Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežius Benediktas XVI apie tikėjimą ir protą

Mindaugas BUIKA

Sausio 20 dieną į Šv. Petro aikštę susirinko 200 tūkst. jaunų žmonių, taip išreikšdami pagarbą Popiežiui, nepriimtam į Romos universitetą

Šventasis Tėvas visada populiarus tarp jaunimo ir turi ką jam pasakyti

Šventąjį Tėvą palaikančią demonstraciją sukvietęs Popiežiaus vikaras Romai kardinolas Kamilas Ruinis bendrauja su studentais Šv. Petro aikštėje

Popiežių remiantys studentai iškėlę plakatą su užrašu: „Jeigu Benediktas negali atvykti į „La Sapiensa“, tai pas jį atvyksta universitetas“

Dėl protestų nedidelės, bet triukšmingos laicistų fanatikų grupės, kuriuos, atrodo, organizavo garsieji Italijos komunistai, atšauktas popiežiaus Benedikto XVI vizitas į didžiausią Romos valstybinį „La Sapienza“ („Išmintis“) universitetą.

Nepagrįsti kaltinimai

Šie įvykiai susilaukė plačių komentarų katalikiškoje žiniasklaidoje ir dar labiau padidino susidomėjimą Šventojo Tėvo mokymu apie proto ir tikėjimo santykį, kurio taip paniškai bijosi savų argumentų neturintys bedieviai Bažnyčios priešai. Ypač įdomiai minėti protestai analizuojami ir daromos išvados dėl jų nepagrįstumo Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ sausio 15-ą – tą pačią dieną, kai buvo atšauktas Popiežiaus vizitas – publikuotame straipsnyje, kurio autorius – ne katalikas intelektualas, to paties „La Sapienza“ universiteto žydų kilmės matematikos profesorius Džiordžias Izraelis.

Rašinio pradžioje profesorius tiems, kurie prieštaravo Benedikto XVI kalbai universitete, priminė pačių laicistų autoriteto Voltero klasikinę frazę apie toleranciją: „Gal aš nepritariu tam, ką sakote, tačiau iki mirties pasirengęs ginti jūsų teisę tai pasakyti“. Taigi, kas atsitiko universitetui, nuo seno garsėjančiam savo demokratiškumu ir atvirumu visoms nuomonėms, kad nebenorima leisti Popiežiui į jį įžengti, tuo pažeidžiant jų pačių propaguojamą tolerantiškumą? Vienam iš pagrindinių Benedikto XVI oponentų, „La Sapienza“ fizikos profesoriui emeritui Marselui Činiui „didžiausią pavojų“ Popiežius kelia savo pokalbiais apie tikėjimą ir protą, mat tuo jis siekia atkurti religijos ir mokslo ryšį, kuriuos pastarųjų kartų laicistai norėjo atskirti galutine ir neperžengiama siena. Taigi, M. Činio ir jo bendraminčių grupės opozicija Katalikų Bažnyčios vadovui turi aiškiai ideologinį ir netgi politinį pobūdį: dvasininkams neva negalima leisti kalbėti apie mokslą, apie mokslo ir tikėjimo santykius, nes jie turi apsiriboti tik kalba apie patį tikėjimą. (Ar ne panašiai radikalūs sekuliaristai ir komunistai bandė ir tebebando išstumti Bažnyčią iš viešosios erdvės ir religinį gyvenimą apriboti maldos namų sienomis?)

M. Činis savo laiške „La Sapienza“ rektoriui Renatui Gvariniui (šis laiškas ir davė pradžią protestų bangai), smerkdamas popiežiaus Benedikto XVI pakvietimą, nurodo, jog tai yra „neįtikėtinas universiteto autonomijos pažeidimas“. Tuo labiau, kad Šventasis Tėvas neva vykdo „politinę programą“, kuria norima „mokslą sugrąžinti į Bažnyčios kontrolę“ ir jam primesti „religijos dogmų pseudorealumą“. Kad tai yra visiška netiesa, patvirtina ir „La Sapienza“ nepasakytos popiežiaus Benedikto XVI kalbos tekstas, kuris vis dėlto buvo perskaitytas ir sutiktas audringomis ovacijomis mokslo metų inauguracijos iškilmių pabaigoje ir kurį išplatino Vatikano spaudos tarnyba. Šventasis Tėvas toje kalboje pabrėžė, kad gerbia pasaulietinio universiteto autonomiją, „laisvę tiek nuo politinės, tiek nuo bažnytinės valdžios“, vertina jį kaip „tiesos autoritetą“, užimantį ypatingą vietą šiuolaikinėje visuomenėje.

