| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Ar priėmėm Palaimintąjį Jurgį Matulaitį? Ses. Viktorija Plečkaitytė, MVS
Greitai apsisuko metų ratas. Sausio 27 dieną ir vėl minėsime Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties metines. Pernai, minėdami jubiliejinę, 80-tąją, mūsų Palaimintojo gimimo dangui sukaktį, pirmą kartą prakalbom ir apie jubiliejinių sukakčių metus. Mes, Marijos vargdienių seserys ir tėvai marijonai, pasiryžom: darysime visa, ką galim, kad Palaimintasis Jurgis, mūsų vienuolijų Steigėjas ir Atnaujintojas, savas, lietuvis, būtų labiau pažintas, priimtas, pamiltas. Prisiminėm prieš dvidešimtį metų, 1987 birželio 28 dieną, skelbiant arkivyskupą Jurgį Palaimintuoju, Šv. Tėvo mums, lietuviams, duotą priesaką: priimkite pranašą kaip pranašą. Priimkite teisųjį kaip teisųjį. Tai yra šios beatifikacijos šūkis. [...] Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią. Praėjusiais metais šventėme dar dvi jubiliejines sukaktis arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju dvidešimtmetį ir Konkordato (Šventojo Sosto ir Lietuvos sutarties), kurio projektą jis parengė, aštuoniasdešimtmetį. Daugeliu progų, daugelyje vietų klćusėm ir klaüsėm savęs ir kitų ar priėmėm Palaimintąjį? Juk gėda būtų žvelgti Viešpačiui į akis, jei Jo dovaną, skirtą visai Bažnyčiai, bet pirmiausia mums, lietuviams, būtume padėję į šalį net neišpakuotą... Kun. Stasio Ylos knyga Jurgis Matulaitis nuo balandžio mėnesio vedžioja mus po Lietuvą. Bene 50 kartų širdis džiaugėsi matant, kaip Pal. Jurgio gyvenimo nuotrupos, mintys, jo kasdieniško šventumo pavyzdys prakalbina lietuvio širdį. Vadinome ir tebevadinam tai knygos pristatymais. Bet iš tiesų tai susitikimai: saviškių, savoje bažnyčioje, parapijos salėje ar bibliotekoje, mūsų, atvažiuojančių, su tais, kurie laukia, priima, mūsų žodžių klauso. Bet labiausiai mūsų visų susitikimai su Palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu: apleistu našlaičiu, gabiu jaunuoliu, ligos ir kančios vyru, savo kelio ieškojusiu aplinkinių nesupratimo ir įtarumo tamsoje, stulbinančios energijos ir didžiulės kantrybės, ypatingos išminties ir nuolankaus paprastumo, giedrų akių ir džiugios šypsenos žmogumi. Žmonės pagal Dievo širdį. Taip pavadinta susitelkimo rekolekcijų programa gimė kažkur tarp šių susitikimų. Nesvarbu, ar į keleto ratelį, ar į kelių dešimčių būrį ateidavom su knyga, mintimis, vaizdais visur jautėm, kaip svarbu ir reikalinga kartu įsiklausyti į didžiąją Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo pamoką: žmogaus gyvenimas turi turėti ašį. Ir turi. Jei tik žmogus sutinka, jei leidžia, jei išdrįsta pabandyti gyventi bent truputį taip, kaip Jurgis Matulaitis: Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai (Užrašai, 1910 10 14). Bene keturis kartus vis nauja keliolikos žmonių grupė leidosi į šią Palaimintojo Jurgio gyvenimo ir tikėjimo paslaptį. Susitelkėme praleisdami visą savaitgalį, drauge mokėmės, tėvo Jurgio pavyzdžiu, būti žmonėmis pagal Dievo širdį. Susitikimai parapijose, o ir savaitgalio susitelkimai, greitai pasibaigia. Dėkojame Dievui už tai, ką iš Jo rankų gavome, ir grįžtam namo, į savo gyvenimus, rūpesčius, darbus Jo malonės paliesti. Kaip gera, kad su vienu kitu į namus iškeliauja knyga, kad susitikimas su Palaimintuoju