Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Kovotojas už Nepriklausomybę, 1794 metų sukilimo lyderis

Tado Kosciuškos 190-osioms mirties metinėms

Giedrius Grabauskas–Karoblis

Istorikas

Tadas Kosciuška (1746-1817)

Pernai sukako 190 metų nuo Tado Kosciuškos (1746-1817) mirties. Tai buvo ryški asmenybė, pasižymėjusi kelių šalių – Lietuvos, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje. Jis buvo vienas iš pagrindinių 1794 metų sukilimo vadų, generolas, aktyviai dalyvavęs JAV nepriklausomybės kare 1776-1783 metais.

Tadas Kosciuška gimė 1746 metais Bresto apylinkėse, Kasavos miestelyje. Ši teritorija tuo laiku priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jo tėvai buvo neturtingi bajorai. 1765-1769 metais T. Kosciuška mokėsi Varšuvos karo akademijoje. Mokėsi sėkmingai ir ją baigęs gavo kapitono laipsnį. 1769 metais jis buvo nusiųstas toliau tobulintis į Paryžiaus karo akademiją. Ją baigęs 1774 metais grižo į tėvynę, deja, čia jam neatsirado vietos kariuomenėje, kadangi tam tikros karinės pareigos buvo perkamos už didelius pinigus.

1775 metais prasidėjo naujas Tado Kosciuškos gyvenimo etapas – jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia 1776 metais prasidėjus karui, kuriame vietos amerikiečiai kolonistai už JAV nepriklausomybę kariavo su vyriausybinės anglų kariuomenės daliniais, Kosciuška įstojo į JAV kariuomenę, aktyviai dalyvavo karo veiksmuose, pasižymėjo kaip įžvalgus ir drąsus karys. Už tai jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. T. Kosciuška pasižymėjo mūšyje prie Saratogos, kuriame amerikiečių pajėgos nugalėjo kur kas didesnes anglų pajėgas. Jis dalyvavo kare iki pat jo faktinės pabaigos 1781 metais. Vėliau, iki 1783 metų, vyko tik epizodiniai amerikiečių kariškių susidūrimai su pavieniais lojalistų būriais. 1783 metais anglų vyriausybės atstovai pasirašė taikos sutartį su amerikiečių lyderiais. Tų metų rudenį JAV Kongrese vyko iškilmingas nusipelniusių Nepriklausomybės karo dalyvių apdovanojimas, kuriame buvo apdovanotas ir Tadas Kosciuška, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis. 1785 metais Tadas Kosciuška grįžo į tėvynę (jis visada laikė save lietuviu).

Tuo metu Lietuvos–Lenkijos valstybėje didėjo rusų įtaka. Rusijos ambasadorius gaudavo iš Peterburgo Jekaterinos instrukcijas ir jas vykdydamas tvarkėsi kaip savo kieme. Tai buvo dėsningas procesas, prasidėjęs gerokai anksčiau.

XVIII amžiuje Lietuvos–Lenkijos valstybėje padėtis vis prastėjo. Žečpospolita palaipsniui virto butaforine valstybe. Po Šiaurės karo, nuo 1709 metų, į karaliaus sostą vėl grižo Augustas II. Deja, šis karalius pasižymėjo kaip kategoriškas ir despotiškas valdovas, be to, nemažą dalį laiko praleisdavo gimtojoje Saksonijoje. Seimeliuose susirinkę bajorai dažnai pešdavosi tarpusavyje, kariuomenė buvo negausi ir silpnai parengta. Tokia susiklosčiusia padėtimi naudojosi Rusijos caras Petras I, pastoviai kišdamasis į Žečpospolitos vidaus reikalus. Augustas II net tarėsi su Rusijos ir Prūsijos atstovais, žadėdamas jiems dalį šalies teritorijos už tai, kad jam būtų duota veiksmų laisvė, o sosto įpėdiniu būtų pripažintas jo anūkas. Tačiau šie nesutiko. Sostą tikėjosi užimti ir Prancūzijoje gyvenantis buvęs karalius S. Leščinskis. Prancūzija aktyviai rėmė Leščinskį, nenorėdama, kad Lietuvos–Lenkijos valstybė būtų užvaldyta Saksonijos, Rusijos ir Prūsijos. Karalius Liudvikas XV net susituokė su Leščinskio dukterimi ir padovanojo jam prabangų dvarą Lotaringijoje.

