Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną

Vincas Mykolaitis-Putinas Nuotrauka iš www.lle.lt

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2)

Vincas pasižymi visomis tobulo kunigo ypatybėmis: jis uoliai atlikinėja visas religines praktikas, jis santūrus ir asketiškas, nuolankus ir nusižeminęs, mandagus ir kuklus, atsargus ir visada protingas, elegantiškas, diplomatinis ir saloninis. Šis jo dvylipumas pasidaro toks tobulas, kad pasidaro antrąja jo prigimtimi: jis tampa jam visiškai „natūralus“, tarytum įgimtas. Jis jau organiškai įaugęs į jo asmenybę, jis jau yra įsiskverbęs į visus jo gyvenimo užkampius. Jam jau būtų visiškai nenatūralu ir nebūdinga būti iš tiesų natūraliu, nuoširdžiu ir gaivališku. Toks jis ir išliko ligi pat savo mirties.

Kunigų seminarija jam buvo tobula šio fenomenalaus dvilypumo mokykla. Jinai jo visam gyvenimui uždėjo neišdildomą antspaudą ir savo dvasia paženklino visus jo gyvenimo žygius. Žinoma, pati seminarija to nemokė: jis pats tobulai to išmoko, norėdamas ją sėkmingai baigti ir pasidaryti kunigu be pašaukimo ir be gilesnio religinio gyvenimo. Jis išmoko taikytis prie aplinkybių: jo visas gyvenimas – gamyba vis naujų kaukių, reikalingų nuolat besikeičiančiom gyvenimo aplinkybėm.

V. Mykolaitis-Putinas kūrė šią savo dvilypę asmenybę visiškai sąmoningai. Jis nuo pat jaunystės dienų aiškiai turėjo šio dvilypumo, susiskaldymo savimonę. Štai 1914 metais, dar būdamas kunigų seminarijoj, savo artimam bičiuliui kun. Ignui Česaičiui rašė: „vis dažniau mąstau apie savo ateitį. Kartais inpuolu kuone į nusiminimą. Norėtųsi spjaut ant visų idealų!

Kartais vėl, rodos, viską pamynęs, į nieką neatsižvelgiant, eisiu, kur mane širdis traukia, bet vėl abejoju, ar nepritrūks man drąsos ir jėgų. Galų gale pavedu save aplinkybėms, eisiu, kur jos mane nuves. Iš savo pusės per daug nesislepiu, nors pasirodyti, kas esu, dar neišdrįstu“, (Raštai X t., 627 p.).

Labai įdomūs ir reikšmingi prisipažinimai! Čia ir įvairūs svyravimai, čia ir beribis blaškymasis, čia ir pasiryžimas orientuotis pagal aplinkybes, čia ir drąsos stoka pasirodyti, kuo jis esąs. Čia ir nenoras ko nors atsisakyti ar kuo nors rizikuoti, o atviras, tiesus, beveik ciniškas oportunizmas. Jis nenori būti kunigu, bet nenori ir atsisakyti nuo kunigystės. Tad nieko jam ir nelieka kaip „pavesti save aplinkybėms“ ir eiti ten „kur jos nuves jį“. Tai sąmoningas atsisakymas pačiam vairuoti savo gyvenimą norima linkme. Tai kratymasis tikros atsakomybės už savo likimą. „Plauksiu ten, kur vėjas pūs!“ – štai oportunistinis jo šūkis.

Šitaip nusiteikęs jis priima kunigo šventimus. Iškilmingai laiko pirmąsias Mišias. Džiugina savo tėvus, gimines ir kaimynus. Ruošiasi vykti į Petrapilio dvasinę akademiją. Jam ir į galvą nedingteli mintis, kad gal reikėtų stabtelėti ir rimtai susigalvoti, ar iš tiesų ir toliau reikia bristi į dvilypumo klampynę, ar nebūtų tiksliau vyriškai savo gyvenimo vairą paimti į savo rankas. Visiškai ne! Jis baigia Petrapilio dvasinę akademiją ir vyksta į Friburgo kataliką universitetą, nes ten stumia aplinkybės: stipendija, žadama universiteto dėstytojo vieta. Ir 1918 metais, vykdamas į Šveicariją, tam pačiam savo kolegai kun. Ig. Česaičiui atvirai rašo: „Gerokai, Drauguži, mane aplamdė gyvenimas, nors viršutine išvaizda likau kuone tas pats. Tiesa, gal kiek suaugau, sutvirtėjau, tačiau vis toks pats nedrąsus, bailus, kiekvieno lenkiąsis, niekam neužkliuvąs. Tegu sau! Ar man, žemės dulkei, kištis į jų rungtynes! O kartais atrodo, lyg tai būtų „viršum skraidymas“, „minios nebojimas“. Tačiau ne: kad silpnas esu, tai ir iš kelio traukiuos“.

