|
A. Maceina pranokęs savo laikmetį
Iškilaus ir labai produktyvaus filosofo A. Maceinos 100-ųjų gimimo metinių proga atmintyje iškilo prisiminimų apie šį nepaprastą teologą ir filosofą. Pamenu, kad apie 1975-1980 metus, tuo tikėjimo bei tautinių vertybių persekiojimo laiku, pozityvią krikščioniško mąstymo įtaką patyriau skaitydamas A. Maceinos knygas ir straipsnius, kurie buvo publikuojami periodiniame leidinyje Židinys. Šis žurnalas buvo aukšto krikščioniško, kultūrinio ir istorinio lygio, leidžiamas prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Prisimenu, kad tais minėtais ateistinės propagandos laikais bendravau su vienu atsivertėliu, beje, dideliu A. Maceinos gerbėju, kuris ne tik man, bet kitiems, ieškantiems gyvenimo prasmės ir Dievo, skolindavo ir dovanodavo įvairių religinių spaudinių. Be abejo, tarp jų buvo ir A. Maceinos leidiniai, kurių vieni buvo išleisti prieškario laiku, o kai kurios šio autoriaus knygos slapčia mus pasiekdavo iš užsienio.
Giliai į protą ir širdį įsirėžė A. Maceinos knygų Jobo drama, Saulės giesmė, Niekšybės paslaptis, Didysis inkvizitorius ir kitų kai kurios mintys. Manau, kad tuo minėtu praeities laiku, kas turėjo laimę gauti ir skaityti šio rašytojo ir kitų panašių lietuvių šviesuolių leidinius, į tokių tėvynainių mąstymą Dievo Apvaizda įliedavo gyvojo vandens srovių, kurios suteikdavo vidinės laisvės džiaugsmingo išgyvenimo valandėlių.
Viešpats padėjo tiems, kurie net ir sovietinės totalitarinės diktatūros sistemos sąlygomis slaptai skaitė tuos krikščioniškų bei patriotinių minčių prisodrintus leidinius, o ypač Šventąjį Raštą, jį apmąstė ir širdimi vis labiau tikėjo Jėzumi, savo tikruoju Gelbėtoju, bei Lietuvos šviesesne ateitimi. Galime sakyti: tikrai jie patyrė didesnę ar mažesnę Dievo Tėvo Širdies prieglobsčio palaimą, nes, Šventajai Dvasiai veikiant jų dvasią (dažnai net jiems patiems to iki galo nesuvokiant), jie juto savyje augantį vilties daigą, liudijantį, kad anksčiau ar vėliau iš beribio Dangaus mūsų Tėvynės žemę ir jos žmones nutvieks dvasinio atgimimo spinduliai, žadantys didžias permainas kiekvieno tautiečio širdyje ir visuomenėje.
Po buvusio mūsų šalyje pergalingo Sąjūdžio proveržio jau praėjo keliolika metų, tačiau to dvasinio atgimimo, kurio visuomenėje tikėjomės, nesulaukėme. Didelės tėvynainių dalies protus tebeblokuoja perdėm vartotojiškos nuostatos, kurios užvaldžiusios žmones materialinių dalykų nepasotinamu geidimu juos atitolina nuo neregimųjų vertybių pažinimo ir jų troškimo. Tačiau Žemėje neįmanoma susigrąžinti tos Rojuje buvusios tobulos gyvenimo pilnatvės, kurios netekome dėl nuodėmės.
A. Maceina labai įžvalgiai mus perspėja: Žemėje laimės nėra ne tik šiandien, bet jos nebuvo nei vakar, jos nebus nei rytoj, nes žemės gyvenimo prigimtis negali laimės pakelti. Čia turima omenyje absoliuti laimė, tai yra ta, kurios švystelėjimą Taboro kalne patyrė Kristaus mokiniai...
Tuo tarpu mūsų tikroji laimė yra Kristuje, nes Jis Danguje mums suteiks tą laimę, į kurią daugiau niekados nebegalės kėsintis nei mirtis, nei šėtonas, nei nuodėmė. Taigi jos visomis išgalėmis ir siekime.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2008 XXI amžius
|