Įdomi padėtis susiklostė 1733 metais, mirus Augustui II. Daugelis bajorų rėmė Stanislavo Leščinskio kandidatūrą į karaliaus sostą. Tačiau čia įsikišo kaimyninės valstybės, ypač Rusija ir Prūsija. Pretenduojantis į sostą Augusto II sūnus Fridrikas Augustas prašė Rusijos paramos ir pažadėjo vienam iš įtakingiausių Rusijos valstybės veikėjų grafui Bironui atiduoti Kuršą. Susirinkęs elekcinis Seimas karaliumi paskelbė grįžusį į tėvynę Leščinskį, tačiau į Žečpospolitos teritoriją įsiveržusi didžiulė Rusijos kariuomenė Seimą išvaikė, o S. Leščinskį išvijo iš krašto. Susirinkęs antrasis elekcinis Seimas, posėdžiavęs rusų kariuomenės apsuptyje, karaliumi paskelbė Fridrichą Augustą. Jis karūnavosi Augusto III vardu. Tai buvo lemtingas Lietuvos–Lenkijos valstybės posūkis. Iki tol kitos šalys turėjo įtakos krašto gyvenimui, tačiau pirmą kartą karalius buvo išrinktas įvykus Rusijos intervencijai ir sudarius gėdingus slaptus sandėrius.

Augusto III valdymo laikotarpiu (1733-1763) šalyje tęsėsi atkaklios bajorų grupuočių kovos dėl valdžios. Karalius mažai rūpinosi valdymo reikalais, daugiausia tuo užsiėmė įvairūs statytiniai. Tuo laiku stipriausios giminės, kovojančios dėl valdžios, buvo Potockiai ir Čartoriskiai. Potockius rėmė Prancūzija, o Čartoriskius – Rusija. Čartoriskius rėmė Masalskiai ir Poniatovskiai, Potockius – dalis Radvilų giminės atstovų. 1763 metais, Augustui III mirus, karaliumi buvo išrinktas Stanislavas Poniatovskis, Fridriko Mykolo Čartoriskio sesers sūnus. Renkant karalių, Seimas vėlgi posėdžiavo rusų kariuomenės apsuptyje. Čartoriskių priešai buvo vejami iš krašto, o iš pasitraukusio į užsienį Karolio Radvilos netgi buvo konfiskuoti visi turtai.

Žečpospolitai tapus butaforine valstybe, kurioje karaliavo svetimi, buvo tik laiko klausimas, kada šalis bus suskaidyta ir pasidalinta kitų valstybių.

1772 metais trijų valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos atstovai pasirašė traktatą, kuriuo buvo nulemtas Lietuvos–Lenkijos respublikos pirmasis padalijimas. Rusijai atiteko Latgala, Polocko vaivadija, didžioji dalis Vitebsko ir Minsko vaivadijų teritorijų. Austrija užėmė Galiciją, o Prūsija – Lenkijos Pavyslį.

Ir toliau krašte vis stiprėjo Rusijos įtaka, stiprios valdžios nebuvo. Toje situacijoje dalis Seimo narių inicijavo reformas, rengė naują konstituciją, kuri buvo priimta 1791 m. gegužės 3 d. Reformos įteisino stipresnę karaliaus valdžią, buvo numatyta, kad svarbiausius pareigūnus skirs karalius, gavęs Seimo pritarimą. Buvo išplėstos miestiečių teisės. Be to, nuspręsta reorganizuoti kariuomenę.

1790-1794 metais patriotiškai nusiteikę visuomenės veikėjai ir kariškiai organizavo pasipriešinimą rusų įtakai. Deja, nesnaudė ir prorusiškos jėgos Lietuvos–Lenkijos valstybės viduje. 1792 metais Ukrainos miestelyje Torgovicoje buvo organizuota konfederacija, kurioje dalyvavo prorusiškų jėgų atstovai. Šie opozicionieriai paskelbė konfederacijos aktą, skelbdamiesi einą sugrąžinti Seimo sulaužytų krašto laisvių, o rusus pristatė kaip savo sąjungininkus. Rusija konfederacijos vadų žiniai skyrė netgi savo kariuomenės dalinius – virš 20 tūkstančių žmonių. Bendras rusų kariuomenės skaičius krašte buvo žymiai didesnis.

Tadui Kosciuškai grižus į tėvynę, jam buvo pasiūlyta pradėti tarnybą kariuomenėje, kurioje trūko gabių, patyrusių vadų. 1792 metais, jau vykstant Torgovicos konfederacijos posėdžiams, Kosciuška buvo paskirtas divizijos vadu. 1792 metų gegužę prasidėjo mūšiai tarp rusų kariuomenės ir Žečpospolitos karinių pajėgų. Tų pačių metų gegužės – birželio mėnesį jis su savo divizija dalyvavo mūšiuose su rusų kariuomenės daliniais ir pasižymėjo kaip geras strategas. Iš pradžių pavyko kelis mūšius laimėti, deja, vėliau, spaudžiant gausiai ir gerai ginkluotai priešų kariuomenei, teko trauktis. Jėgos buvo nelygios, nes Žečpospolitos dalinius sudarė tik 40 tūkstančių žmonių, o rusų kariuomenės – 100 tūkstančių. Lietuva netrukus buvo užimta, o kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. 1792 metų vasarą Tadas Kosciuška išvyko į Saksoniją, metų pabaigoje – į Paryžių. Čia su Prancūzijos vyriausybės atstovais jis vedė derybas dėl paramos. Derybos nebuvo sėkmingos, nes padėtis Prancūzijoje nebuvo stabili ir susitarti dėl paramos nepavyko.

