Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Diplomatija yra vilties ugdymo menas

Popiežiaus susitikimas su Vatikane redituotais ambasadoriais

Šventąjį Tėvą pasveikino Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso dekanas, San Marino respublikos ambasadorius Džiovanis Galasis

Santykiai su 176 valstybėmis

Kartą metuose Popiežius padaro savo svarbiausią politinį pranešimą, apžvelgdamas susidariusią tarptautinę padėtį ir primindamas Bažnyčios „geopolitikos“ nuostatas. Kaip tik tokiu įvykiu buvo sausio 7 dieną surengtas Benedikto XVI tradicinis naujametinis susitikimas su prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatinių misijų vadovais. Jame dalyvavo apie 70 ambasadorių, reziduojančių Romoje, ir daugiau kaip šimtas pasiuntinių, vadovaujančių šalių ambasadoms ne vien Vatikane.

Šiuo metu Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 176 pasaulio valstybėmis bei turi nuolatinius diplomatinius stebėtojus Jungtinių Tautų Organizacijoje ir jos kai kuriose specializuotose žinybose, taip pat Europos Taryboje, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje bei kitose tarptautinėse struktūrose. Vatikane veikia Bažnyčios diplomatus rengianti akademija, kurią yra baigę ir diplomatinėje tarnystėje dirbę arba dabar dirbantys kai kurie lietuviai dvasininkai, įskaitant Vilniaus arkivyskupą kardinolą Audrį Juozą Bačkį bei Šventojo Sosto apaštalinį nuncijų Albanijoje arkivyskupą Joną Bulaitį.

Kaip įprasta, susitikimo pradžioje Šventąjį Tėvą pasveikino Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso dekanas, mažosios San Marino respublikos ambasadorius Džiovanis Galasis, kuris šias pareigas eina nuo 1986 metų. Atsiliepdamas į jo sveikinimus popiežius Benediktas XVI prisiminė ne tik tarnystę Vatikane pradėjusius, bet ir neseniai mirusius diplomatus, ypač prieš kelias savaites savo „žemiškąją piligrimystę“ užbaigusį Prancūzijos ambasadorių Bernarą Kesedžianą. Jis taip pat kalbėjo, kad „Popiežiaus širdyje vietą turi ir tos šalys, kurios dar nepalaiko diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu.

Tokių valstybių liko tik keliolika – ir tai daugiausia konservatyvūs islamo kraštai arba ateistine ideologija besivadovaujančios komunistų valdomos šalys. Kiekvienu šiuo atveju krikščionių bendruomenių veikla būna suvaržyta arba, pavyzdžiui, kaip Saudo Arabijoje ir Šiaurės Korėjoje, iš viso slopinama. Tiesa, ir čia yra pozityvių permainų: pernai su Vatikanu diplomatinius santykius užmezgė Jungtiniai Arabų Emyratai, popiežių Benediktą XVI aplankė Saudo Arabijos karalius, katalikiškas gyvenimas normalizuojasi Vietname, kalbama apie vasarą paskelbto Šventojo Tėvo laiško Kinijos katalikams teigiamą poveikį.

Susirūpinimas dėl Lotynų Amerikos

Pradėdamas atskirų žemynų padėties apžvalgą popiežius Benediktas XVI pirmiausia atkreipė dėmesį į katalikišką „vilties kontinentą“ – Lotynų Ameriką, į kurios didžiausia valstybę – Braziliją – pernai jis atliko įspūdingą apaštalinį vizitą. Šventasis Tėvas pripažino, kad tame žemyne jaučiama tam tikra pažanga ekonominėje ir socialinėje sferoje, tačiau yra priežasčių ir pagrįstam nerimui. Nors Benediktas XVI šį kartą plačiau nekalbėjo apie susirūpinimą keliančius dalykus, tačiau visiems ir taip yra gerai žinomos Venesuelos prezidento Hugo Čaveso autoritarinės ambicijos bei išpuoliai prieš Bažnyčios hierarchus. Panašios tendencijos juntamos ir kai kuriose kitose Lotynų Amerikos šalyse, kada po rinkimų valdžioje įsitvirtina liberalistinės ar neomarksistinės jėgos.