Šitaip rašo dvidešimt penkerių metų jaunuolis, jau kunigas, baigęs aukštuosius teologijos mokslus ir jau „pripažintas“, mylimas ir gerbiamas poetas! Koks nusižeminimas ir kokia rezignacija! Kas per nuolankumas ir koks charakterio pasyvumas! Koks kuklumas ir nedrąsumas! Koks tiesiog baudžiauninkiškas vergiškumas!

O savo eilėraščiuose jau dainavo apie drąsius žvejus, apie padangėmis skrajojančius sakalus, apie didvyriškus žygius! 0 laiške tik visiems besilenkiąs, visų bebijąs, begaliniai nusižeminęs kunigėlis, tikras „žemės dulkė“. Bet nenusiminkime. Tokio charakterio ir nusiteikimo žmonės labai mėgiami egoistinės visuomenės: jie niekam nebaisūs, niekam ne konkurentai, niekam nesukelia pavydo ir pykčio.

Su tokiais nekovojama, nesivaržoma, priešingai – tokie visų mėgiami, visur laukiami, visiems malonūs svečiai ir draugai. Tokius visi globoja, visi užjaučia, visi giria. Toks nusiteikimas – tobuliausias kelias į oportunizmą ir konformizmą.

Ir iš tiesų V. Mykolaičiui-Putinui beveik niekas nepavydėjo, niekas su juo nesivaržė, beveik visi jam visada užjautė, visi stengėsi jam padėti, jį suprasti, jį pateisinti. Ir katalikų visuomenė jo piktai nepuolė jam atsižadėjus kunigystės ir kukliai civiliškai susituokus su nuoširdžia ateitininke. Ir tarybinė valdžia jo nebaudė už kai kuriuos antitarybinius eilėraščius, vokiečių okupacijos metu parašytus. Ir nacionalistai per daug jo nesmerkė už tarybinius eilėraščius, už Stalino pagarbinimą, už Pasternako pasmerkimą.

Tik visi skelbė, jog jis „po laiminga žvaigžde gimęs“, bet niekas nieko neatleido J. Tumui-Vaižgantui, Vydūnui, Vincui Krėvei, Baliui Sruogai, J. A. Herbačiauskui... Palaiminti romūs, nes jų dangaus karalystė! Gulinčių niekas numuša, o išdidiems ir drąsiems visi stengiasi suduoti per galvą... Tegul nepuikauja!

Žinoma, galima būtų į šį klausimą pažiūrėti ir iš kito aspekto. Visi žinome, jog V. Mykolaitis-Putinas buvo geras ir jautrus žmogus, prieš nieką neintrigavęs, niekam nesistengęs pakenkti, vienam kitam nuoširdžiai padėjęs. O juk meno ir literatūros pasaulyje visados pasitaiko žmonių, kurių vienas kaip šašas, kurio niekas nė iš tolo negali paliesti, o kitas kaip erškėtis ar dagilis, kuris badosi ir spardosi, jei tik kas norint prie jo artinas. V. Mykolaitis-Putinas toks nebuvo. Jis visada kiekvienam mielas ir malonus, kiekvienam mandagiai šypsos, kiekvienam nuolankus, labai retai su kieno nors nuomone drįsta nesutikti, visada susirūpinęs, kad ko nors neįžeistų, kad kam nors nesukeltų kartėlio. Jis visada stengiasi suprasti savo pašnekovą, jam pritarti, jį užjausti, jam padėti.

