Valstybės erozija
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvoje 2007 metais tęsėsi gerokai anksčiau prasidėję destrukciniai procesai. Dėl padėties krašte politiniuose sluoksniuose ir tarp žmonių, aktyviau besireiškiančių visuomenės gyvenime, yra du požiūriai. Pirmasis kad padėtis krašte normali, yra problemų, bet jos sprendžiamos. Antrasis požiūris šalia pasiekimų egzistuoja daug nesprendžiamų problemų, vis labiau brendame i ekonominę ,,pelkę, įsigalėjo stagnacija ir šalis de facto yra tapusi oligarchine valstybe. G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė naudojasi tuo, kad Seimas yra susiskaidęs ir vykdo pragaištingą ekonominę politiką, švaisto lėšas prabangių objektų (Valdovų rūmų, didžiulių stadionų) statyboms, neįveda progresinių mokesčių. Kai kurie sprendimai apskritai kurioziški. 22 milijonai litų pernai buvo skirti pasaulinėms artojų varžyboms surengti. Tai kelia visuomenės pasipiktinimą. Kylantys įvairūs korupcijos skandalai nugesinami, KGB rezervistų gynimui organizuojama ištisa propagandinė kampanija ir faktiškai nepasiseka apriboti jų galimybės dalyvauti politikoje ir valdžios struktūrose. Demokratines vertybes ginančios žiniasklaidos priemonės, tarp jų ir XXI amžiaus laikraštis, puolamos, naudojant įvairius metodus. Tokiems leidiniams neskiriama parama iš Spaudos ir televizijos rėmimo fondo. Kai kurie politikai atvirai gina Kremliaus ir ,,Gazpromo interesus Lietuvoje. Čia jau tiktų ir retorinis klausimas iš patriotinio eilėraščio: ,,Nagi klok, Maskvos valdžios vaikine, už kiek tu pardavei Tėvynę?
Kaip rodo įvairios apklausos, Tėvynės sąjungos populiarumas ryškiai pakilo. Tai kelia prorusiškų jėgų nepasitenkinimą, todėl rengiama prieš konservatorius nukreipta propagandinė kampanija. Pagrindinis koziris Juro Abromavičiaus žūties istorija. Nors nėra kokių nors konkrečių įrodymų, kad konservatoriai prisidėjo prie Abromavičiaus žūties, įvairūs politikai, ypač Darbo partijos, Naujosios sąjungos, Liberalų ir Centro sąjungos atstovai eskaluoja šią temą, vadindami konservatorius ir krikščionis demokratus teroristais. Jiems pritaria ir dabartiniai socialdemokratų lyderiai. Suprantama, labai nesinori prarasti valdžios svertų, įtakos.
Nuostabą kelia mėginimai juodinti vienus teisėsaugos vadovus ir aukštinti kitus. Prieš besitraukiantį iš posto generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių rengiama ištisa propagandinė kampanija, jis kaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis, bet konkrečių faktų nepateikiama. V. Grigaravičius su artimais bendražygiais ėmėsi realių veiksmų pažaboti organizuotą nusikalstamumą ir pavyko pasiekti neblogų rezultatų: neutralizuotos kai kurios gaujos, išaiškinta daug 1990-2000 metais įvykdytų nužudymų, sprogdinimų. Kitas dalykas, kad teismuose buvo daug skandalingų išteisinamųjų nuosprendžių. Dėl kai kurių tokių sprendimų jau atskleista tiesa skandalingai pagarsėję ir jau seniau atleisti teisėjai A. Gudas, D. Japertas ir kiti jų kolegos, artimais korupciniais ryšiais susiję su kriminalinių grupuočių nariais, jau iš anksto nuspręsdavo išteisinti ar lygtinai nuteisti kontrabandininkus, finansinius aferistus ir kitus sunkiais nusikaltimais kaltinamus asmenis.
Kai kalbama apie kovą su korupcija ir teisinės valstybės atkūrimą, pravartu pažvelgti į kitų kraštų pavyzdžius. 2003 metais Argentinoje į valdžią atėjęs prezidentas Nestoras Kiršneris ėmėsi ryžtingų priemonių kovoje su korupcija. Savo postus prarado daug korumpuotų teisėjų ir prokurorų. Kai kurie iš jų buvo nuteisti už kyšininkavimą, įvairius klastojimus. Imtasi aiškinti ir korupciją ministerijose, įvairiose žinybose. Jau po dvejų metų pastebėti teigiami reformų rezultatai: sumažėjo šalies korupcijos indeksas, ėmė gerėti ekonominė padėtis.
