Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Čarlis Čaplinas – nebyliojo kino legenda

Viltė MIGONYTĖ

Čarlis Spenseris Čaplinas (1889 – 1977)

Čarlis Čaplinas ir Virginija Čeril „Miesto žiburiai“ (1931 metai)

`

Tikriausiai niekuomet ir su niekuo negalėtume supainioti tų žavių juodų ūsų, šypseną keliančios eisenos, primenančios prisukamą žaislą, klasikinio silueto katiliuko, slepiančio vešlias garbanas, lazdelės ir sodriai pusmėnuliu paryškintų antakių. Visa tai jau gerą šimtą metų asocijuojasi su legendinio Čarlio Spenserio Čaplino (Charlie Spencer Chaplin) asmeniu.

XX amžiaus komedijos genijus

Nebyliojo kino legenda savo karjerą pradėjo pačioje XX a. pradžioje „The Eight Lancashire Lads“ trupėje. Nepraėjus nė dešimčiai metų, Čarlis jau vaidino Holivude kartu su garsiuoju D. Grifitu įkurtoje „United Artists“ studijoje. Nuo to laiko jo sėkmė augo, populiarumas didėjo su kiekvienu naujai sukurtu filmu, kuriame aktorius, prancūzų lyginamas su pačiu Napoleonu, ne tik vaidino, bet ir režisavo. Įstabiai ilgai, apie pusę amžiaus, trukusi Čaplino karjera kine – taip ir nebuvo apleidusi šlovės zenito. Kaskart būdavo atrandami vis nauji vaidybos ar režisūros variantai, klasikiniais virtę siužetai, autentiški triukai, humoristiškos grimasos, vis guvesnė, išraiškingesnė vaidyba ir t.t. Žiūrovai šias novacijas imliai priėmė ir didžiai vertino „trampo“ (the tramp – angl. valkata) idėjas.

Tikriausiai ne vienas aktorius, ne tik jo amžininkas, mėgino lygintis su šia asmenybe, stengėsi įminti ir iššifruoti Čaplino sėkmės formulę. Gal kiek mistiškai ar net utopiškai tai skamba, tačiau patiems sunkiausiems uždaviniams, kaip įprasta ir paradoksalu, mes taikome sudėtingiausius sprendinius. Būtų galima manyti, jog ir šio unikalaus kūrėjo sėkmės raktas slypi pačiuose humaniškiausiuose kloduose. Tačiau esmė glūdi paprastume. Nuoširdaus romantiko, garbingo kovotojo ir, žinoma, didelio talento sieloje. Čaplinas reformavo visą komedijos žanrą, situacijų komedijas pavertė charakterių komedijomis – būtent tokį vaidmenį įkūnijo Čarlis didžiojoje dalyje savo filmų, atrakindamas ir pavergdamas visų širdis. Jau nebebuvo juokiamasi iš personažo – buvo juokiamasi kartu su juo, nostalgija jungėsi su pasibaisėjimu socialine neteisybe. Būtent jo filmuose žiūrovai „gaudavo“ viską, ko siekia kiekvienas stebėtojas iš meno kūrinio. Čaplinas dovanoja meilės istoriją, painius nesusipratimus ir svarbiausia – laimingą pabaigą. Estetiškos ir iki skausmo visus lydinčios gyvenimiškos situacijos būdingos ir mūsų epochos ar laikotarpio žmogui. Tarytum skaitytum antikinį veikalą apie tyrą meilę ir kliūtis, įveikiamas dėl jos.

Geraširdžio ir romantiško valkatos nevertėtų sieti vien su komiškojo žanro atlikėju. Nors išties, rodos, aktorius išnaudojo visas kiekvienos komiškos situacijos galimybes – taip, kad scenose pokštų ne tik būtų, bet kad jie darytų įspūdį. Be humoristinių situacijų, šis herojus dažnai įkūnija ir kitas juoką nuolat lydinčias jausenas. Tai ir tragizmas, konfliktas ar net lyrinis diktatoriškas „žiaurumas“. Ir tai perteikdavo labai natūraliai, nes sugebėjo tobulai improvizuoti. Č. Čaplinas savo filmų beveik nerežisuodavo. Kad ir kokie unikalūs šio klasiko filmų siužetai atrodytų, tačiau pastebima ir kitų kino kūrėjų įtaka. Panaudoti, galbūt net nesąmoningai, tačiau jau matyti režisūriniai elementai, situacijų sprendimai.