Su juo atsisveikinęs visados jausies ramesnis. Daugeliu atžvilgiu tai labai gerai. Jei daugiau tokių žmonių būtų, tai visas žmonių gyvenimas būtų ramesnis ir taikingesnis, darnesnis ir jaukesnis, daug mažiau būtų bereikalingų kivirčų, barnių ir konfliktų. Bet ar visada tai išeitų į gera? Juk kartais reikia ir nesutikti, ir pasipriešinti, ir kumščiu trinktelėti į stalą. Kartais reikia kai ką ir sudrausti, kai ką ir lauk išmesti, su kai kuo ir kovą pradėti. To nedarant visą visuomenę gali apimti palaimingas snaudulys, ir joje gali prisirinkti per daug šviežio oro! Kartais pasidaro reikalingos ir audros, kurios turi nušluoti viską, kas jau supuvę ir mirę. Palaiminta saloninė ramybė nėra žmonijos išganymas! Žmonijai normaliai egzistuoti reikalingas ir nuolatinis jos atgijimas, be paliovinis visų jos gyvenamųjų kambarių vėdinimas, audringas vis naujų vėjų dvelkimas. Su baltom saloninėm pirštinėm nestatomi ateities rūmai!

V. Mykolaitis-Putinus į tai neatkreipė reikiamo dėmesio. Jis nekovingas, jis visiems nuolankus. Jis net savo gyvenimo laivo vyriškom rankom nebandė vairuoti: orientavosi pagal aplinkybes, ėjo pavėjui, žingsniavo oportunizmo ir konformizmo keliu. Ir savo gyvenimo pabaigoje, rašydamas atsiminimus, jis ryškiai pabrėžė šį savo pasyvų nusiteikimą: „Dabar, baigdamas gyvenimą, užbėgdamas į priekį šiems atsiminimams, apžvelgęs savo likimą nuo Marijampolės gimnazijos ligi šių dienų, tampu fatalistu. Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti pagal kažkokį dėsningumą – ir tai mano labui, jeigu man atrodo, kad aš kažką keičiau, kreipiau į dešinę ar į kairę, tai pasirodo, kad viskas vyko logiškai, priežastingai. Dažnai atsitinka, kad ką žmogus keičia, siekdamas savo sugalvoto tikslo, išeina priešingai jo sumanymui, jo nenaudai. Juo labiau, jei kiti tai bando daryti. Man viskas išeidavo į gera. Ir dar daugiau, viskas apvaisindavo mano dvasią – širdį ir protą – tokiais išgyvenimais, tokia medžiaga, kuri buvo palanki mano, kaip rašytojo darbui, vis giliau beįsišaknijusiam mano gyvenime.“ (Raštai, VII t., 383 psl.)

Labai įdomus, būdingas, reikšmingas ir iš tiesų labai teisingas prisipažinimas. Jame pareikšta visa V. Mykolaičio-Putino gyvenimo išmintis! Čia ir fatalizmas, pateisinąs visus jo vingius ir klystkelius, įprasminęs visus jo kelius ir kryžkelius. Čia ir kratymasis bet kokia asmenine ar visuomenine atsakomybe: viskas išėjo į gera, viskas išėjo į naudą! Čia ir sąmoningas visų fatalizmo, pasyvumo laimėjimų pripažinimas, atveriąs kelią į konformizmą ir oportunizmą. Čia ir funkcionalizmas: viskas gera, kas padėjo rašytojo darbui, tarytum žmogus būtų tik automatas, tik rašymo mašina!

Gal kai kas ir suabejos dėl šių teiginių teisingumo turėdamas omeny jo polemiką su A. Jakštu, jo pasitraukimą iš Teologijos – filosofijos fakulteto, jo vedybas, jo išsižadėjimą kunigystės. Štai, sakys, keturi drąsūs, herojiški žygiai, kurie griauna visus šiuos mano teiginius, ir panagrinėję, kokiose aplinkybėse buvo atlikti šie keturi žygiai ir kokias jie turėjo pasekmes, tuo įsitikinsime – jie tik stipriau patvirtina visas mano anksčiau išdėstytas tezes ir paties V. Mykolaičio-Putino prisipažinimus.