Popiežius atskirai paminėjo Kubą, dėl kuriuos ateities po artėjančios Fidelio Kastro režimo pabaigos plačiai diskutuojama visame pasaulyje. Šiemet Kuboje bus minimos Jono Pauliaus II vizito, kurio metu jis paragino visus „kartu darbuotis dėl geresnės ateities“, dešimtosios metinės. Bažnyčios gyvavimo sąlygos toje komunistų valdomoje šalyje nedaug tepasikeitė, nors daliai užsienio misionierių leista papildyti labai retas vietos dvasininkų gretas. Praėjusiais metais Kuboje lankėsi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, kurio santykiai su režimo vadovybe tapo gana stabilūs.

Kalboje diplomatams Šventasis Tėvas priminė ne tik Lotynų Ameriką, bet ir kitų žemynų regionus nusiaubusias stichines nelaimes – uraganus, potvynius, žemės drebėjimus – kurie sukėlė daug skausmo, bet kartu ir atskleidė jas patyrusių žmonių drąsą ir tikėjimą. Popiežius pabrėžė, kad tie dramatiški įvykiai priminė visos žmonijos solidarumo poreikį, nes, kaip rašė savo naujojoje enciklikoje „Spe Salvi“, tikrasis žmoniškumo mastas išryškėja „santykyje su kentėjimu ir su kenčiančiuoju“.

Kalbėdamas apaštališkųjų rūmų Sala regia (Karalių salė) susirinkusiems diplomatams Benediktas XVI parodė išskirtinį domėjimąsi padėtimi Šventojoje Žemėje ir visame Artimųjų Rytų regione. Jis pasidžiaugė, kad JAV prezidento Džordžo Bušo inicijuotoje Anapolio taikos konferencijoje Izraelio ir Palestinos arabų konfliktas buvo nagrinėjamas iš globalinių pozicijų, rodant pagarbą visų regiono tautų teisėms ir teisėtoms aspiracijoms. Ką tik šiomis sausio dienomis Šventojoje Žemėje apsilankęs D. Bušas patikino savo siekį iki savo prezidentavimo pabaigos sudaryti esminę Izraelio ir palestiniečių sutartį, pagal kurią būtų nutraukta vakarinio Jordano kranto „okupacija“. „Aš kviečiu tarptautinę bendruomenę paremti abi šias tautas ir suprasti jų patiriamą kančią bei nerimą“, – sakė Popiežius.

Artimieji Rytai – dėmesio centre

Jis taip pat nurodė, kad kaimyninio Libano žmonės turi naudotis teise „laisvai spręsti savo ateitį“, taip atkreipdamas dėmesį į nuolatinį Sirijos kišimąsi bei pasikėsinimus į jai priešiškus Libano krikščionių politinius veikėjus. Tik per dialogą ir susitaikymą Libanas, kuriame gyvena didelės musulmonų ir krikščionių bendruomenės, vėl gali tapti jų „taikaus sambūvio pavyzdžiu“. Kaip tik tokio pavyzdžio reikia Irakui, kuriame dėl smurto ir teroristinių išpuolių praėjusiais metais ypač nukentėjo vietos krikščionys. Jau ir šių metų pradžioje keli užtaisai buvo susprogdinti prie Bagdado ir Mosulio krikščionių šventovių bei vienuolynų.

