|
Nerimo mintys
Kun. Robertas Grigas
...Kas įdrąsina beginklius žmones dainuoti ir nesitraukti prieš tankus, kulkas, akivaizdžią fizinę okupacinės armijos persvarą?.. Dėl Valstybės, kuri dar tik kuriasi, kuri dar nieko nedavė ir labiau egzistuoja tų pačių žmonių, gynėjų, sielose, jų širdies vizijoje, o ne apčiuopiamoje, materialioje realybėje?
Ar gal tai kaip tik jos privalumas kad tuo metu ji egzistuoja laisvos dvasios žmonių, savo piliečių, sąžinės pasaulyje ne vėliau ateisiančiame rinkiminių juodųjų technologijų, grobuoniškos ekonominių grupuočių kovos, savižudiško girtavimo, emigravimo, pinigų laimės gaudynių pasaulyje?
Ar apskritai turi bent kokį sąlytį su tikrove toji keistai patvariai mumyse rusenanti viltis, svajonė prisimenant Atgimimo taurų proveržį, Baltijos kelio brolybę, Sausio 13-osios ryžtą kad įmanoma tokia drąsi, teisinga, ori Lietuvos valstybė, kad įmanoma tuometinę mūsų būseną paversti žmones ginančiais įstatymais, tautos dvasią ugdančiu švietimu, tas anuomet mus jungusias vertybes įtvirtinančiomis, mūsų renkamomis ir kontroliuojamomis institucijomis? Ar tai neįgyvendinama fantazija, vien tik gražūs, bet tolstantys prisiminimai?
Mintį bei tikrovės pojūtį vis dažniau pavaduojanti pramogų industrija pasistengs įtikinti, kad taip ir turi būti, viskas gerai. Tačiau argi nematom, kad mūsų visuomenė, kultūra, valstybė vis labiau primena lavoną, kuriam dar kurį laiką auga nagai ir plaukai, jis gadina orą taip tik ir galima apibūdint didelę dalį sukomercintos, tuščiaviduriu šou virstančios kultūros, viešosios informacijos ?
Bet turiu skelbti krikščionišką viltį. Pasakysiu, kokia viltimi asmeniškai stiprinuosi ir stengiuosi dalytis su kitais. Prašau Dievą pagalbos pasilikti iki galo su ta Lietuva, kokią gynė partizanai laisvose Tėvynės giriose, kokią skelbė ir teigė pogrindžio spauda, Kronikos, Aušros, Vyčio knygnešiai, kokią gynė ir už kokią žuvo Sausio 13-osios broliai ir sesuo. Kokią mes matėme pakilusią skaisčią kaip viziją 1988-ųjų Sąjūdyje. Su ja pasilikti linkiu ir Jums nors ir visos alaus TV su sielas nuodijančiomis spaudos imperijomis tvirtinte tvirtintų, kaip tai senamadiška, neperspektyvu ir nepelninga.
Pasaulyje, valstybėse, kurias kiekvienas nešiojamės savyje, nuolat vyksta kova tarp pinigų kapšo ir sąžinės pasiūlymų, tarp laisvės dalytis gėrio kūryba su kitais, su tauta ir galimybės parsiduoti už rublį ar dolerį. Pasilikti su mūsų sąžinėse gyvenančia kitokios Lietuvos vizija, dėl jos dirbti, su ilgesiu prisiminti Laisvės stebuklą ir jo didvyrius jau reiškia eiti link tautos būvio, kuriame ryškiausia Kalėdų žvaigždė negalės būti koks nors prabangus kompiuteris, o geriausia, ką turime nebus kokia nors svaigalų rūšis. Eiti tenlink, kur jau esame buvę aukščiausiais savo žmogiškumo bei lietuviškumo raiškos momentais. Kuomet buvome Amžinybėje įsišvietę, anot Kęstučio Genio. Tad eikime!
Žodis Sausio 13-osios minėjime Vilniaus televizijos
bokšte 2008 m. sausio 12 d.
© 2008 XXI amžius
|