Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Partizanų vadas

Alfonso Morkūno-Plieno 100-osioms gimimo metinėms

Alfonsas Morkūnas-Plienas

Morkūnas Alfonsas, Jono, slp. Plienas, gimęs 1908 01 27 Juodžiūnų k., Žemaitkiemio vlsč., Ukmergės apskr. Nuo 1931 m. Lietuvos kariuomenės liktinis puskarininkis. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, Lyduokių būrio partizanas. 1944 m. vasario mėn. – Vietinės rinktinės karys. Lietuvos laisvės armijos narys, nuo birželio mėn. – partizanų būrio organizatorius ir vadas. 1944 10 18 per šauktinių gaudynes paimtas į okupacinę kariuomenę, iš kurios greitai pabėgo. Nuo 1944 metų spalio – Balninkiečių laisvės rinktinės padalinio, vėliau 3-o būrio (grupės), Pakalnio junginio grupės vadas. 1945 m. birželio mėn. tapo 5-os LLA apylinkės Didžiosios Kovos Apygardos (DKA) B rinktinės, nuo 1945 12 01 DKA B rinktinės vadas su apygardos vado pavaduotojo teisėmis. 1947 m. nutraukė ryšius su MGB kontroliuojamu DKA štabu, dalyvavo Rytų Lietuvos srities kūrimo ir DKA atkūrimo darbe. 1948 08 14 – DKA vadas, partizanų kapitonas. Žuvo 1949 12 30 Juodkiškių kaimo slėptuvėje. Palaikai užkasti Ukmergėje, toje vietoje pastatyta mokykla. 1998 metais apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-o laipsnio ordinu, patvirtintas kapitono laipsnis. 1951 m. į Krasnojarsko kraštą ištremta duktė Elvida (g. 1935) ir sūnus Teisutis (g. 1937) (Istoriko Kęstučio Kasparo duomenys).

SAUGAU TĖVELIO ATMINTĮ

Pasakoja Alfonso Morkūno-Plieno dukra Elvida ČAPLIKIENĖ

Mūsų senelio Jono Morkūno ūkis nuo seno buvo Juodžiūnų kaime, Lyduokių parapijoje, Žemaitkiemio vlsč., Ukmergės apskrityje. Senelio šeima nebuvo gausi: dar vaiku būdama mirė dukrelė, visi trys sūnūs užaugo: Alfonsas (g. 1908 m.), Stasys (g. 1912 m.) ir Karolis (g. 1920 m.). Nors tarp vaikų buvo didelis amžiaus skirtumas, jie visi laikėsi kartu, vienas kitam padėdavo. Taip jau atsitiko, kad mano tėvelio – Alfonso Morkūno galva buvo pramušta karo dalykams. Gal dėl to, kad jis buvo šeimoje vyriausias, tvarkingas ir pareigingas. Šios savybės atsiskleidė jam tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Sako, buvo labai geras raitelis, mėgo žirgus. Paskui mokėsi puskarininkių mokykloje. Kai baigė būtinąją tarnybą, jam pasiūlė likti kariuomenėje liktiniu, jis sutiko, tačiau tėvelis svajojo tapti karininku. Tarnavo Kaune, kavalerijos pulke, buvo didelis Lietuvos patriotas. Tada vedė Onutę Kazlauskaitę nuo Anykščių, su kuria susilaukė mudviejų su broliu Teisučiu. Jis tik metais už mane jaunesnis, iškentėme Sibiro tremtį, tačiau ten jis dar ilgai gyveno.

Viskas sekėsi gerai iki 1940 metų, kai kraštą okupavo svetima kariuomenė. Tada tėvelis tapo nereikalingas sovietinei armijai ir grįžo pas senelius į Juodžiūnus, kur arė žemę ir svajojo apie geresnius laikus. Per pirmąją tremtį 1941 m. birželio mėnesį mes su dėde Virbalu slapstėmės, nes turėjome atsidurti Sibire. Karo pradžioje tėvelis dalyvavo sukilime Lyduokiuose ir tikėjo, kad vokiečiai atneš mums valstybingumą. Deja, sunkiai sirgusi mama 1942 metais mirė. Nuo tada visi rūpesčiai gulė ant tėvelio pečių, nes su broliu buvome dar ikimokyklinio amžiaus. Vis dėlto jis surado jėgų ir laiko imtis organizuoti ginkluotam sugrįžtančio okupanto pasipriešinimui. Lyduokiuose susirado vienminčių ir kaupė ginklus bei šaudmenis. Nesudėjo rankų ir mano dėdės. Karolis Morkūnas įstojo į generolo P. Plechavičiaus rinktinę, o Stasys Morkūnas tarnavo Vilniaus policijos nuovadoje, kuri nuo raudonųjų partizanų saugojo tiltus ir kitus strateginius objektus.