Vėl prisiminta Galilėjaus byla

Tačiau tiesa žmogui nėra tik teorija, ji reiškia daugiau nei vien tik grynas žinojimas. „Tiesos pažinimo tikslas yra žinojimas to, kas yra gera, – aiškina popiežius Benediktas XVI. – Tiesa mus daro gerais ir gerumas yra tiesa“. Kaip tik toks optimizmas glūdi krikščionių tikėjime, kadangi jis įgalina suvokti Logosą, kūrybingą Išmintį, kuri per Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir atskleidė mums save kaip Gėrį ir Gerumą. Todėl nieko nuostabaus, jog tokio pažinimo procese, siekiant geriau suvokti protą ir sužinoti tiesą, krikščioniškajame pasaulyje krikščioniškojo tikėjimo pagrindu ir galėjo gimti universitetas. Romos „La Sapienza“ universitetą 1303 metais įkūrė popiežius Bonifacas VIII. Ilgus šimtmečius jis buvo „Popiežiaus universitetas“, išlaikė aukštus studijų ir kultūros standartus, kol 1870 metais buvo suvalstybintas ir teisėtai tapo pasaulietiniu. Tačiau ir po to Romos Bažnyčia su pagarba ir meile žvelgė į šią mokslo instituciją, siekdama bendradarbiauti ir bendrauti, ką patvirtino joje apsilankę popiežiai Paulius VI (1964 metais) ir Jonas Paulius II (1991-aisiais). Minėdamas įkūrimo 700-ąsias metines „La Sapienza“ universitetas 2003-iaisiais suteikė popiežiui Jonui Pauliui II garbės teisės daktaro vardą.

Lapkričio pabaigoje prieš popiežių Benediktą XVI nukreiptą M. Činio akciją laišku parėmė 67 „La Sapienza“ dėstytojai (iš viso 140 tūkstančių studentų turinčiame universitete dirba 4500 profesorių ir dėstytojų). Pastarieji, be kita ko, pareiškė, kad Šventojo Tėvo „priešiškumą mokslui“ rodo ir jo nusistatymas dėl vadinamosios Galilėjaus bylos. (Šis astronomas XVII amžiuje inkvizicijos buvo nuteistas už heliocentrinės sistemos gynimą. Vėliau Bažnyčia pripažino Galilėjo nuopelnus mokslui ir patvirtino, kad šis procesas buvo klaidingas.) Kritikos pagrindu paimtas 1990 metais tuometinio kardinolo Jozefo Ratcingerio skaitytos paskaitos tekstas, vėliau publikuotas jo veikale (J. J. Ratzinger. „Wendezeit für Europa? Diagnosen und Prognozen zur Lage von Kirche und Welt“). Kadangi minėto laiško autoriai naudoja iš paskaitos konteksto išplėštas citatas, pačią tuometinio kardinolo (dabartinio Popiežiaus) mintį piktavališkai apversdami aukštyn kojomis, verta 1990 metų svarstymus prisiminti iš naujo.

Paskaitos pradžioje kardinolas J. Ratcingeris pabrėžė, kad jo tikslas ne girti ar smerkti Galilėjų, bet parodyti, kaip ta byla yra manipuliuojama priklausomai nuo „intelektualinio klimato pokyčių“. Štai XVIII amžiuje, vyraujant antiklerikalinėms Švietimo epochos nuostatoms, Galilėjus su daugeliu perlenkimų bandytas pavaizduoti kaip Bažnyčios „viduramžiško obskurantizmo auka“. Iš vienos pusės inkvizicija vaizduota kaip priešiška minties laisvei prietaringumo tvirtovė, o iš kitos – Galilėjus, atstovavęs gamtos mokslui, tapo pažangos ir žmonijos išlaisvinimo iš „tamsybės varžtų“ simboliu. XX amžiaus antrojoje pusėje, susiformavus postmodernistinei kultūrai su jos skepticizmu ir reliatyvizmu, viskas pasikeitė.

Racionalumo gynimas nuo spekuliacijos

Kardinolas J. Ratcingeris nurodo į marksizmo atstovą, mąstytoją Ernstą Blochą, kuris teigia, kad su naująja reliatyvumo teorija atmetus kosminės erdvės tuštumos ir nejudrumo prielaidas, tiek geocentrinė, tiek ir heliocentrinė sistemos negali būti empiriškai įrodytos ir jų pasirinkimas priklauso tik nuo skaičiavimų metodologijos patogumo. Paneigdamas „Galilėjaus mitą“ E. Blochas pabrėžia, kad teiginys apie heliocentrinės sistemos pranašumą geocentrinės atžvilgiu neatitinka objektyvios tiesos. Jis daro išvadą, kad, žinoma, Bažnyčia neturi teisės kištis į astronominius skaičiavimus, ypač jeigu heliocentrinis metodas juos supaprastina. Tačiau ji turi teisę likti ištikima savajam metodui, mūsų planetos reikalus, jos praeitį ir ateitį statydama į doktrinos centrą, nes to reikia žmogiškojo orumo apgynimui.

