|
Dėl pilietinio ir patriotinio auklėjimo bei ugdymo visų lygių
Lietuvos mokyklose
Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo
Pirmininką, Ministrą Pirmininką, Švietimo ir mokslo ministrę, Kultūros
ministrą, Krašto apsaugos ministrą
Lietuvos Sąjūdžio dalyviai ir Lietuvos Laisves Kovotojų Sąjunga reiškia ypatingą susirūpinimą dėl pilietinio ir patriotinio moksleivių auklėjimo bei ugdymo mokymo įstaigose. Jose labai paviršutiniškai apibūdinama nuožmi, pasiaukojama visų epochų lietuvių tautos kova už Tėvynės laisvę, jos teritorinį vientisumą, lietuvių kalbos išlikimą. Labai mažai kalbama apie sovietinei propagandai nepaklususius ir likusius ištikimais tautos tradicijoms valstybės vadovus, dvasiškius, kariškius, mokslininkus, mokytojus, kultūros ir meno darbuotojus, eilinius piliečius, aukojusius savo gyvybes už tautos idealus. Mokymo programose, vadovėliuose daugiausia dėmesio skiriama tiems, kurie savo veiksmais talkino sovietinei prievartai. Mokymo programose ypač mažai dėmesio skiriama nuosavybės nusavinimo, prievartinės kolektyvizacijos temoms, rezistentų kovai su okupantu, politinių kalinių bei tremtinių kančiai Sibiro platybėse, komunistų partijos ir komjaunimo veiklai, dėl kurios nunyko tautinės, patriotinės bei religinės tradicijos.
Prieškarinės Lietuvos universitetai, seminarijos, visų pakopų mokyklos ir jose dirbantys mokytojai buvo tautos pagrindinis patriotiškumo genofondas, dvasios židiniai, išugdę dorus, taurius, drąsius piliečius ir patriotus. Todėl neatsitiktinai sovietiniai ideologai, atėjūnai pagrindinį smūgį nukreipė į mokytojus, visą Lietuvos inteligentiją. Dauguma jų bei jų šeimos narių mirė nuo šalčio ir bado Sibire, žuvo kovose, buvo nukankinti arba pasitraukė į užsienį.
Privalome atgaivinti mūsų ainių tradicijas, šalinti iš programų per pusę amžiaus įsisiurbusias klaidinančio sovietinio mokymo ir dėstymo apraiškas, nepagarbą savo valstybei, gimtajai kalbai, vėliavai, himnui, kovojusiems ir žuvusiems už Tėvynę tautiečiams.
Jaunąją kartą klaidina ir glumina pasirodančios knygos apie sovietinės sistemos privalumus, laimėjimus, žemės ūkio kolektyvizacijos pranašumus, išdavusius tautos idealus, rašytojus, poetus. Mokyklose yra mokytojų, kurie visiškai neaiškina apie pragaištingą Lietuvai sovietinę politiką, pražudžiusią trečdalį tautos. Mokiniai ypač klaidinami kai kuriose Vilnijos mokyklose, kur aiškinama, kad Vilniaus kraštas nuo seno priklausė Lenkijai, kad Lietuvos čia nebuvo. Kai kurios pataikaujančios Lenkijai vadovaujančios institucijos kėsinasi į nusistovėjusią mūsų abėcėlę, norima Lietuvos piliečių pavardes rašyti nelietuviškomis raidėmis.
Privalu iš pagrindų keisti mokymo programas, nepriklausomai nuo mokomo dalyko, kad būtų puoselėjami Tėvynes meilės, pilietiškumo, patriotizmo, pasididžiavimo savita tautos kultūra jausmai. Reikia mokyti jaunąją kartą politinio raštingumo, supažindinti su to raštingumo pradžiamoksliu pagrindiniu valstybės įstatymu Konstitucija, išaiškinti jaunimui piliečio, tautos, valstybės sąvokas, jas diegti kasdieniame gyvenime. Būtina mūsų tautos ir jos valstybės raidą bei kovą už laisvę iliustruoti pavyzdžiais, kurių dar galima rasti kiekviename kaime, miestelyje, mieste. Kovų dvasia prieš sovietinę okupaciją dar gyva mūsų tėvų ir senelių širdyse, jų prisiminimuose, todėl reikia kviesti į mokyklų renginius išlikusius partizanus, politinius kalinius, tremtinius, dvasininkus.
Siūlome:
sudaryti tautinio patriotinio ugdymo tęstines programas, kuriose nuo pat pirmų klasių būtų skiepijama meilė tėvynei, gimtajai kalbai, tautos kultūrai;
universitetuose, kolegijose rengti mokytojus pagal naują tautinio patriotinio ugdymo programą;
moksleivių auklėjimui tautine patriotine dvasia kartą per savaitę skirti 1-2 valandas;
tautinio-patriotinio ugdymo programų vykdymui mokyklose pasitelkti tėvų komitetus;
organizuoti išvykas ne vien į istorines vietas, bet ir į partizanų kovų vietas, aplankyti partizanų slėptuves, jų žūties vietas;
atostogų metu visiems moksleiviams organizuoti užklasinio patriotinio auklėjimo ir ugdymo stovyklas, susitikimus su laisvės kovotojais, tremtiniais;
dalyvauti tautinėse, valstybinėse šventėse, įamžintų karžygių žūties vietų pagerbimo renginiuose, puošti ir tvarkyti žuvusiųjų už Tėvynę kapus, jų atminimui pastatytus paminklus. Į renginius kviesti tėvus, kitus šeimos narius;
mokyti tautinių bei patriotinių dainų;
moksleivius supažindinti su Lietuvos kariuomenės rengimo programa, karinio parengimo pagrindais, supažindinti su ginklais, išmokyti jais saugiai naudotis;
tarp moksleivių bei studentų propaguoti tvirtos lietuviškos šeimos, tarpusavio pagarbos, šaulių, skautų, valančiukų, blaivybės ugdymo tradicijas;
visoms minimoms programoms numatyti atitinkamas lėšas.
Rytas Kupčinskas,
Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas
Jonas Burokas,
Lietuvos Laisves Kovotojų
Sąjungos valdybos pirmininkas
© 2008 XXI amžius
|