Kaimyninės Lenkijos pavyzdys įrodė, kad per keletą metų galima pažaboti korupciją, organizuotą nusikalstamumą, apriboti oligarchų klasės įtaką. Kol Lenkijoje klestėjo R. Krauzė, A. Gudzovatis ir kiti prorusiški oligarchai, primesdavę politikams įvairius sprendimus, klestėjo ir korupcija teisėtvarkoje, nepavyko sureguliuoti mokesčių sistemos. Apribojus šių oligarchų ir su jais susijusių kriminalinių klanų įtaką, vėl ėmė funkcionuoti normali teisinė sistema, greitai pavyko pakeisti mokesčių įstatymus. Per spalio mėnesį Lenkijoje vykusius rinkimus nemažai rinkėjų, balsavusių už brolių Kačynskių vadovaujamą Teisės ir teisingumo partiją, pabrėžė, kad jie palaiko šią partiją dėl to, kad per dvejus metus buvo pasiekta teigiamų rezultatų ekonomikoje, akivaizdūs pokyčiai į gerąją pusę.
Paskutiniu metu vis daugiau aistrų kelia padėtis Lietuvos švietimo sistemoje. Mokytojai ilgą laiką buvo maitinami pažadais. Pavasarį mokytojų profsąjungai pagrasinus streikais, buvo pažadėta pakelti algas 30 procentų nuo rugsėjo 1-osios. Deja, pažadai nebuvo įvykdyti, algos keliamos tik nuo sausio 1-osios ir tik 15 procentų. O šalyje nuo rugpjūčio prasidėjo infliacijos augimas, kai kurie maisto produktai brangsta 30 ir daugiau procentų, didėja mokesčiai. Tad nuo lapkričio prasidėję mokytojų streikai yra logiška įvykių eiga. Teiginiai, kad toliau reikia tęsti derybas su Vyriausybe, abejotini, nes derybos vyksta ketverius metus ir jokių didesnių rezultatų nebuvo pasiekta. Mokytojų netenkina ne tik atlygio problema, bet ir begalinės reformos, dažnai tiesiog prieštaraujančios viena kitai. Kaimyninė Estija pasirinko suomių švietimo modelį ir neapsiriko dabar estų švietimo sistema pripažįstama kaip viena pažangiausių Europoje.
Kol kas Lietuvoje vidurinysis sluoksnis negausus. Jam galima priskirti ne daugiau 15 procentų gyventojų. Plečiantis viduriniajam sluoksniui, kinta visuomenės sankloda, stiprėja pilietinė visuomenė ir vis mažiau galimybių lieka iškilti įvairaus plauko populistams.
Rinkimai į Lietuvos Seimą artėja. Faktiškai iki jų liko devyni mėnesiai. Gyventojų apklausų rezultatai gana skirtingi. Kaip susiklostys situacija po rinkimų? Galimi keli scenarijai. Rusija kuria du scenarijus: reanimuojama Darbo partija, V. Uspaskichas dažnai pasirodo televizijos ekranuose, kai kurios žiniasklaidos priemonės populiarina tiek Uspaskichą, tiek kitus ,,darbiečius. Vėl gana didelis Pakso vadovaujamos Tvarkos ir teisingumo (liberaldemokratų) partijos populiarumas. Jei abi šios partijos gautų daug vietų būsimajame Seime, jos galėtų pretenduoti sudaryti vyriausybę. Jei iki parlamentinės daugumos šiek tiek vietų trūktų, prie jų prisijungtų dar kokia nors partija kad ir valstiečiai, vadovaujami K. Prunskienės.
Kitas scenarijus nemažai vietų Seime gauna socialdemokratų partija, ir jie kartu su valstiečiais formuoja valdančiąją daugumą. Tai būtų iš esmės dabartinės padėties išlaikymas.
Trečias, palankiausias šaliai, scenarijus būtų, jei vietų daugumą būsimajame Seime gautų jungtinė konservatorių ir krikščionių demokratų partija ir Liberalų sajūdis. Atsirastų galimybė imtis kardinalių permainų, pažaboti korupciją, sukurti daugumai žmonių palankią ekonominę sistemą.