Šventasis Tėvas kvietė atlikti Irako konstitucijos reformą, kad geriau būtų apsaugotos religinių mažumų teisės, taip pat teikti didesnę humanitarinę paramą karo sugniuždytiems žmonėms bei rūpintis pabėgėliais, tarp kurių daug Irako krikščionių. Dėl kaimyninio Irano popiežius Benediktas XVI pritarė, kad reikia neatidėliotinai spręsti šios šalies „branduolinės programos“ klausimą, bet tai daryti išnaudojant diplomatines priemones. Tose derybose turi „stiprėti skaidrumas ir abipusis pasitikėjimas, visada atsižvelgiant į tautų poreikius ir visos žmonijos šeimos bendrąjį gėrį“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Apžvelgdamas padėtį likusiuose Azijos „karštuosiuose taškuose“, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į krizinę situaciją Pakistane, kur po buvusio premjerės ir opozicijos lyderės Benazir Bhuto nužudymo smurto šėlsmas buvo pasiekęs apogėjų. Jis reiškė viltį, kad vienintelėje branduolinį ginklą turinčioje musulmonų valstybėje, besiribojančioje su chaosą išgyvenančiu Afganistanu, „visos politinės ir socialinės jėgos angažuosis sutartinam taikios visuomenės kūrimui, kurioje būtų gerbiamos visų teisės“. Pačiame Afganistane, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, reikia pirmiausia spręsti rimtas socialines problemas, pavyzdžiui, narkotikų gamybos. (Afganistane, nepaisant visų tarptautinių pastangų, nelegaliai pagaminama 90 proc. pasaulinės opiumo žaliavos ir yra daugiau kaip milijonas narkomanų.) Šventasis Tėvas taip pat meldžia Viešpatį, kad prasidėtų dialogas Birmoje tarp valdančiosios diktatūros ir opozicijos jėgų, kurias aktyviai palaiko vietos budistų dvasininkai ir vienuoliai.

Nukreipęs žvilgsnį į daug rūpesčių tarptautinei bendruomenei ir Katalikų Bažnyčiai keliančią Afriką, popiežius Benediktas XVI pirmiausia paminėjo Sudano vakarinį Darfuro regioną, kuriame dėl pilietinių neramumų jau žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir 2,5 mln. gyvena pabėgėlių stovyklose. Jis linkėjo, kad bendros Jungtinių Tautų ir Afrikos Sąjungos taikdariškos pastangos atneštų paramą ir paguodą kenčiantiems gyventojams. Prie neramumų ir konfliktų apimtų Somalio ir Kongo, kur vyksta kariniai veiksmai ir kurių civiliams gyventojams būtina humanitarinė parama, prisidėjo Kenija, kurioje gruodžio 27 dienos prezidento rinkimai sukėlė smurto proveržį. Šventasis Tėvas savo kreipimusi prisidėjo prie Kenijos vyskupų raginimų, „kviečiančių visus gyventojus ir ypač politinius lyderius ieškoti taikaus sprendimo, kuris būtų grindžiamas teisingumu ir brolybe“.

Nors Afrikos evangelizacija yra palyginti jauna ir didžiausių rezultatų davusi tik XX amžiuje, kada krikščionių skaičius išaugo dešimtis kartų, tačiau kai kurios šalys, pavyzdžiui, Etiopija, šiemet mini netgi 2000-ąsias krikščionybės metines. Tai pastebėjęs popiežius Benediktas XVI reiškė įsitikinimą, kad tokio jubiliejaus šventimas „padės priminti tą didžiulį socialinį bei apaštalinį darbą, kurį atlieka krikščionys Afrikoje“. Beje, šiuo metu vyksta pasirengimas Šventojo Tėvo sušauktai Afrikai skirtai antrajai Vyskupų Sinodo asamblėjai, kuri Romoje įvyks 2009 metais.