V. Mykolaitis-Putinas reagavo į A. Jakšto intelektualinę, racionalistinę ir moralistinę estetiką tik tada, kai šioje srityje A. Jakšto ilgametis autoritetas buvo jau pašlijęs ir tarp katalikų visuomenės, kai jau niekuo nerizikavo, o tik įsigijo daugiau populiarumo tarp katalikų intelektualinės jaunuomenės ir pasaulietinės inteligentijos. Jis pats tada Teologijos – filosofijos fakultete jau buvo pripažintas autoritetas, labai reikalingas profesorius. Ir savo naują estetiką parėmė ne kokio nors satanisto Bodlero ar siurrealisto Brentano, ar laisvamanio Kročės „svaičiojimais“, bet Friburgo katalikų universiteto vienuolio domininkono, savo buvusio profesoriaus Miuninko autoritetu. Jei būtų pabandęs tai padaryti anksčiau, tai nebūtų buvęs pakviestas į Teologijos – filosofijos fakultetą lietuvių literatūros dėstyti, o būtų buvęs nutrenktas vikaru į kurį nors Suvalkijos bažnytkaimį. Bet V. Mykolaitis-Putinas turėjo puikią ir tikslią uoslę: jis šį klausimą iškėlė, kai tam buvo pribrendusios visos sąlygos, kai jam iškelti jau nebereikėjo jokios drąsos ir nebebuvo jokios rizikos ko nors netekti ar kuo nors sau pakenkti, o buvo galima tik laimėti, ir dar visais atžvilgiais.

Humanitarinių mokslų fakultetas tada neturėjo kompetentingo profesoriaus naujajai lietuvių literatūrai dėstyti. M. Biržiška, iš profesijos teisininkas, pamilo ir labai uoliai tyrinėjo ir dėstė senąją lietuvių literatūrą. J. Tumas-Vaižgantas, irgi neišėjęs jokių literatūros mokslų, telkė labai gausią medžiagą naujajai lietuvių literatūrai, bet pradėti ją analitiškai ir moksliškai analizuoti ir dėstyti jis buvo nekompetentingas. Tad šio fakulteto dekanas prof. V. Krėvė-Mickevičius nusprendė, jog šiam uždaviniui atlikti geriausiai tiktų V. Mykolaitis-Putinas, jau sėkmingai dėstęs gretimame fakultete. Be to, jis žinojo, jog V. Mykolaitis-Putinas jau yra pasukęs į nukunigėjimo kelią, jog jam tuo bus sudarytos puikios sąlygos. Tad jis V. Mykolaičiui-Putinui ir pasiūlė mesti Teologijos – filosofijos fakultetą ir pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. V. Mykolaitis-Putinas su džiaugsmu priėmė šį V. Krėvės-Mickevičiaus pakvietimą. Jam tai buvo išsivadavimas, „būdamas Teologijos-filosofijos fakultete galėjo tik svajoti apie meilę ir kunigystės išsižadėjimą, o dabar susidarė puikiausios sąlygos realizuoti šias svajones, nieko neprarandant ir niekuo nerizikuojant“.

Teologijos – filosofijos fakultetui tai buvo nemažas smūgis: jis neteko naujosios lietuvių literatūros dėstytojo, o jo pavaduotojo dar nebuvo parengta. Bet viešai V. Mykolaičio-Putino apkaltinti „nedėkingumu“ nesiryžo, nes tuo jis nesitikėjo ką nors laimėti, o tik galėjo pagreitinti poeto nukunigėjimo procesą. O V. Mykolaičiui-Putinui tai naujas didelis laimėjimas.

V. Mykolaičio-Putino meilė buvo užsimezgusi dar jam tebesant Teologijos-filosofijos fakultete. Bet tada dar nebuvo galima ir svajoti apie jos realizavimą, ir jis pats ja kratėsi ir kiekviena proga savo studentams aiškino, jog jo spausdinami erotiniai eilėraščiai neturi jokio realaus pagrindo, o remiasi tik estetinėmis fikcijomis.

© 2008 „XXI amžius“