Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mariaus Katiliškio skaitymai – Vilniuje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Rašytojas Marius Katiliškis

1994 metais Pasvalio viešajai bibliotekai suteiktas Mariaus Katiliškio vardas. Po metų bibliotekoje įkurtas M. Katiliškio atminimo kambarys. Jame – rašytojo asmeniniai daiktai, fotografijos, rankraščiai, knygos. Įsteigta bibliotekos premija moksleiviams ir studentams pasvališkiams už geriausius rašinius M. Katiliškio kūrybos tematika ir už originalumą. Apie tai buvo kalbėta Mariaus Katiliškio skaitymuose. Šiemet šie skaitymai, jau vienuoliktieji, iki šiol įvykę Pasvalyje, persikėlė į sostinę. Gruodžio viduryje Rašytojų sąjungos klubo salėje klegėjo jauni balsai. Renginį pradėjo Pasvalio meno mokyklos kanklininkės, buvo skaitomos ištraukos iš rašytojo dienoraščio, jo laiškų ištraukos prof. Marijai Gimbutienei ir jos atsakymai jam. Prof. Petras Bražėnas ir rašytojas Vytautas Bubnys pasakojo apie M. Katiliškio kūrybą, buvo įteiktos premijos už geriausius rašinius grupei moksleivių ir studentų, kilusių iš Panevėžio apskrities. M. Katiliškio skaitymų dalyviai, premijų laureatai skaitė savo kūrybą.

Renginio tikslas, anot Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos vedėjos Danguolės Abazoriuvienės, yra propaguoti rašytojo kūrybą, neleisti į užmarštį nuslinkti talentingo žmogaus vardui.

1941 metų ankstyvą pavasarį į Pasvalio viešąją biblioteką bibliotekininko pareigoms buvo paskirtas 27-erių metų Albinas Vaitkus (pasirašinėjantis Mariaus Katiliškio slapyvardžiu), „Trimite“ ir „Naujojoje Romuvoje“ jau išspausdinęs ne vieną novelę ir parengęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kviečiai tarp kukalių“. Paskyrimu buvo patenkintas. Tai liudija jo paties laiško žodžiai, parašyti likus metams iki mirties: „Tvarkiausi, nes mėgau knygas ir mielus jų skaitytojus, gimnazijos ir pradžios mokyklos moksleivius. Bet buvo pusėtinai skaitytojų ir iš apylinkės kaimiečių, daugiausia moterėlių. Jos prašydavo, kad parinkčiau, ką skaityti, ir perskaičiusios džiaugdavosi, kad labai įdomias knygas parinkęs“. A. Vaitkus Pasvalyje sąžiningai vykdė bibliotekininko pareigas. Vokiečių okupacijos metais jo dėka Pasvalyje suklestėjo kultūra. Po pusės metų paskirtas bibliotekos vedėju, A. Vaitkus pradėjo organizuoti literatūros vakarus, kuriuos gausiai lankė moksleivija ir vietos inteligentai. Vakarėliuose savo kūrybą skaitė rašytojai Antanas Biliūnas, Jurgis Jankus, poetas Bernardas Brazdžionis, pats bibliotekos vedėjas ir kiti. Puikų muzikinį foną sukurdavo M. Karka, solistė Juodviršienė ir Belarazienė. Nors jokio universiteto nebaigęs, bet daug skaitantis bibliotekos vedėjas gerai išmanė to meto politiką, gebėjo diskutuoti apie tuometinę Lietuvos būklę, komentuoti karo įvykius, prognozuoti tėvynės ateitį. Bibliotekoje buvo kuriami tėvynės gynimo planai. Be to, daug rašė: naujos novelės būdavo spausdinamos „Naujosiose Biržų žiniose“ ir Juozo Keliuočio redaguojamame „Kūrybos“ žurnale. 1943 metais „Naujosiose Biržų žiniose“ novelė „Atvykimas į mišką“ pirmą kartą buvo pasirašyta slapyvardžiu A. M. Katiliškis. 1944 metų pavasarį „Sakalo“ leidyklai buvo išsiųstas spaudai parengtas novelių rinkinys „Seno kareivio sugrįžimas“. A. Vaitkus buvo patriotas, turintis brandžius įsitikinimus. Jis dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime, buvo sukilėlių štabo adjutantas. Nors sukilimas Pasvalyje vyko spontaniškai, sukilėlių štabas sėkmingai nuginklavo NKVD struktūrai priklausiusius gaisrininkus ir miestą perėmė į savo rankas. Rizikuodamas gyvybe, A. Vaitkus gelbėjo žydus. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, jis kartu su Tėvynės apsaugos kariais dalyvavo Sedos kautynėse. Po to pasitraukė į Vakarus...