Pasaulio saugumas tebėra trapus

Aptardamas Europos problemas popiežius Benediktas XVI pabrėžė Kosovo ir padalinto Kipro klausimą. Vis dažniau kalbant apie albanų apgyvento Kosovo, kuris formaliai priklauso Serbijai, galimą nepriklausomybę, Šventasis Tėvas aiškino, jog būtina atsižvelgti į abiejų konflikto pusių teisėtus reikalavimus, „garantuojant ir gerbiant visų šios šalies gyventojų teises“. Kosove, kuris yra istorinis serbų kultūros židinys, dabar 95 proc. gyventojų sudaro daugiausia islamo religijai priklausantys albanai ir 5 proc. – stačiatikiai serbai. Popiežius pažymėjo, kad Kosovo valstybingumo klausimo taikus sprendimas turi nutraukti čia pasitaikančias smurto apraiškas ir sustiprinti stabilumą visoje Europoje. Taip pat Europos Sąjungos interesų kontekste reikėtų spręsti į graikiškąją ir turkiškąją dalis suskaldyto Kipro suvienijimo klausimą, ypač kai ES nare pretenduoja tapti pati Turkija.

Nurodydamas į gruodžio 13 dieną pasirašytą vadinamąją Lisabonos sutartį, Šventasis Tėvas patvirtino, kad atidžiai seka naująjį europinės integracijos etapą. Jis priminė savo pastebėjimą, išsakytą Vienoje politikams ir diplomatams rugsėjo mėnesį savo vizito į Austriją metu: kuriami vieningi „Europos namai“ bus gera vieta gyventi visiems, jeigu bus statomi „ant tvirtų kultūrinių ir moralinių pagrindų“, remiantis vertybėmis, kurių ištakos yra kontinento tautų istorijoje ir tradicijose. Popiežius Benediktas XVI taip pat paskubėjo priminti, kad Europos sėkmė bus garantuota, jeigu „ji neneigs savo krikščioniškų šaknų“.

Baigdamas apžvalgą Šventasis Tėvas daro išvadą, kad „pasaulio saugumas ir stabilumas tebėra trapus“. Siekiant didesnio trokštamos taikos patvarumo, reikia, kad žmogaus laisvė eitų kartu su atsakomybe, kad įstatymo galia remtųsi Kūrėjo duota prigimtine teise. „Dėl tos priežasties Dievas niekada negali būti pašalintas iš žmogaus arba istorijos horizonto, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. – Dievo vardas yra teisingumo vardas ir tai reiškia neatidėliotiną kvietimą taikai“.

Šio siekio įtvirtinimui Bažnyčia kelia tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo iniciatyvas, kurios skatintų bendrojo gėrio paieškas, pagarbą žmogiškajam orumui, susitaikymo ir brolybės dvasią, tačiau kartu vengtų reliatyvizmo ir sinkretizmo pavojaus. Šia proga Šventasis Tėvas vėl su padėka priminė spalio mėnesį jam ir kitiems krikščionių vadovams adresuotą 138 islamo religinių veikėjų laišką, kuriame katalikai kviečiami bendrauti. Popiežius šį kvietimą priėmė ir savo ruožtu pasiūlė istorinį susitikimą surengti Romoje, kuris turėtų įvykti ateinantį pavasarį, galbūt po balandžio mėnesį numatytos kelionės į Jungtines Valstijas.

Kaip tik tos kelionės metu yra suplanuotas kitas svarbus „politinis“ Šventojo Tėvo pranešimas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Viena iš temų, kurias Benediktas XVI galbūt palies toje kalboje, bus prieš 60 metų priimtas svarbiausias JT dokumentas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurioje įtvirtinta pagarbos žmogiškajam orumui samprata. „Kiekviename kontinente Katalikų Bažnyčia stengiasi užtikrinti, kad žmogaus teisės būtų ne tik skelbiamos, bet ir įgyvendintos praktikoje, – sakė Šventasis Tėvas diplomatams. – Reikia turėti viltį, kad struktūros, sukurtos žmogaus teisių gynimui ir skatinimui, visą savo energiją skirtų to uždavinio įgyvendinimui“.

