|
In memoriam
Vytautas Landsbergis
Prieš 17 metų mūsų visų sesuo Loreta žuvo po tanku su raudonomis žvaigždėmis.
Nepamirškime, jau paskelbtoje Nepriklausomoje Lietuvoje tuo tanku dar sykį buvo atvažiavę išvaduotojai.
Kruvinos žvaigždės ir šiandien dega Kremliaus bokštuose, bet tai ne mūsų žvaigždės.
Neverta jų saugoti bet kurio atgyvenusio tilto puošmenose ar įsisegus nešioti kaip komunizmo suvenyrą. Tegul visokie fakyrai, burtininkai ir smegenų plovėjai jas ryja kartu su tarybinėmis dešrelėmis.
Mums tūkstančius kartų brangesnė maža Kūčių vakaro žvaigždelė, kviečianti šeimas prie stalo. Nesvarbu, ar jis būtų užtiestas praturtėjusio, ar kukliai gyvenančio žmogaus namuose, ar užeigoje, kur ne visiems būna vietos, ar kūtėje greta prakartėlės.
Jei mūsų astronomai atrastų dar kokią skraidančią žvaigždelę, galėtų ją pavadinti Loreta.
Ir nepamirškime, ką tuomet reiškė mūsų vienybės ir tvirtybės šūkis: Lie-tu-va!
Jis reiškė laisvę, garbę, orumą ir valią būti žmonėmis.
Jei apgintą laisvę po Sausio 13-osios išmainėm į girtuoklystę, o garbė liko tik senovinių, istorinių žodžių žodyne, jei orumas nusibaigia, kai parsiduodam už agurką ir plojam cinikams, besityčiojantiems iš Lietuvos, tai esam nusipelnę gyventi blogiau. Būkim kitokie.
Sausio 13-osios nugalėtojai, mirties ir pažeminimo nugalėtojai, žvelgia į mus 14 porų akių žvelgia į mus, kad patys pažvelgtume į save ir tartume: norim gyventi kitaip. Iš esmės kitaip.
Negalime jų išduoti, tų akių, paniekinę save ir savo tėvynę.
Jie nebėgo, ir mes turim nebėgti.
Arba laikinai pasitraukę sugrįžti į savo vietą.
Mūsų vieta čia, ir jos vardas žinomas.
© 2008 XXI amžius
|