Tėvynė vis tolo. Bet jos spalvos ir kvapai, gimtosios Aukštaitijos gamta ir žmonės visam laikui apsigyveno rašytojo vaizduotėje ir vis iškildavo iš atminties meninių vaizdų pavidalu, dirbant sunkų, kūną ir sielą alinantį fizinį darbą toli nuo Lietuvos. Reikėjo sau ir šeimai pelnyti duonos kąsnį. Tie meniniai vaizdai neduodavo ramybės, jie tarsi pavasario potvynio vandenys veržte veržėsi ir liejosi ant popieriaus. Sakoma, jog romanas „Miškais ateina ruduo“ parašytas per šešias savaites, romano prototipai paimti iš Pasvalio apylinkių. Tačiau meno kūrinys nėra jų gyvenimo fotografija. Turime paties autoriaus liudijimą, kaip gimė šis brandžiausias ir labiausiai meniškai išbaigtas M. Katiliškio kūrinys. Jis rašo: „Kai kada nedora mintis sekioja ilgą laiką, dėliojant ją vienaip ir kitaip ir dešimteriopai, kol imi ir užbaigi. Panašiai buvo ir su „Miškais ateina ruduo“. Metus ir kitus klaikiausiame metalo gausme ir žlegėjime, troškinančių dūmų smarvėje, girdint darbininkų keiksmus dėsčiojau situacijas, personažus, liūdnai pagalvodamas, kad vietoje suvirintų spyruoklių galėčiau padaryti kai ką geresnio“.

Kaip ir dauguma artėjančio fronto iš tėvynės išguitų lietuvių, M. Katiliškis 1949 metais atsidūrė Amerikoje. Leidimą čia atvykti gavo iš poeto kunigo Leonardo Andriekaus. Įsikurti bandė Čikagos pietvakariuose, netoli Lemonto. Savo rankomis lipdė namelį gamtos prieglobstyje. Tačiau ir nuosavoje pastogėje laimingas nesijautė. Niekaip negalėjo priprasti prie amerikietiško gyvenimo būdo, kankino tėvynės ilgesys, jautėsi tremtiniu. Dažnai teko kaitalioti darbus, kurių nė vienas nebuvo artimas menininko prigimčiai. Sutriko sveikata, į nualintą organizmą įsimetė vėžys, teko pakelti keletą operacijų, neteko abiejų kojų. M. Katiliškis mirė 1980 metų gruodžio 17 dieną. Prieš pustrečio mėnesio jam buvo suėję šešiasdešimt šešeri metai.

Ne visa M. Katiliškio kūryba yra išleista. Nebaigtas liko romanas „Pirmadienis Emeraldo gatvėje“, novelių rinkinys „Seno kareivio sugrįžimas“ irgi dar laukia leidėjo. Tačiau didžioji kūrybos dalis išleista ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. 1969 metais išleistas romanas „Miškais ateina ruduo“, 1990-aisiais – novelių romanas „Užuovėja“ ir autobiografinis romanas „Išėjusiems negrįžti“ (abu vienoje knygoje).

Tiems, kurie jaučia nostalgiją senajam Lietuvos kaimui, siūlyčiau paskaityti „Užuovėją“. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens pabūsite Gružiškėse, kur gyvena žemę ir darbą mylintys žmonės. Kaip pastebi V. Areška, „rašytojas atkūrė tautiškumo, tautiško charakterio pradus lietuvio sieloje tradicinio Lietuvos sodžiaus gyvenimo aplinkoje“. Taip detaliai ir meniškai mūsų kaimo jau niekas nebepavaizduos, nes tokio kaimo jau niekur nebėra. Įsiklausykite į trumputę knygos ištrauką ir tuo nesunkiai įsitikinsite. „Vyrai tuo tarpu miklinosi su arkliais. Trinko nusivedę į upelį, brūžino ir paskui šukavo, kol plaukas ėmė blizgėti, lyg dilgynių sėklomis nušėrus. Tepė taukais kamanas ir balnus, sudžiūvusius ir sujuodusius, bekybant klėtyse ant grėdų. Lamstuotas gūnias surinko iš šeimininkių arkliams apdengti…“

Kūrinys „Išėjusiems sugrįžti“ – tai autentiškas pasakojimas apie Vokietijos reicho armijos traukimąsi. Kartu su armija traukėsi tūkstančiai žmonių. Knygoje parodoma, kaip karas sunaikina ne tik materialųjį paveldą, bet ir subjauroja, pakeičia, išniekina patį žmogų, nes visuotinio chaoso apimtoje visuomenėje lieka vienintelis instinktas – išlikti.

Klasikiniame romane „Miškais ateina ruduo“ – ryški meilės linija, neišnykstanti valstiečių buityje, jų darbuose. Šiam romanui paskirta Lietuvių Enciklopedijos premija.

Kad ir kokį kūrinį M. Katiliškio skaitytume, mus pavergs neapsakomas kalbos gražumas. Rašytojo kalba žavisi ne tik skaitytojai, bet ir literatūros kritikai. Pelnytai M. Katiliškis vadinamas poetu „žemininku“ prozoje – tiek joje lyrizmo. Įsiklausykime… „Ir tyku rudens pavakare, kai ūbauja laukai baigtuvių dainom. Kai dalgiai žvanga, rišėjos dėlioja varpas, susėdusios po guba. Kai piemenys oliuoja susigindami. Kai cypia ašys ir braška uorės nuo perkrovimo…“

M. Katiliškio kūrybą amžininkai literatūrologai lygino su E. M. Remarko ir M. Šolochovo kūriniais. Taigi skaitykime M. Katiliškio, žemės ir žmogaus dainiaus, romanus, kurie kiekvienam mūsų prieinami daugelyje bibliotekų.

© 2008 „XXI amžius“