šaligatviuose, lyg gyvos sienos, stovėjo žmonės, nesigirdėjo nė garso. Keista, bet toje užgniaužto skausmo tyloje mes vėlgi jautėme dvasinę vienybę ir jėgą. Tada troškome tik vieno kad visa tai matytų, žinotų ir suprastų pasaulis. Tam ieškota visokių būdų: netoli Kauno (Sitkūnuose) prabilo laisva radijo stotis, užsienio valstybės atsiuntė savo žurnalistus tikrosios tiesos užmaskuoti jau nebuvo įmanoma.
Pagaliau išaušo diena, kuomet visu balsu galėjome paskelbti: Lietuva vėl laisva! Gal tik augančiam jaunimui šiandien atrodo, jog šie įvykiai labai seni. Juk išties per tiek metų anų dienų vaikai suaugo. Tačiau mums, tų įvykių gyviems liudininkams, atrodo, jog visa tai vyko vakar.
Teberegiu, kaip į sostinės Katedros aikštę gyva srove plūsta minios iš visos Lietuvos. Petys liečia petį, ranka ieško rankos ir, tvirtai susiėmusios, jos kyla į viršų, tarytum ragindamos, kad greičiau įvyktų stebuklas ten Gedimino pilies bokšte. Pagaliau JI pakyla! Kyla iš lėto, ir iškilmingai plaikstydamasi vėjyje, trispalvė sustoja stiebo viršūnėje. Iš tūkstančių krūtinių išsiveržia džiaugsmo šūksniai. Nenusakomas jaudulys!
Visa tai prisimenu kiekvienąkart, kai kas nors, nesuprasdamas mūsų tautos žingsnių, drąsos ir stiprybės šaltinių, klausia: Kaip jums tai pavyko?
Taigi, pavyko. Sakoma, jog mirštančio žmogaus organizmas sutelkia visas savo gyvybingiausias jėgas. Gal tokie procesai vyksta ir tautoje? Tačiau ir šiandien rūpesčių pakanka juk per pusę amžiaus, praleisto už geležinės uždangos, pasaulio visuomenė nužengė gana toli.
© 2008 XXI amžius
|