1793 metais Kosciuška iškeliavo į Galiciją, čia palaikė ryšius su kitais patriotinių jėgų atstovais ir rengėsi sukilimui. Sukilimą 1794 metų kovo 12 dieną pradėjo kariniai daliniai, dislokuoti Varšuvoje ir Krokuvoje. Sukilimas plėtėsi, persimetė į Gardiną, Vilnių, kitas vietas. T. Kosciuška kovo 19 dieną atvyko į Krokuvą, čia sukilėlių komitetas jį paskyrė vadovauti sukilimui. Krokuvoje kovo 24 dieną buvo paskelbtas sukilimo aktas, kuriuo visi piliečiai raginti kovoti už krašto laisvę.

Lietuvos teritorijoje sukilimo pradžia buvo sėkminga. Sukilėliams vadovavo pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Pavyko laimėti kelis svarbius mūšius ties Šiauliais, Radviliškiu, netoli Vilniaus. Jau balandžio pabaigoje sukilėlių pajėgos kontroliavo didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Birželio mėnesį prasidėjo įnirtingi mūšiai su rusų kariuomene. Pavyko atremti rusų veržimąsi Vilniaus link, laimėti mūšį prie Saločių. Tačiau vėliau didesnės rusų pajėgos pasiekė daugybę pergalių ir rugpjūčio 12 dieną Vilnius buvo užimtas. Sukilėliai traukėsi, pakriko, nors tai dar nebuvo galutinis pralaimėjimas. Rugpjūčio pabaigoje S. Grabovskio vadovaujami sukilėlių būriai nugalėjo rusų kariuomenę mūšyje prie Varėnos ir veržėsi Minsko link. Ir kitose vietose vyko aršios kovos. Tačiau rugsėjį rusai užėmė Kauną, Alytų, Prienus. Spalį dalis sukilėlių iš Lietuvos pasitraukė į Lenkiją.

Lenkijos teritorijoje tuo metu irgi vyko kovos tarp sukilėlių ir rusų pajėgų. Pavyko apginti Varšuvą, Krokuvą, buvo nugalėtos ir gerokai gausesnės priešų pajėgos. Čia pasireiškė Kosciuškos, kaip karvedžio, talentas. Jo sumanyta strategija leido ilgą laiką atsilaikyti prieš rusų kariuomenę, vadovaujamą patyrusių generolų. Tačiau spalio pradžioje rusų pajėgos, pasiekusios keletą pergalių, priartėjo prie Krokuvos. Spalio 10 dieną Tadas Kosciuška buvo sužeistas, pateko į nelaisvę ir buvo įkalintas Peterburge. Lapkričio 5 dieną rusų kariuomenė užėmė Varšuvą, dalis sukilėlių emigravo, dalis žuvo ar pateko į nelaisvę.

Sukilimui pralaimėjus, 1795 metais įvyko trečiasis Lietuvos–Lenkijos respublikos padalijimas. Trys šalys – Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalijo šalį. Žečpospolita nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Ir tik praėjus daugiau nei 120 metų atsikūrė nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės.

Tadas Kosciuška kalėjime praleido dvejus metus. 1796 metais mirė imperatorė Jekaterina ir naujasis Rusijos valdovas Pavelas I, suteikęs jam amnestiją, leido išvykti į užsienį. Kosciuška išvyko į JAV, tačiau jau 1797 metais grįžęs į Europą, apsigyveno Paryžiuje. Jis prastai vertino Napoleoną, atsisakė su juo bendradarbiauti. 1809 metais Kosciuška išvyko į Šveicariją, čia bendravo su kitais politiniais emigrantais, susirašinėjo su tėvynėje likusiais draugais ir giminaičiais. Silpstant sveikatai, gydėsi. Mirė Tadas Kosciuška 1817 metais Šveicarijoje, Zaloturno mieste.

Praėjusių metų pradžioje Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, viešėdamas JAV, Kongrese pasakė kalbą, kurioje teigė – ,,Mūsų šalis dar XVIII amžiuje simboliškai sujungė vieno žmogaus – už Lietuvos ir Amerikos laisvę kovojusio generolo Tado Kosciuškos likimas. Šis greta JAV Nepriklausomybės tėvų už laisvę kovojęs lietuvis suprato, kad jūsų šalies kova už nepriklausomybę tiesia kelius ir Lietuvos laisvei. Todėl jis 1785 metais grižo į tėvynę ir visas savo jėgas ir JAV įgytą patirtį paaukojo kovai už mūsų šalies laisvę“.

Tadas Kosciuška gyveno istorinio lūžio momentu – XVIII amžiaus pabaigoje, kai mūsų valstybė prarado nepriklausomybę, buvo okupuota. Už tėvynės laisvę galvas paguldė tūkstančiai patriotų, kai kurie mirė kalėjimuose, nemažai emigravo. T. Kosciuška suvaidino ryškų vaidmenį kovose už nepriklausomybę.

© 2008 „XXI amžius“