|
Kaimo paieškos
Benjaminas ŽULYS
Prieš keletą šimtmečių Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas domėjosi ne vien vidaus bei užsienio politika, bet ir eilinių žmonių gyvenimu. Jau tuomet jis įžvalgiai tvirtino, kad vieną valaką (apie 20 hektarų) žemės turintys valstiečiai sumaniai ūkininkauja, turi sau ir duoda kitiems daugiau naudos nei didžiulius plotus valdantys kunigaikščiai, bajorai. 1557 metais Žygimantas Augustas organizavo pirmą žemės reformą, vadinamą Valakų reforma. Kiekvienai valstiečio šeimai su dviem dirbančiaisiais tuomet buvo duodama po vieną valaką. Ši tvarka labai pasiteisino. Žymiai vėliau, 1920 metais Mykolo Krupavičiaus parengtoje žemės reformoje irgi daugiausia dėmesio skirta smulkiajam ir vidutiniam ūkiui. Leista žemės duoti bežemiams ir mažažemiams nuo 8 iki 20 hektarų, atsižvelgiant į žemės rūšį.
Dabar tokie ūkiai vadinami šeimos ūkiais. Tokių registruotų ūkių Lietuvoje yra apie pusketvirto tūkstančio. Neseniai jų atstovai susirinko į Kaune, Žemės ūkio rūmuose, vykusį suvažiavimą. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis, ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas, kiti delegatai kalbėjo apie smulkųjį ir vidutinį ūkį, jo vietą žemės ūkio sistemoje, visame šalies gyvenime. Pagrindinis klausimas buvo kokio kaimo mes siekiame Lietuvoje, kaip jį suvokia mūsų vaikai ir vaikaičiai. Deja, šalies valdžia daugiau dėmesio bei paramos skiria stambiems ūkininkams, valdantiems šimtus ir tūkstančius hektarų, laikantiems šimtus ir dar daugiau gyvulių. Jiems ir Europos Sąjungos, kita parama skiriama didelė, o smulkesnieji lieka nuskriausti. Dabar šių vidutinis žemės plotas siekia apie 18 hektarų, tad kažin ko tokiame plote nenuveiksi. Nors, žinoma, svarbu, kuo tas ūkininkas užsiima, kokią ūkininkavimo sritį plėtoja.
Atrodo, kad žemės reforma šalyje formaliai jau turėtų būti baigiama. Nežinia, kaip savo ataskaitose valdininkai apie tai praneš visuomenei, tačiau dažnam valstiečiui, žemės ūkio specialistui aišku, kad iki reformos pabaigos dar toli. Antai kai kurių ūkininkų žemės po nuosavybės atgavimo dabar liko išmėtytos po tris, keturias ar net dešimtį vietų. Suprantama, kad ūkininkauti tokiuose išbarstytuose ploteliuose, į juos kilnoti techniką yra sudėtinga. Vieni tokią žemę patys prižiūri, kiti dalį nuomoja, trečių lieka apėjusi piktžolėmis, skursta, neduodama naudos nei šeimininkui, nei kitiems, dargi teršia piktžolių sėklomis kaimynų žemes. Vienas mūsų ūkininkas, apsilankęs kalnuotoje Slovėnijoje, stebėjosi, kad ten nematęs nė vieno, net mažiausio apleisto plotelio. Viskas naudojama, eksploatuojama, neša naudą. Tai rodo ir šeimininkiškumą, ir tos šalies bendrą žemės ūkio kultūros lygį. Taip yra ir kitose šalyse. O Lietuvoje net ketvirtadalis žemių yra apleistos, neprižiūrimos, skursta ir nyksta. Stambieji ūkininkai turi našios technikos, gali savo šimtus ir tūkstančius hektarų įdirbti, prižiūrėti, o smulkesnieji ar vidutinieji tokios technikos neturi, ES parama pasiekia toli gražu nedažną. Pasirodo, kad ne vien mūsų vyriausybėje, bet ir ES struktūrose kalbama, kad žemės ūkiui paramą apskritai reikėtų mažinti.
Suvažiavime dalyvavęs Seimo narys, pakaunės ūkininkas Kazimieras Starkevičius pasakė tiesiai, kad kol gyvuos dabartinė vyriausybė, žemės reforma nebus baigta.
Nerimą kelia ir tai, kad dauguma ūkininkų yra vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni traukia į didžiuosius šalies miestus arba migruoja į užsienį. Pagrindinė migracijos priežastis didesnis atlyginimas. Bet ne vien tai. Kaimo žmogui reikia ir gerų kelių, kultūros namų, medicinos punkto, bibliotekos, parduotuvės, vaikų darželio, kitų patogumų. Tad infrastruktūra vienas svarbiausių dabarties ir ateities kaimo gyvenimo elementų. Jos reikia ir gydytojui, mokytojui, bibliotekininkui, tik tada jie neieškos darbo patogumais aprūpintame mieste ar užsienyje. Vienas suvažiavimo delegatų paironizavo, kad jei kelių tiesimu kaime bus rūpinamasi taip, kaip iki šiol, tai patogūs keliai bus nutiesti gal per šimtą ar daugiau metų.
Jau pripažįstama ir tai, kad dažnas smulkusis ir vidutinysis ūkininkas vien iš ūkininkavimo sunkiai verčiasi. Reikia imtis ir alternatyvių verslų. Kai kas tuo jau užsiima. Bet ir čia reikia finansinės paramos, kurios eiliniam kaimo žmogui gauti yra keblu.
Suvažiavimo delegatai, svečiai pripažino, kad šeimos ūkis turėtų būti prioritetine ūkininkavimo kryptimi. Bet apie tai kalbama ne pirmą kartą, o reikalai šia linkme mažai juda. Šeimos ūkininkai reikalauja, kad būtų sudarytos palankios sąlygos smulkiam bei vidutiniam kaimo verslui ir žemės ūkio produkcijos perdirbimui. Be to, jie siekia, kad būtų nutrauktas ydingas ES paramos dalijimas kai paramą gauna ne visi ūkininkai, nes ši parama turi užtikrinti daugumos kaimo žmonių gerovės augimą. Būtina stiprinti žemdirbių savivaldą, vadovautis iniciatyvomis iš apačios. Ir patys ūkininkai turėtų būti aktyvesni, nebūti vien abejingais Lietuvos kaimo reformos stebėtojais.
Kaunas
© 2008 XXI amžius
|