Štai tokiomis sąlygomis ir atėjo 1944 metų vasara. Tėvelis ir jo broliai suprato, kad už savo aktyvumą bus okupanto sunaikinti, tačiau bėgti į Vakarus manė esant išdavyste. Taip ir liko Lietuvoje, nuo 1945 m. rugsėjo mėn. pasitraukė į apylinkės miškus. Tėvelis, kaip turintis patyrimą karo reikaluose, tapo būrio vadu. Sako, kad jau pačią pirmą rusų įžengimo į Lyduokius dieną kareiviai ir raudonieji aktyvistai atsibeldė pas mus ieškoti brolių Morkūnų. Tik jau jie buvo būryje. Jų bendražygiais tapo broliai Ališauskai, Meilai, Vaičiūnai. Jų sodybose buvo partizanų bunkeriai, įrengti daržinėse, tarp nekultų rugių kūlių. Patalpėlė prisišliedavo prie lauko sienos, kad per plyšelius partizanai su žiūronais galėtų stebėti apylinkes. Netoli pririšdavo arklį, kuris prunkštimu galėtų užmaskuoti netyčia partizanų sukeltą brazdesį, kiekvieną nelauktą svečią sutikdavo šunų lojimas. Niekas iš tėvelio partizanų po žeme nepuvo, nors ir tokioje slėptuvėje būdavo nelengva. Išdavikų kaime nebuvo, todėl slėptuvių neaptiko.

Prasidėjusiuose NKVD kruvinuose žygiuose nukentėjo daug nekaltų žmonių. Tarp jų buvo mamos sesers Čeponienės šeima, ištremta į Sibirą. Kiti giminės ilgai slapstėsi.

Dėl gero charakterio ir karinių žinių tėvelis turėjo didelį autoritetą tarp partizanų. Būryje jis rėmėsi broliais. Sako, tėvelis niekada nesiėmė kraštutinių priemonių, nepriekaištavo, o juo labiau negąsdino draugų už klaidas, buvo pats pavyzdys kitiems. Juk Lietuvos kariuomenėje jis dešimt metų buvo būrininkas, o tai jau ne tik vadas, bet ir pedagogas. Buvo labai atsargus ir nesiųsdavo draugų į pražūtingas operacijas. Draudė fotografuoti, sakydamas, kad tai labai pavojinga. Gal dėl valios, tvirto būdo jis pasirinko Plieno slapyvardį. Stasys Morkūnas tapo Tarzanu, o Karolis – Klevu. Ilgą laiką Plieno būrys veikė J. Šibailos-Dieduko Balninkų laisvės rinktinėje. Joje buvo trys kuopos, iš kurių vienai vadovavo mano tėvelis, kitai – pats Diedukas, o trečiai – A. Saugūnas.

Plieno kuopa garsėjo visoje Ukmergės apskrityje. Tuo tikslu partizanų veiklos pašonėje, Lyduokiuose, rusai apgyvendino kareivių įgulą. Bet čia jiems ramybės nebuvo. Dažnai įgula blaškėsi nuo partizanų išpuolių, bijodama iškišti nosį. Nerasdami išeities, jie išsikėlė į Žemaitkiemio miestelį.

Plieno kuopos veikimo vietovės buvo ne tik Žemaitkiemio, bet ir Balninkų, Kurklių, Taujėnų valsčiuose. Iš pradžių ir žūčių buvo mažiau. Aš pamenu, kai tėvelio brolis Stasys-Tarzanas mūsų tėviškėje Juodžiūnų kaime, kuris buvo tik už pusės kilometro nuo Lyduokių, mums rodė batus su briedžio kanopomis. Būdavo, užpuola partizanai stribų ar kareivių būstines, atidengia ugnį ir vėl greitai pasitraukia. Puola juos vytis su šunimis, o čia tik kelių briedžių praeita.