Toliau kardinolas J. Ratcingeris pateikia austrų filosofo, agnostiko Pauliaus Fejerabendo išvadą, pavadinęs ją „dar labiau drastiška“. Filosofas rašo: „Galilėjaus laikais Bažnyčia išliko kur kas ištikimesnė protui, nei pats Galilėjus, atsižvelgiant į jo doktrinos etines ir socialines pasekmes. Todėl jos nuosprendis dėl Galilėjaus buvo racionalus ir teisingas, ir jo peržiūra gali būti pateisinta vien tik politinio oportunizmo motyvais“. Kardinolas J. Ratcingeris dar prideda, jog žymus fizikas ir filosofas Karlas Frydrichas fon Veiczekeris netgi mato „labai tiesų kelią“, kuris veda nuo Galilėjaus į atominę bombą. Kardinolas paskaitoje prisiminė, kaip viename interviu buvo paklaustas, kodėl Bažnyčia neužima aiškesnės pozicijos dėl tų nelaimių, kurios neišvengiamai gali įvykti „Galilėjui atidarius Pandoros skrynią“ – atsiejus mokslą nuo etinių reikalavimų.

Apžvelgęs šių autorių nuomones, kardinolas J. Ratcingeris paaiškina, kad tokiu būdu norėjo parodyti, kiek abejonių kyla mokslo ir technologijų viduje. „Būtų absurdiška tų tvirtinimų bazėje konstruoti skubotą ir paviršutinišką apologetiką, – pažymėjo jis. – Tikėjimas auga ne iš pagiežos ir racionalumo atmetimo, bet iš jo fundamentalaus patvirtinimo ir įrašymo į dar aukštesnę proto formą…“ Taigi, 1990 metų paskaitoje J. Ratcingeris ne kritikuoja Galilėjaus mokymą, bet gina jo racionalų požiūrį nuo dabartinių spekuliacijų, kartu pabrėždamas mokslinės metodologijos ribas.

Matematikos kalba patvirtino Dievo planą

Savo naujojoje enciklikoje „Spe Salvi“, skirtoje krikščioniškajai vilčiai, popiežius Benediktas XVI apie mokslą rašė: „Frensis Bekonas ir tie, kurie seka jo įkvėptoje dabartinėje intelektualinėje srovėje, neteisingai tiki, kad žmogus gali būti išganytas tik per mokslą. Tokie lūkesčiai per daug reikalauja iš mokslo, ir ši viltis apgaulinga. Mokslas gali daug prisidėti, kad pasaulis būtų gražesnis ir žmonija humaniškesnė. Tačiau jis taip pat gali sunaikinti žmoniją ir pasaulį, jei bus valdomas jėgų, nesuinteresuotų jo išlikimu“. Iš šios Šventojo Tėvo pastabos jokiu būdu negalima daryti išvados, kad jis yra priešiškai nusiteikęs mokslo atžvilgiu ir nori jį priversti tarnauti tikėjimui, kaip teigia protestuojančių pareiškimų autoriai.

Tarp kitko, profesorius D. Izraelis laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotame Benediktą XVII ginančiame straipsnyje primena, kad jis pritaria garsiajam Galilėjaus teiginiui, kad „gamtos knyga yra užrašyta matematikos kalba“. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo per 2006 metų balandžio 6 dieną šv. Petro aikštėje vykusį susitikimą su jaunimu, atsakydamas į 17-mečio moksleivio klausimą, kaip suderinti mokslą su tikėjimu. Šį popiežiaus Benedikto XVII svarstymą taip pat verta prisiminti, analizuojant jo intelektualią mintį, kuria paprastai ir įtikinamai formuluojama Dievo sukurto pasaulio vizija.

„Didysis Galilėjus sakė, kad Dievas parašė gamtos knygą matematikos forma, – aiškino jaunimui Šventasis Tėvas. – Jis buvo įsitikinęs, kad Dievas davė dvi knygas: Šventąjį Raštą ir gamtos knygą. Ir gamtos kalba – toks buvo jo įsitikinimas – yra matematika, kuri yra Dievo, Kūrėjo kalba“. Iš esmės pritardamas šiai „didžiojo Galilėjaus“ nuostatai ir priminęs, kad matematika yra abstrakti, žmogaus intelekto sukurta sistema, popiežius Benediktas XVI aiškino, jog yra tiesiog nuostabu, kad tas žmogaus išradimas iš tikrųjų padeda suprasti gamtą ir ją per technologiją nukreipia tarnauti mums. Jis daro išvadą, kad žmogaus, kaip subjekto, intelektualinė struktūra ir visatos objektyvi struktūra atitinka viena kitą: subjektyvus žmogaus protas ir objektyvus gamtos protas yra identiški.