Gyvybės ir kitų teisių gynimas

Popiežius Benediktas XVI dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl visuose žemynuose vykstančių išpuolių prieš pagrindinę žmogaus teisę – teisę gyventi. Ypač tai pasakytina apie šiuolaikinės biotechnologijos sritį, eksperimentus su silpniausia, embrionine žmogaus gyvybe. „Nauji bioetikos pasiekimai nereikalauja mūsų rinktis tarp mokslo ir moralumo: jie greičiau įpareigoja mus moraliai naudoti mokslo pasiekimus“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pasidžiaugė, kad gruodžio antroje pusėje Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstybes įvesti moratoriumą mirties bausmei.

„Aš rimtai viliuosi, kad ši iniciatyva pakvies į viešus debatus apie žmogiškosios gyvybės sakralinį pobūdį“, – tikino Popiežius. Žinoma, ši jo viltis yra susijusi su stiprėjančiu sąjūdžiu įvairiuose politiniuose, kultūriniuose bei religiniuose sluoksniuose tiek Europoje, tiek ir kituose žemynuose įvesti „pasaulinį moratoriumą abortams“. Benediktas XVI kartu pažymėjo jog reikia atkakliai veikti visose, o ypač politinėje, sferose, ginant šeimos, grindžiamos vyro ir moters santuoka, integralumą. Tradicinei prigimtinės šeimos sampratai ypač didelę grėsmę kelia plintantis spaudimas įstatymiškai įteisinti homoseksualią „santuoką“.

Tarp kitų žmogaus teisių, kurių įvirtinimu pirmiausiai suinteresuota žmogiškąjį orumą ginanti Katalikų Bažnyčia, yra religijos laisvė, teisė į pakankamą aprūpinimą maistu, vandeniu ir energija, technologinėmis naujovėmis ir sveikatos apsauga. Be to, labai svarbu stebėti klimato pokyčius ir rūpintis aplinka. „Tik tokiu būdu galime kurti žmonijos ateitį, – sakė Šventasis Tėvas. – Tik tokiu būdu mes galime skatinti integralią pažangą, kuri būtų reali ne tik šiandien, bet ir ateityje“. O „pažanga yra naujas taikos vardas“, – teigė dar popiežius Paulius VI savo žinomoje socialinėje enciklikoje „Populorum Progressio“, kurios paskelbimo 40-ąsias metines praėjusiais metais buvo plačiai minimos Vatikane ir visame pasaulyje.

Popiežius Benediktas XVI kalboje diplomatams neužmiršo priminti, kad taikos siekis negali susilpninti „globalinio įsipareigojimo saugumui“, todėl Bažnyčia nepropaguoja „bedantį“ pacifizmą. Iš tikrųjų kova su terorizmu turi tęstis iki kol visiškai išnyks šis reiškinys ir bus užkirtas kelias teroristų galimam branduolinio ginklo įsigijimui. Skatindamas branduolinio ginklo neplatinimo įsipareigojimus, Šventasis Tėvas sveikino pasiektą susitarimą su Šiaurės Korėja dėl branduolinio ginklo kūrimo programos nutraukimo, drąsindamas iniciatyvas dėl įprastinės ginkluotės sumažinimo.

„Diplomatija – tai tam tikra prasme vilties menas, – sakė Benediktas XVI baigdamas savo kalbą ambasadoriams. – Ji gyvena viltimi ir stengiasi atpažinti visus, net ir mažiausius jos ženklus“. Diplomatija privalo ugdyti viltį, kaip tai daro šventųjų Kalėdų celebravimas, primenantis kiekvienais metais, jog „kada Dievas tapo mažu kūdikiu, Viltis apsigyveno žmonijos šeimos širdyje“. Iš čia matyti ir Bažnyčios „diplomatijos“ esmė, nes ji pilnai atlieka savo misiją tik tada, kai savyje atspindėdama Betliejuje gimusio Viešpaties Kristaus šviesą padeda pasaulio tautoms žengti taikos ir autentiškos pažangos keliu.

© 2008 „XXI amžius“