Pas močiutę Virbalienę mes atsiradome 1944 metais vasaros pabaigoje. Rudenį bandėme pradėti mokytis vietos pradžios mokykloje. Per vieną pamoką mokytoja pamatė per kiemą į mokyklą ateinančius stribus ir viską suprato. Atidarė klasės langą ir iškėlė mus ant žemės. Be kvapo parbėgome pas močiutę.

Tetos trobelė ir pirtelė stovėjo gal dviejų hektarų beržynėlyje. Tai buvo geras prieglobstis partizanams. Pamenu, kai pasnigdavo, mudu su broliu išmindavome mažom pėdelėm taką nuo pirtelės iki didžiojo kelio, kad kiltų mažiau įtarimo šniukštinėtojams. Kai ateidavo vyrai į tą pirtelę alkani ir sušalę, mes kibirais iš trobos atnešdavome žarijų, partizanai prie ugnelės džiovindavosi drabužius ir šildydavosi. Paskui atnešdavome ir karšto viralo. Močiutė pradėjo megzti keistas pirštines: su pirštais nykščiui ir bevardžiui pirštui – kad su jomis vyrai galėtų šaudyti. Man tada jau buvo dešimt metų, išmokau taip megzti ir aš.

1945 metų pradžioje mūsų apylinkių partizanai susitiko su Žalio Velnio siųstais ryšininkais ir sutiko glaustis prie DKA. Jau metų gale Ukmergės apskrities būriai sudarė šios apygardos B rinktinę, o Žalias Velnias jos vadu paskyrė tėvelį. Iš pradžių buvo trys, o vėliau – penki batalionai. Tik tėvelio atsargumas ir šaltas protas išgelbėjo B rinktinę nuo jų ginklo draugų – A rinktinės likimo, nes KGB agentai įsiskverbė į jos vadovybę ir vėliau ją sunaikino. Kai Žaliam Velniui buvo riesta Kaišiadorių apskrities miškuose, jis visada rasdavo ramią vietą pas Ukmergės partizanus.

Tėvelio brolis Karolis Morkūnas-Klevas buvo nušautas 1948 02 10 prie Kapočiaus sodybos Juodžiūnų k. Tą dieną karinio dalinio kareiviai atvažiavo griauti ir išsivežti malkoms Morkūnų sodybos. Po mūšio dėdė Karolis, tada buvęs B rinktinės 1-ojo bataliono ginkluotės viršininku, žuvo kartu su Juozapu Šmačiuku-Čerka (g. 1920 m.) iš Paškonių k., Pušaloto vlsč. Jam kautynėse nukirto abi kojas. Nenorėdamas pasiduoti, Juozapas susisprogdino. Stasys Morkūnas išsislapstė net iki 1965 metų, bet buvo sugautas ir nuteistas 15 metų kalėti. Iš kalėjimo paleistas tik 1980 metais. Keturiolika metų gyveno mūsų šeimoje.

Po jaunėlio sūnaus Karolio žūties neatlaikė močiutės Veronikos širdis, greitai ji mirė iš sielvarto. Stribai neleido jos laidoti, kelias dienas laikė Lyduokių bažnyčios šventoriuje, patys pasislėpę tūnojo pasaloje, laukdami, gal ateis su ja atsisveikinti sūnus Plienas. Leidimą laidoti gavome tik tada, kai jau kūnas pradėjo gesti.

Nors močiutė, dar būdama gyva, kiek galėjo mumis nuoširdžiai rūpinosi, dabar suprantu, kaip sunku buvo tėveliui. Jis mums niekuo negalėjo padėti, nes stribai nuolat sekė mūsų namus, tikėdamiesi, kad jis aplankys vaikus, ypač 1948 metais, kai jis buvo patvirtintas DKA vadu. Tėvelis okupantui įvarė siaubą, nes gerai išmanė partizaninės kovos taktiką, reikalavo iš visų drausmės. Jį sekė agentai „Kęstutis“, „Vilija“, „Ponas“, „Palma“, sako, už tėvelio galvą buvo paskirta iš pradžių 50 000 rublių, vėliau net visas 100 000. Tėveliui žuvus, išdavikams buvo išmokėta net daugiau – 105 000 rublių. Jo buvimo vietą apytikriai nurodė nušauto stribo žmona.

