|
Ne dauguma ateitį lemia
Algimantas ZOLUBAS
Nuo seno nei kunigo, nei daktaro, nei mokytojo ponu nevadino, kreipdavosi profesijos pavadinimu. Nevadino todėl, kad jų aukštinti nereikėjo, nes savaime visuomenėje jie užėmė pakankamai aukštą vietą, su jais pažįstami ir nepažįstami sveikindavosi, keldavo kepurę. Iš čia galime daryti išvadą, kokioms sritims buvo teikiama pirmenybė. Tai dorovė, sveikata, mokslas.
Išvešėjusio liberalizmo laikais dorovė, kaip gyvenimo principai ir normos, virto paveikslu be rėmų, kuriame ir pati dorovė ištrinta. Palaidumas, tuštuma!
Dėl dorovinio nuosmukio nebevertinamas žmogus, jo sveikata, nes jis tėra biosocialinė būtybė, o ne Dievo paveikslas ir panašumas, todėl nebevertinamas ir daktaras besirūpinantis žmogaus sveikata. Dėl dorovinio nuosmukio nebevertinamas mokslas ir mokytojas, dėstytojas, kurie į mokslus duris atveria, tačiau žaibiško pelno neduoda. Dėl dorovinio nuosmukio nebevertinamas kunigas, nes apčiuopiamo produkto nekuria.
Pastarųjų metų įvykiai liudija, kam pirmenybę teikia ponais vadinami valdžiose esantieji. Jų interesų akiratyje turtai, pinigai, malonumai. Todėl dorovės reikalams vietos nelieka. Iki devinto prakaito kaunasi už teisę toliau alkoholyje skandinti tautą, nes velnio lašų gamintojai gali netekti siekiamo pelno, o krepšinio žaidynių mėgėjai laiku nepatirti aštrių emocijų. Svarsto, ar pradėtą gyvybę laikyti žmogumi, drausti ar legalizuoti abortus, viešnamius, kad nebūtų pažeistos teisės į malonumus. Žiniasklaida, pataikaudama žemiems interesams, žlugdo visuomenės moralę, nes pati iš to pataikavimo minta. Vienintelė institucija, kuri rūpinasi dorove Bažnyčia. Tačiau dešimtmečius trukęs prievartinis ateizmas, minimos institucijos naikinimas padarė milžinišką žalą Bažnyčiai ir visuomenei. Nepalankūs Bažnyčiai ir liberalieji Vakarai.
Per raudonąjį tvaną tauta pasiligojo. Keltis iš ligos patalo paskatino Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybės atgavimas. Tačiau ne tik randai, bet ir žaizdos liko. Duodantieji ne Hipokrato priesaiką, o Konstitucijai nei žaizdų gydyti, nei randų šalinti nesiima teišsilaižo patys. O jei tam galių nebeužtenka, jei besivartaliojantieji turtuose, piniguose, malonumuose mokesčiais paskutinį lopą nuo skrandos nuplėšia? Pažemintieji ir nuskriaustieji nebetveria.
Gydytojų, mokytojų streikai, dorovės šalininkų piketai pilietiniai veiksmai, kurių nepaisyti valdžioms nevalia. Kai milijonai švaistomi beprotiškoms užgaidoms tenkinti, kai vieni be pralieto prakaito lašo turtuose ir malonumuose maudosi, kiti skursta, skandinami alkoholyje, iš nevilties bėga iš šalies, žudosi. Nebemaskuojamas gudravimas, išsisukinėjimas, melavimas prieš televizijos kameras badyte bado akis.
Atsipeikėkite, per populistines rinkimines manipuliacijas tapusieji ponais, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, teismuose, visų lygių valdžiose! Dirbtinai pažemintieji, nepelnytai nuskriaustieji ir tauta jus nusamdė ne ponauti, o tarnauti.
Siekdami padidinti galią valdžioje, socialdemokratai jungiasi su opozicijoje esančiais socialliberalais. Kad valdžioje padaugės laukiniam kapitalizmui prilygstančio socializmo ir liberalizmo, kurio perteklių jau turi LSDP, abejoti netenka. O kadangi ne izmai yra vertybės, todėl ir galios padidėjimas regimybė. Velnių daug, o Dievas vienas, tačiau ne velniai pasaulį kūrė, ne velniai pasaulio ateitį lemia. Lietuvių liaudies pasakose kipšas gudročius, tačiau naivus, neįgalus: su jo klastomis ir žabangomis nesunkiai susidoroja paprastas žmogelis, kipšiukas neatsilaiko prieš kryžiaus ženklą ir net prieš gaidžio giedojimą. Į kipšus panašių, izmais ženklintų, politikų Seime skaičius po eilinių rinkimų nesikeičia, todėl ar jie valkatauja iš vienos partijos į kitą partiją, iš frakcijos į frakciją, ar jungiasi, ar skaldosi, kaip rodo apklausos, pasitikėjimas Seimu smunka. Smunka pasitikėjimas ir vykdomąja valdžia, kurią formuoja Seimas. Ne tuos renkame? Kipšiukus į vedlius samdome?
