Belaukiant aušros
Petras KATINAS
Šie metai ypatingi Lietuvos istorijai svarbiomis datomis. Sukanka 90 metų, kai 1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Nors vokiečių okupacinė valdžia neleido paskelbti nepriklausomybės, tačiau 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija, kurią sudarė dr. J. Šaulys, kunigas J. Staugaitis ir J. Vileišis, Berlyne gavo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentą. Taigi, data tikrai nepaprastai svarbi ir privalo būti tinkamai ir pagarbiai paminėta. Deja, praėjusiais metais tokia pat reikšminga data 90 metų, kai Vilniaus Lietuvių Konferencijoje (1917 m. rugsėjo 21-22 dienomis) buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš iškiliausių to meto asmenų J. Basanavičiaus, S. Banaičio, M. Biržiškos, K. Bizausko, P. Dovydaičio, S. Kairio, P. Klimo, D. Malinausko, V. Mirono, S. Narutavičiaus, A. Petrulio, A. Smetonos, J. Smilgevičiaus, J. Staugaičio, A. Stulginskio, J. Šaulio, K. Šaulio, J. Šerno, J. Vailokaičio ir J. Vileišio irgi praėjo tyliai, nepažymint jos reikšmingumo.
Bet šį kartą apie kitą, ne mažiau svarbų jubiliejų. Tai artėjančios 20-osios Sąjūdžio metinės. Tai buvo lemtingi metai, atkuriamos Nepriklausomybės aušra. Verta prisiminti, kaip politinis kalinys poetas Gintautas Iešmantas, tada dar Uchtos lagerio kalinys, atsiuntė savo sparnuotus žodžius sąjūdininkams.
Ko
vertas gyvenimas, laisvės neturint?
Dabar
arba niekad! Mūs ginklas tiesa!
Liepsnotom
krūtinėm sustokim į būrį,
Kova
žygio takas, o meilė šviesa.
Ir seną, ir silpną palaimins jaunystė,
Ir vėtroj vien protas, vien siekis patars,
Ant vėliavų šlamančių drąsą ir ryžtą
Težėri: dabar arba niekad!
Dabar!
Ir štai nepraėjus dvejiems metams 1990 m. kovo 11-ąją tai įvyko. O tada ir prasidėjo, deja, ne vien Maskvos KGB ir OMONo provokacijos. To buvo galima tikėtis, laukti. Kaip ir Burokevičiaus ir Jermalavičiaus gelbėjimo komitetų. Bemat ėmė kurtis visokie Ateities forumai, Žemdirbių sąjungos ir netgi kažkoks Demokratinių jėgų kongresas. Artėjant 1991 m. rugpjūčio pučui, savųjų užgrobtoje Sąjūdžio spaudoje pasigirdo raginimai sudaryti kažkokią koalicinę vyriausybę, kurią suformuotų SSKP, LDDP, dar buvę socialdemokratai ir kolchozinės nomenklatūros Žemdirbių sąjungos vadovai. Ir būtinai akcentuojant, kad tos vyriausybės nekontroliuotų V. Landsbergio parlamentas. Ką ten buvusieji! Jie iki šiol faktiškai nepasikeitė. Štai tada vienas iš liberalų partijos kūrėjų, pasivadinęs filosofu, Algirdas Degutis išdėstė, kad atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valdžios apskritai nereikia jos reikia tiktai pačiai valdžiai. Tada A. Degutis ragino ne tik boikotuoti visas valdžios instancijas ir neiti į jokius rinkimus tai buvo raginamas sugriauti viską, kas buvo pasiekta nuo 1988 metų birželio pradžios iki 1990 m. kovo 11-osios. Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) atsirado tautos pažangiečiai, kurie atliko savo juodą darbą atvedė į valdžią buvusius komunistus. Ir dabar, regis, vienas tų maurų iš paksininkų frakcijos skelbia panašias tiesas, ką tuomet skelbė ir dabar tebeskelbia nepriklausoma žiniasklaida. Ir ne tik bulvarinė ar neaiškių jėgų valdoma, bet ir besiskelbianti laisva. Tad kuo toji žiniasklaida skiriasi nuo buvusio LDDP organo Tiesos ir buvusio jo redaktoriaus D. Šniuko rašinių?! Tiesa, tada dar joje nebuvo nuogų užpakalių, kurie dabar puikuojasi šalia suktų publikacijų.
Štai apie tokius dalykus būtinai reikia susimąstyti rengiantis Sąjūdžio 20-sioms metinėms. Tą minėjimą, sprendžiant iš Lietuvos Sąjūdžio 20-ųjų metinių renginių vieno iš organizatorių, buvusio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Kovo 11-osios Akto signataro prof. Broniaus Genzelio, rengia istorinių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukakčių minėjimo komisija, valstybinių institucijų ir mokslo įstaigų sukurtos darbo grupės. Ir ne bet kokios Sąjūdžio, o Persitvarkymo, t.y. lyg norima grįžti į sovietinius laikus ir jų terminologiją. Teigiama, kad birželio 6-7 dienomis Vilniuje bus surengta dviejų dienų tarptautinė konferencija Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus, globojama prezidento Valdo Adamkaus. Joje dalyvaus buvę to meto Latvijos ir Estijos bei Baltarusijos Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai Anatolijus Gorbunovas, Arnoldas Riuitelis, Stanislovas Šuškievičius, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hanibalsonas, galbūt ir buvęs Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas bei Lenkijos Lechas Valensa. Ketinama leisti du kartus per metus pasirodysiantį Išsilaisvinimo metraštį ir t.t. Tačiau kyla klausimas, kas sudarinės ir redaguos tą metraštį? Juk, pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programoms vadovauja buvęs parlamento narys Gediminas Ilgūnas A. Brazausko knygų įvadų rašytojas. Jeigu tokie redaguos ir numatomą išleisti Sąjūdžio istoriją, nereikia net sukti galvos, kas bus ten išaukštinti ir pašlovinti. Neatsitiktinai garsiosios leidinių grupės flagmanas iš Sąjūdžio atimtas dienraštis jau paskelbė savąjį Manifestą, kuriam bemat entuziastingai pritarė pati Kazimira Prunskienė, kurios vaidmuo to meto įvykiuose gerai žinomas. Ir dabar draugė Kazimira beria jau įprastą demagogiją ir aiškina, kaip reikia interpretuoti to meto įvykius ir t.t. Tokių atsiras ne vienas. Ir iš tų, kurie būdami partiniais sekretoriais ar pirmininkais bei prokurorais puolė Sąjūdžio iniciatyvines grupes, kurių niekas nematė Atgimimo metais nei Sąjūdžio mitinguose, nei Baltijos kelyje, nei nepamirštamą tragišką Sausio 13-ąją.
Deja, praėjus 20-čiai metų nuo tų istorinių ir nepamirštamų dienų, matome, kad kaip tiktai tie, kuriems Sąjūdis ir nepriklausomybė buvo tarsi rakštis, dabar tvarkosi Lietuvoje kaip savo kolchoze. Kas atidavė Rusijai dujų vamzdynus, energetikos reikalus? Kas stabdė ir faktiškai tebestabdo elektros tilto į Vakarus tiesimą? Ogi tie patys, kurie be Maskvos ir sovietinės armijos nematė Lietuvos ateities! Pagaliau pažvelkime, kas vadovavo Seimo Užsienio reikalų komitetams LDDP triumfo laikais? Ogi tas pats krikščionis demokratas, atvykęs iš Amerikos, Kazys Bobelis, taip pat dabar jau vos ne tikru vakarietišku socialdemokratu besiskelbiantis Justinas Karosas. Gal jau kas pamiršo, ką tais metais kalbėjo dabartinis užsienio reikalų ministras, tos pačios Kazimiros bičiulis Petras Vaitiekūnas? Juk tai jis sakė, kad nereikia reikalauti okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Tad ko norėti, jeigu nepriklausomi dienraščiai, jau nekalbant apie nacionalinės televizijos Spaudos klubo vedėją, skelbia, kad be Maskvos prapulsime, nes, pasirodo, mūsų kaimynai lenkai ir latviai jau suprato tai, o štai Lietuva lieka vienų viena, nes pasiduoda prof. V. Landsbergio rusofobijai!
Pagaliau laikas suvokti, kad Lietuvoje nėra 35 ar 36 partijų, kaip skelbiama. Faktiškai tėra dvi jėgos prorusiškoji, prokomunistinė, ir sąlyginai patriotinė. Pastarosios jėgos padėtis pastebimai blogėja. Ir artėjant rudens rinkimams į Seimą Tėvynės sąjunga ir jos sąjungininkai bus dar labiau spaudžiami į kampą. Socdemų flirtas su paulauskininkais, vadinamas valdančiosios koalicijos daugumos kūrimu, iš tiesų yra duoklės atidavimas laikinai atstumtiems A. Paulausko socialliberalams. Nes juk labai savi savesni už kitus partnerius. Jeigu valstietė-liaudininkė Kazimira pertekusi ambicijomis, tai draugas Artūras pasitenkintų kokių nors poros ministrų ir atimtų iš konservatorių komitetų pirmininkų postais. Pirmiausia, grąžinti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą patyrusiam Alvydui Sadeckui, atimant šią kėdę iš pilietininko Algimanto Matulevičiaus. Mat pernelyg įsismagino kovoti su KGB rezervistais. O šito daryti nevalia. Nes kas žino, kiek dar tokių, be buvusio VSD šefo A. Pociaus, gali atkapstyti. Be to, kas gali paneigti, kad pačiam A. Paulauskui rengiamasi grąžinti Seimo pirmininko krėslą?! Juk V. Muntianas jau atliko savo darbą ir gali išeiti. Tiktai nežinia kur: Kėdainių kniazius jį vargu ar priims į savo jačeiką, nors ir barstytųsi galvą pelenais. Įdomu, kad socialliberalų prijungimui prie valdančiosios koalicijos pritaria disidentas, liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis. Įdomu, kokių gi dividendų tas tikisi? Nesvarbu, kad žymiai prisidėjo prie Krikščionių demokratų partijos sunaikinimo, kad nepasiekė tokių aukštumų, kaip, pavyzdžiui, buvęs vienas svarbiausių R. Pakso bendražygių, dabar jau socialdemokratas Jonas Lionginas ar socialinė rūpintojėlė Vilija Blinkevičiūtė. Neseniai prof. B. Genzelis prisiminė prancūzų rašytoją Anatolijų Fransą, sakiusį, kad revoliuciją pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o rezultatais naudojasi niekšai. Ką gi, didele dalimi tas prancūzas buvo teisus. Bet A. Fransas kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją. O tuo metu Prancūzijoje nebuvo nei Sniečkaus, nei Paleckio, nei Eismunto, Caplino ir panašių palikuonių. Arba tokių socialistinio realizmo rašytojų, prisišliejusių prie Sąjūdžio, kaip buvęs liaudies gynėjas, savo garsiajame Durnių laive suniekinęs iškiliausias to meto asmenybes ir tūkstančių žmonių viltis ir siekius. Štai apie ką privalome susimąstyti, prisimindami Sąjūdžio 20-metį.
Nereikia stebėtis, kad A. Paulausko kompanija jungiasi prie valdančiosios koalicijos visi išaugę iš to paties kamieno. Vadinamieji socdemai bent jau viešai neskelbė, kaip buvęs generalinis prokuroras, kandidatuodamas į prezidentus, kad Lietuvai visiškai nereikia siekti narystės NATO. Dabar štai paulauskininkų Kauno skyriaus vadovas net spalvotą skelbimą Kauno dienraštyje užsakė, ragindamas gyventojus uždegti savo languose žvakutes pagerbiant Sausio 13-osios aukų atminimą! Neregėtas fokusas! Dėtis patriotais laikinojoje sostinėje, balsuojančioje už konservatorius! A. Paulauskas žiniasklaidoje pučia miglą, kad teikėsi prisijungti prie Kirkilo ir Prunskienės gavęs pažadą, kad tie didins mokytojų atlyginimus, rūpinsis šeimos reikalais bei stabdys infliaciją. Didesnę nesąmonę sunku ir įsivaizduoti. Tokias pačias pasakas seka ir G. Kirkilas su Blinkevičiūte ir Žakaitiene. O svarbiausia, kaip atrodo, gauti Aplinkos apsaugos ministro kėdę. Juk atsistatydinęs A. Kundrotas buvo lyg ir labai savas, bet, pavyzdžiui, pats A.Paulauskas ar jo pagonis G. Jakavonis toje kėdėje, ypač grobiant pajūrio ir kitų gražiausių Lietuvos vietų žemes, kur kas patikimesnis. Kita vertus, verkiant reikia patvirtinti slibinų ar liūtų sandorį dėl miglotos naujos atominės elektrinės. Štai ir visa aritmetika. Visa kita tušti muilo burbulai. Nei A. Paulauskas, nei V. Karbauskis, nei kiti neva socialliberalai nė per žingsnį nenutolo nuo valdančiojo klano. Opozicijos vaidinimas tebuvo eilinė dūminė uždanga. Ne pirma ir ne paskutinė. Tokie parduos net savo tėvus ir motinas, jeigu pakvips dideliais pinigais ar sočiomis tarnybomis.
© 2008 XXI amžius
|