Likome visiškai be pagalbos. Tada man jau buvo 13 metų, o broliui metais mažiau. Kažkada tėvelis buvo mums sakęs, kaip elgtis tokiu atveju. Taip ir ėjome per anksčiau mums nurodytas šeimas, prašydami vaikiško darbelio už duonos gabalą. Jau 1951 metais mus, grįžtančius iš Lyduokių bažnyčios, apsupo stribai ir nuvedė į sulipdytą Virkščių kolūkį karvių melžti. Man tada buvo 15, o broliui Teisučiui – 14 metų. Nors tai buvo ne paauglių darbas, kantriai dirbome. Badas nutolo, nes duonos gaudavome, o pieno ir taip atsigerdavome. Tik ramybėje „bandito vaikų” nepaliko. Jau 1952 m. sausio 22 d. mus abu išvežė į Sibirą. Nieko su savimi pasiimti neleido, o ir nieko gero mes neturėjome. Tik pakeliui į gyvulinį vagoną Gasiniauskas Lyduokių kalvėje perdavė broliui kailinius ir kepalėlį duonos. Sunki buvo kelionė į Krasnojarską, nes su ta duona turėjo išgyventi 18 parų. Tremtyje mus įkurdino viename iš barakų. Kambarėlyje gyvenome su Elyte Stankūnaite ir Miškinių šeima. Sunkiai dirbome plytų gamykloje, tačiau prie sunkumų buvome įpratę.

Į Lietuvą su broliu grįžau 1959 metais. Šiaip taip pavyko įsidarbinti Kauno „Silvoje”. Pas mane keturiolika metų gyveno dvidešimt metų partizanavęs ir penkiolika metų Mordovijos lageriuose kalėjęs dėdė Stasys. Jis mirė 1994 metais. Brolis Teisutis per ilgai užsibuvo Sibire...

Dabar kartu su sūnaus šeima gyvenu Kaune. Negaliu sėdėti namuose, tai platinu patriotinę spaudą, pabendrauju su vienminčiais, ateina kartais ir tie, kurie stovėjo kitose barikadų pusėse. Ne gailėtis už nuodėmes, o pašniukštinėti ar „susikombinuoti“ nukentėjusio pokaryje statusą. Deja, ir šiame šventame dalyke dar daug ką lemia pažintys... Dažnai sugrįžtu į tuos sunkius laikus ir didžiuojuosi savo tėveliu, jo broliais. Ir žinau, kad ne kiekvienam lemta tapti didvyriu.

Kartais darosi liūdna, kai pamirštami tie, kurie pokaryje liejo kraują, kankinosi lageriuose ar tremtyse. Tokia yra Šmačiukų šeima iš Paškonių k., Želvos vls. Po Jono Šmačiuko-Čėrkos žūties 1948 m. vasario 10 d. jo brolis Povilas-Švyturys (g. 1919 m.) priešinosi okupantui dar šešerius metus. Jau 1954 m. vasario 20 d. sulaukė ryšininko, kuris pranešė, kad jo laukia Povilas Puodžiūnas-Žėruolis ir nori susitikti. Deja, Žėruolis buvo jau buvo MGB užverbuotas, jo laukė su dviem smogikais. Anie pasiūlė eiti į susitikimą Labeikių miške su tarsi dar likusiais gyvais partizanais. Povilas išdaviku patikėjo. Buvo surištas ir atsidūrė lageryje dvidešimčiai metų. Tik 1974 metais sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kudirkos Naumiestyje, nes tėviškė buvo sudeginta, o Sibire sutiktas Algis Krogertas pasiūlė atvykti gyventi į Suvalkiją. Deja, baigia gyvenimą Povilas Šmačiukas visų užmirštas svetimame krašte.

Pasakojimą užrašė Stanislovas ABROMAVIČIUS

© 2008 „XXI amžius“