Jurgiu dar gali tęstis. Taip, viena po kitos, į žmonių rankas ir namus iškeliavo daugiau nei 3000 knygų. Tai reiškia 3000 kartų pratęstas susitikimas. Širdyje gera. Ima noras šypsotis. Palaimintasis Jurgis tikriausiai taip pat šypsosi danguje tėviškai ir padrąsinančiai. Dar viena Jo pamoka: Šventieji irgi priėjo prie tobulybės aukštybių ir prie tų didelių darbų, kuriais mes stebimės, ne kokiu nepaprastu būdu, bet savo paprastus užsiėmimus atlikdami nepaprastai iš atžvilgio į intenciją, būdą, stropumą (Marijonų instrukcijos, 47 p.). Iš tiesų nėra kitų aplinkybių, kuriose galėtume tapti šventaisiais, kaip tik mūsų pačių gyvenimai, mūsų kasdienybė, pareigos, darbai, rūpesčiai. Ir tik iš to, kaip gyvenam savo kasdienybę, bus matyti ar mes, lietuviai, tikrai priėmėm Jurgį Matulaitį kaip Palaimintąjį, kaip šventąjį, ar rūpinamės, ką daryti, kad priimtume, kad įsileistume jį, šventąjį, ir Dievą, kurį Jis liudijo visu gyvenimu, į savo namus, į savo šeimas, į savo kasdienybę, į savo vargus ir džiaugsmus, rūpesčius ir poreikius. Iš mūsų veidų ir mūsų darbų kasdien bus matyti, ar jau mokomės to kelio, kurį mums taip trokšta parodyti Palaimintasis Jurgis, kelio, kuris veda į Dievo širdį... Ačiū Dievui, po truputį jau mokomės. Renkamės, meldžiamės, įsižiūrim į Palaimintąjį Jurgį, dalijamės tikėjimu... Buvo tokių, kurie pradėjo dar tada, kai apie jubiliejinių sukakčių metus nei kalbėjom, nei mąstėm. Pirmieji Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos daigai prasikalė dar 2003-aisiais Kazlų Rūdos parapijoj, persimetė į Alytaus Marijos Krikščionių Pagalbos ir Rumbonių parapijas ir gražiai sužaliavo... Kai 2007-ųjų pavasarį pradėjom važiuoti su knyga iš parapijos į parapiją, supratom dirva laukia. Sėkla taip pat yra. Tereikia tik imti ir sėti. Pabandėm. Atrodo dygsta, Dievui laiminant. Panaroje, Leipalingyje, Lazdijuose, Šakiuose, pačioj Marijampolėj, Palaimintojo relikvijų prieglobstyje, jau susibūrė Draugijos skyriai. Tai tik pradžia. Su nekantrumu laukiame šių metų sausio 27-osios. Tą dieną, kaip įprasta, Marijampolėje minėsime Palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties metines. Suvažiuos tie, kurie pažįsta Palaimintąjį, Jo užtarimu pasitiki, iš Jo gyvenimo semiasi išminties ir stiprybės. Užbaigtume jubiliejinių sukakčių metus drauge šlovindami Dievą už tokią ypatingą dovaną mūsų tautai savą Palaimintąjį ir melsdami malonės turėti savą Šventąjį. Tą dieną įvyks ir pirmasis Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narių suvažiavimas. Kviečiame jame dalyvauti ir visus, Draugijos veikla besidominčius, taip pat ir iš tų kampelių, kur Draugijos dar nėra, kur net sėklos dar nesuspėjom pasėti... Esam silpni prieš tokius didelius darbus ir uždavinius, bet jaučiamės ramūs, nes kartu su t. Jurgiu žinom: Jei tikslas geras ir tinkamas, jei tik jis gali atnešti Dievui garbę ir Bažnyčiai naudą, reikia drąsiai stoti prie darbo ir eiti prie tikslo. Jei tik tikrai būsime savęs išsižadėję ir Dievui visiškai atsidavę ir pasiaukoję, be abejo, kad surasime būdą ir keblumams pašalinti arba bent pro juos prasilenkti, ir mūs sumanymai bus įvykdyti. [...] Nors ir nepavyktų darbas ir sumanymas, Dievas priims gerus norus ir sumanymus ir pastangas. (Užrašai, 1910 10 24)
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |