|
Ar rasime kelią į antrosios religijos aukso veršio širdį?!
Algimantas Lelešius
Ir vėl CASK. Dabar tarsi monstriškai galinga ano CASK, daug kartų mūsiškio legendinio Žalgirio mušto, šmėkla. Tada teko kautis su sovietų imperijos krepšinio superkomanda, dabar su pasaulinio krepšinio elito komanda, suburta turtingo lyg Krezas CASK klubo (jo biudžetas dešimt kartų(!) didesnis negu mūsų Žalgirio).
Akivaizdu, kad tada laimėdavome prieš CASK, nes turėjome stiprią motyvaciją: apginti Lietuvos garbę. Dabartiniai Žalgirio legionieriai tokios motyvacijos neturi jie žaidžia už pinigus, tad žūtbūtinai kautis nenusiteikę. Išvada: būtina kurti Žalgirį, kuriame žaistų mūsų krepšinio elitas, išsibarstęs įvairių šalių klubuose. Beje, susitikimuose su Žalgiriu būtent mūsų elitiniai krepšininkai jam daugiausia duoda į kaulus (šį kartą daugiausia gavome nuo R. Šiškausko jis buvo rezultatyviausias CASK komandoje, pelnė 20 taškų. Visa mūsų komanda varžovams įmetė tik tris kartus daugiau, pralaimėdama gėdingu 28 taškų skirtumu).
Taip jau atsitiko, kad krepšinis likimo valia tapo mūsų tautos orumo išraiška. Ir skaudu, kai tas orumas sutrypiamas. Ir dar ano CASK šmėklos. Iš pralaimėjimų privalu mokytis. Tikrojo aistruolio (tokių turime labai daug) nenuramins įvairūs pasiteisinimai, kad pralaimėjome stipriausiai Eurolygos komandai ir pan. Mes negalime sustingti: yra kaip yra, nieko čia nepadarysi. Mumyse turi bręsti ryžtas mesti iššūkį ir šiai supergalingai ano CASK šmėklai. Mes vėl turime suburti mūsų krepšinio elitą į Žalgirį į Didžiosios Vilties komandą: R. Šiškauskas, Ž. Ilgauskas, A. Macijauskas, Š. Jasikevičius, R. Kaukėnas, L. Kleiza, D. Songaila... Tokia komanda semtųsi stiprybės iš tautos meilės lyg legendinis Atlantas iš motinos Žemės.
Mūsų laikais krepšinis, beje, kaip ir kitos sporto šakos, siejamas su itin dideliais pinigais. Kito kelio nėra turime ieškoti kelio į aukso veršio širdį, t.y. tautos garbės reikalas rasti dešimtis milijonų mūsų geriausių krepšininkų grąžinimui į Žalgirį. Čia didžiausia kliūtis ne milijonai, o mūsų nepaslanki, ribota standartinė mąstysena, trukdanti peržengti dirbtinius tabu, ieškant Žalgirio komandos finansavimo, galinčio konkuruoti kad ir su CASK komandos finansavimu. Kad grįžtų anie nuostabūs džiaugsmingo pasididžiavimo mūsų krepšiniu laikai, kai triumfuodavome batalijose su CASK, kai iškovojome Eurolygos čempionų vardus. Tada, prisiminkim, Kalmanovičiaus finansavimas išgelbėjo Žalgirį nuo žlugimo ir atvedė jį į šaunių pergalių kelią. Tad negi visa Lietuva negali tiek, kiek vienas Kalmanovičius? Milijonai, sumokėti krepšininkams, niekur nedingtų, jie juos, kaip Sabonis, investuotų Lietuvoje (tokia turi būti sąlyga) ir kurtų naujas darbo vietas.
Pergalės krepšinio arenoje stiprintų visuomenės patriotizmą, ko dabar taip trūksta, didintų pasitikėjimą savimi, nuo to priklauso daugelio ir darbingumas, ir sveikata, ir geresnė nuotaika. Tad investuoti į krepšinį milijonai atsipirktų su kaupu.
Didžiulės lėšos kartais naudojamos labai neracionaliai. Vilnius turėjo Žalgirio stadioną, kuris visiškai tenkino futbolo aistruolių poreikius ir toliau, žinant mūsų futbolo lygį, tenkintų. Tik jį reikėtų restauruoti (jeigu dar vertelgos neužstatė namais). Prireikė statyti dar vieną stadioną nacionalinį, nors toks galėtų būti Dariaus ir Girėno stadionas Kaune. Ir vėl statybų firmos uždirbs milijonus iš mūsų kišenių. Tik ar tikrai reikia stadiono, kuriame galėtų tilpti 20-30 tūkstančių žiūrovų, kai per futbolo varžybas susirenka 2-3 tūkstančiai žiūrovų? Juk už tuos milijonus mes dešimt metų galėtume remti mūsų geriausius krepšininkus ir džiaugtis jų pergalėmis.
Taigi, Seimo nariai, ruošdamiesi Seimo rinkimams, turi pagalvoti ir apie tai, kaip grąžinti į Žalgirį mūsų geriausius krepšininkus.
© 2008 XXI amžius
|