Normaliai funkcionuoti demokratinei sistemai ir tam, kad mūsų šalis de facto būtų teisine valstybe, trukdo kelios priežastys. Pirma, daugybė Lietuvos politinių partijų yra finansuojamos iš Rusijos. Gaudamos dideles sumas iš ,,juodųjų kasų, jos įgauna pranašumą prieš kitas partijas, gali aktyviai reklamuotis žiniasklaidoje. Antra, Lietuvos teismuose įsigalėjusi korupcija. Šalyje yra daug profesionalių, sąžiningų teisėjų, tačiau kai kuriuos vadovaujančius postus teismų sistemoje užima korumpuoti teisėjai. Praktiškai atskleistas buvo A. Gudo ir dar kelių įtakingų teisėjų atvejis. Tad abejotina, ar Lietuvos teismus galima vadinti nepriklausomais teismais. Trečia, pagrindinė, priežastis Lietuvoje iki šiol neįvykdyta tikra liustracija, ir tuo pasinaudodami kertiniuose valdžios postuose, valstybiniuose koncernuose įsitvirtino komunistinės nomenklatūros atstovai, visi tie, kurie sovietmečiu buvo okupacinio režimo talkininkai buvę komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai, KGB kadriniai darbuotojai ir agentai. Per septyniolika nepriklausomybės metų nomenklatūrinės kastos susiliejo su kriminalinio pasaulio elitu ir dabar sudaro valdančiuosius Lietuvos sluoksnius. Įdomu pastebėti, kad didžioji dalis įtakingiausių politikų ir aukštų valdininkų tai asmenys, 1987-1990 metais buvę LKP CK darbuotojai, komjaunimo vadovai, sovietinės LTSR Ministrų tarybos pareigūnai, KGB agentai ir rezervistai. Tad sovietinės praeities gerbėjai gali džiaugtis, jų dievaičiai dabar yra galios viršūnėje.
Kokia išeitis iš šios situacijos? Kaip atkurti normalią, demokratinę santvarką, teisinę valstybę, kaip išsivaduoti iš oligarchijos gniaužtų? Būtina nutraukti partijų finansavimą iš Rusijos ir atkurti lygiavertes konkurencines sąlygas politinėms jėgoms pasireikšti. Kai kas gali prieštarauti, kodėl tik Rusija minima, gal egzistuoja finansavimas ir iš kitų užsienio šalių? Deja, paskutinių penkerių metų patirtis parodė, kad vienintelė šalis, iš kurios atkeliauja šešėliniai pinigai į kai kurių partijų ,,juodąsias kasas, yra Rusija...
Antra, norint atkurti normalią teisinę sistemą, pažaboti teisminę korupciją reikia ryžtingų priemonių. Tam pasitarnautų tarėjų institucijos įvedimas teismuose. Visuomenės atstovai įgautų galimybę kontroliuoti teisėjų darbą. 2006 metais visuomeninės organizacijos organizavo akciją, kurios metu buvo renkami parašai už tarėjų institucijos įvedimą teismuose. Buvo surinkta per 70 tūkstančių parašų.
Trečia priemonė. Reikia ryžtis esminei liustracijai. Du kartus tikros liustracijos buvo atsisakyta ir šiandien matome rezultatus šalis grimzta korupcijos liūne, verslo ir politikos pasaulyje įsigalėjo klano interesai, įtakinguose postuose įsitvirtinę komunistinės nomenklatūros atstovai užmiršta piliečių interesus ir linkę daugiausia rūpintis savo gerove. Jei bus įvykdyta liustracija ir asmenys, sovietmečiu dirbę kompartijos ir komjaunimo struktūrose, susiję su KGB, bus eliminuoti iš valdžios, tai bus ryškus žingsnis demokratizacijos link. Atsiras galimybė kurti gerovės valstybę. Sureguliavus mokesčių sistemą ir atsisakius dabartinės finansinės politikos, kai prabangiems objektams iššvaistomos didžiulės sumos, atsiras galimybė sukurti normalią socialinių garantijų sistemą, kad pensininkai ir neįgalieji gautų normalias pajamas, užtikrinančias jų orų gyvenimą, o dalis studentų ir toliau gautų stipendijas. Akivaizdu, kad norint to pasiekti, teks sukurti valstybės kontrolės modelius tam, kad būtų galima kovoti su karteliniais susitarimais, dirbtinai keliančiais infliaciją. Jei valstybinės institucijos veiks valstybės labui ir stiprės pilietinė visuomenė, pasieksime ilgai lauktų rezultatų teisinės valstybės ir socialinės gerovės.
© 2008 XXI amžius
|