„Aš manau, kad sutapimas tarp to, ką mes sugalvojome (matematinės metodologijos), ir to, kaip veikia gamta, yra didžioji mįslė ir didysis iššūkis, nes galų gale matome, jog yra „vienas“ protas, kuris abu tuos dalykus jungia“, – svarstė popiežius Benediktas XVI. Taigi, matematika iš esmės parodo protingai sutvarkytą visatos struktūrą ir leidžia ją pažinti. Iš to objektyvaus racionalumo ir subjektyvaus racionalumo sutapimo dar negalima turimomis techninėmis priemonėmis eksperimentiškai įrodyti, kad jos abi turi vieną protingą ištaką. „Tačiau man atrodo, kad ši proto (inteligentiškumo) vienybė (…) realiai pasirodo mūsų pasaulyje, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Ir kuo labiau mes galime pažinti pasaulį savuoju protu, tuo aiškiau iškyla Kūrėjo planas“.

Žmogaus jautrumas tiesai

Taigi, yra tik du atsakymai į klausimą, ar Dievas egzistuoja. Arba pripažįstamas proto prioritetas – kūrybingo Proto, kuris yra visa ko priežastis ir visų dalykų svarbiausias veikėjas bei globėjas – toks proto pirmumas taip pat reiškia ir laisvės pirmumą. Arba kita galimybė – prioritetas teikiamas iracionalumui, tada viskas, kas funkcionuoja mūsų žemėje ir mūsų gyvenime, yra tik atsitiktinumo marginali iracionali pasekmė. Tada belieka pripažinti, kad ir protas yra iracionalus. Popiežius pažymėjo, jog galutinai neįmanoma „įrodyti“ nė vieno iš šių projektų, tačiau „didysis krikščionybės pasirinkimas yra racionalumo pasirinkimas ir proto prioritetas. Man atrodo, kad tai puikus pasirinkimas, kuris mums rodo, kad už visko yra didysis Protas, kuriam mes galime save patikėti“.

Tačiau pagrindinė problema, šiandien ir visados kelianti iššūkį tikėjimui, yra blogio egzistavimas pasaulyje. Natūraliai visi klausia savęs, kaip tai gali būti suderinama su Kūrėjo racionalumu. „Ir čia tikrai mums reikia Dievo, kuris tapo kūnu ir parodo mums, kad yra ne tik matematinis protas, bet kad šis pirminis Protas taip pat yra Meilė“, – aiškino Šventasis Tėvas. Darant šią išvadą galime pripažinti, kad krikščioniškas pasirinkimas yra ir labiausiai racionalus, ir labiausiai žmogiškas. Tokiu būdu mes su pasitikėjimu galime formuoti pasaulio viziją, grindžiamą proto prioritetu, kad kuriantis Protas yra meilė ir kad ši meilė yra Dievas.

Grįžtant prie popiežiaus Benedikto XVI nepasakytos kalbos „La Sapienza“ universitete teksto, jame yra pripažinimas, jog istoriškai vertinant daug dalykų, apie kuriuos kalbėjo teologai ir kuriuos praktika pavertė bažnytinė vadovybė, dabar pasirodė klaidingi ir todėl šiandien mus trikdo. „Tačiau taip pat yra tiesa, kad šventųjų gyvenimo istorijos ir istorija humanizmo, subrandinto krikščioniško tikėjimo pagrindu, patvirtina šio tikėjimo tiesą jo pačioje esmėje, darant jį tuo, ko tikrai reikia viešajam protui“, – pabrėžia popiežius Benediktas XVI. Tiesa, kad daug kas iš to, apie ką kalba teologija ir tikėjimas, galioja tik paties tikėjimo viduje ir negali būti reikalavimu tiems, kuriems tas tikėjimas lieka nepasiekiamas. Bet akivaizdu, kad krikščionių tikėjimo mokymas nėra vien tik „religinė doktrina“, bet jėga, kuri apvalo patį protą ir padeda jam būti savimi. Krikščioniškasis tikėjimas visada buvo ir turi likti paskata tiesos paieškai bei atspara šį tikslą iškraipančios politikos ir interesų spaudimui.

Taip Benediktas XVI mato ir savo, kaip Popiežiaus, paskirtį. „Jis tikrai neturi autoritariškai primesti tikėjimo kitiems, tai gali būti siūloma laisvai priimti“. Bažnyčios Ganytojo sielovadinės tarnystės uždavinys yra „palaikyti gyvu žmogaus jautrumą tiesai, jis visada protą turi kviesti į tiesos, gerumo ir Dievo paiešką. Šiose pastangose jis turi pamatyti tą naudą, kurią duoda krikščioniškoji tikėjimo istorija, ir priimti Jėzų Kristų, kaip šviesą, kuri nušviečia tą istoriją ir padeda rasti kelią į ateitį“.

Reuters ir AFP nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“