„Nebylusis“ Čarlis

Ilgainiui – to nebuvo galima išvengti – atsirado garsinis kinas, nulėmęs įvairiose šalyse nacionalinio kino atsiradimą. Nuošalyje neliko ir Amerikoje kūręs Čaplinas, kurio personažas, pradėjęs kalbėti, kiek pakito: charakteris darėsi vis labiau susikaustęs, o spontaniškumą ir plastiškumą išstūmė pretenzingumas ir sentimentalumas. Nors žymusis Čaplinas niekad neatsisakydavo eksperimentinių variacijų ir scenarijaus, ir technikos srityje (puikiai įkomponuodavo ir susiedavo dekoracijas su vaidyba) ir kūrė garsinį kiną kartu su kitais to meto režisieriais, tačiau jo maištas neliko nepastebėtas.

Tam, kad Čaplino nebylioji kino kalba kalbėtų garsiai ir aiškiai, jis pasitelkė pačias subtiliausias kino sintaksės variacijas. Filmuose apdairiai ir neretai dviprasmiškai vaizduodavo situacijas, kurios ir linksmindavo, ir intriguodavo, o ypač – priversdavo žiūrovą mąstyti.

Čarlis ir jo moterys

Nevykėliams sekasi – tikriausiai pasakytų kiekvienas pažiūrėjęs Čarlio Čaplino filmus ir pažinęs jo personažą. Kaip sumaniai ar tiesiog laimingai šiam herojui nuolat pavyksta išsisukti iš kebliausių nesusipratimų ir galų gale pelnyti pačių gražiausių merginų širdis, didžiausio nusikaltėlio prielankumą, tapti milijonieriumi ar net užimti diktatoriaus vietą. Tokio charakterio kūrimas ir tokių filmų siužeto inscenizavimas gali būti pateisinamas ir siejamas su asmeniniu Čarlio gyvenimu. Kūrėją valdė aistra moterims. Turėjo keturias žmonas, daugiau kaip dešimtį vaikų ir dar vieni dievai težino kiek gerbėjų, meilužių ar tiesiog simpatijų. Tikriausiai tai ir nulėmė didžio romantiko, meilės ir svaiginančių nuotykių trokštančio valkatos gimimą ekrane. Kiekviename Čaplino filme jo santykis su moterimi tampa įvykių centru. Tik siekdamas joms įtikti, šis herojus pasiryžta beprotiškiausioms avantiūroms, suformuodamas tobulos meilės klasikinį pavidalą. Tai ir žavi, ir priverčia kiek pavydėti, ir, be jokios abejonės, pažadina pasaką ir sudaigina svajų medį mumyse. 1936 metų filme „Naujieji laikai“ ir 1940 metų „Didžiajame diktatoriuje“ tai buvo Paulette Goddard, 1931 metų „Miesto žiburiuose“ – Virginia Cherrill, 1925 metų „Aukso karštinėj“ Čarlio simpatijas pelnė Georgia Hale, 1928 metų „Cirke“ – Merna Kennedy ir t.t. Su visomis šiomis moterimis režisierių siejo artimi ryšiai.

Meilė veržte veržėsi iš Čarlio. Guvusis aktorius tarytum mėgino išlaisvinti savo sielą iš šios jausmų priespaudos, atsiplėšti nuo žemės ir pakilti virš debesų. Tai buvo pagrindinis jo filmų ir, tikriausiai, asmeninio gyvenimo siekis, troškimas ir viltis. Grožio vardą savo kūriniuose jis užrašydavo moters kūno linijomis, o poetišką dvasią išreikšdavo „nemirštančiu“ atkaklumu.

Amžinasis klasikas

Beveik penkiasdešimtį metų nepailstamai kūręs ir galiausiai subrandinęs charakterių komedijos žanrą Čarlis Čaplinas dovanojo mums įstabų kultūrinį palikimą. Daug metų žmonės juokėsi, liūdėjo, buvo kankinami ir kartu maitinami idiliškų iliuzinių jausenų, kurias kūrybiškasis valkata atgaivindavo kiekviename mūsų. Laikai ir požiūriai keičiasi, tačiau klasika nemiršta. Ir dabar, ir tikriausiai dar nesuskaičiuojamai ilgai žavėsimės neprilygstamojo Čarlio genijumi, vertinsime jo idėjas ir neliksime abejingi nebyliosios kūno ir sielos kalbos išraiškoms. Nesvarbu, kiek veiksnių darė įtaką menininko kūrybos keliui, kaip pakito filmų kokybė, stilistika, kinui perėjus iš nebylaus į garsinį. Tačiau tikriausiai nedaug tesutiksim režisierių, sugebėjusių taip ilgai išlaikyti publikos susidomėjimą ir neužgesti. Juk kaskart, pažiūrėję šio klasiko filmus, atrandame kažką individualaus ir savito, priimtino ir būdingo tik mums patiems. Tebūnie tai visų laikų tyros meilės bei tauraus atsidavimo jos vardan simbolis – mažasis valkata Čarlis Čaplinas.

© 2008 „XXI amžius“