Demokratinio valdymo mechanizmas įgaliojimus valstybės reikalus tvarkyti suteikia piliečių daugumai, tačiau nebrandžios demokratijos šalyse, kur visuomenei tautos ir jos valstybės reikalų tvarkymas mažai rūpi arba visai nerūpi, kur visuomenės valia lengvai palenkiama ar nuperkama, prie valdžios vairo gali atsidurti bet kokia aktyvesnė, dažniausiai turtingesnė dauguma, kuriai ne valstybės, o savo ar savo klano reikalai svarbiausi. Ir taip demokratija, teikianti pasirinkimo laisvę, tautos laisvę gali paversti nelaisve ar net tironija. Visuomenės nesikišimo į politiką (valstybės reikalų tvarkymą) nuostata sovietinės okupacijos metais buvo kalte įkalta (už politiką trėmė, žudė, kankino psichiatrijos ligoninėse), todėl valstybingumas kaip vertybė iš visuomenės sąmonės buvo taip ištrinta, kad išsivadavusiose iš okupacijos šalyse visuomenei valstybingumas tebėra abstrakcija, o valdžių rinkimai siejami su balaganiniais renginiais ar nuobodžiais apsižodžiavimais. Esant tokiai padėčiai, nesunkiai į valdžias ateina dauguma, kuriai valstybingumas visiškai nerūpi. Tokia valdžia nusivilia ne tik geroji piliečių mažuma, kuri suvokia valstybingumo reikšmę ir naudą visuomenei, tačiau ir neatsakingai balsavusi dauguma bei abejingoji, nebalsavusi visuomenės dalis. Ir jau tuomet (kaip tas vaikas, užsigavęs galvą į stalo kampą, muša stalą) visuomenė kaltina demokratiją, nors demokratija nekalta, kad neįgalioji visuomenės dalis, sudariusi daugumą, demokratijos duotą progą rinktis valstybingumo šalininkus pavertė demokratiją jos grimasa: valstybės valdymą atidavė daugumai, kuriai valstybingumas reikalingas tik klano teisėms ginti. Kas lieka gerajai rinkėjų mažumai bei gerajai mažumai valdžioje? Ar nusivylus verkšlenti ir tūnoti, ar veikti padėties taisymo kryptimi?
Susidaro įspūdis, kad depolitizuota (išpilietinta) arba abejingoji visuomenė, kuri sudaro daugumą, turi didesnę galią už pilietiškai susipratusią, neabejingą valstybingumui, tačiau sudarančią mažumą, visuomenę. Tačiau palyginkime tą organizuotą visuomenę kaip nedidelį, tvirtai sumūrytų statinį su už jį didesne smėlio krūva. Smėlio krūva pustoma vėjų, gali staiga sunykti, o gerai sumūrytas statinys lengvai atsilaikys. Taigi galią lemia ne darinio dydis, o jo atsparumas aplinkos poveikiui. Palyginimas tinka visuomenės gyvenimui ir jos veiklai.
Okupacijos jungo sugniuždytoje Lietuvoje nepriklausomybės atgavimo siekė, deja, ne dauguma į valdžias išrinktųjų, tačiau teisės į tautos laisvę ir nepriklausomybę bei valstybingumo įtvirtinimo siekio pagrindu sutelkta visuomenės neabejingoji mažuma, nepaisant besipriešinančios ar abejingos daugumos, savo ryžtingumu siekį įgyvendino. Jei nagrinėsime atgautos nepriklausomybės metais partijų kūrimosi ir jų sunykimo raidą, matysime, kad daugelis jų sunyko ar prie kitų prilipo, kad kūrėsi naujos ar pavadinimus keitė, tačiau ir liko biraus smėlio krūvomis ar krūvelėmis. Regis, labai didelę smėlio krūvą Archangelsko partijai pavyko staiga supilti, tačiau įsisuko gaivaus vėjo gūsis, krūvos kepurę nunešė Archangelsko kryptimi, ir krūva virsta krūvele, nes rišamosios medžiagos, vadinamos valstybingumu, joje nebuvo ir nėra nė kvapo. Piramide pasivadinusi didžiausia bolševikinio (SSKP-LKP-LDDP-LSDP) smėlio kopa mūsų akyse taip pat dyla, dėl išlikimo smėlį bando žarstytis iš giminingų krūvų ir krūvelių, tačiau, neturėdama idealistinės rišamosios medžiagos, pasižymi akivaizdžiu neįgalumu. Jei ši partija (LSDP) nesitrauks iš turtų, pinigų ir malonumų ganyklų, jei ji neišsiverš iš jų į tikrųjų vertybių lauką, jos sunykimo ilgai laukti neteks. Griūties pradžią turime, o idealistinis proveržis dar skatinamas, nes, toje partijoje esama ir padorių, socialinio teisingumo siekiančių partiečių (signataro B. Genzelio, D. Kirvelio ir kt. iniciatyva), jo laukiama...
Pasaulyje nematyta ir negirdėta, kad maištinga minia (dauguma) ką gera sukurtų ar į gėrį atvestų. Miniai būdingi vienadieniai interesai, o ne ilgalaikiai idealai, ribotas protavimas, o ne išmintis, polinkis griauti, o ne kurti. Visuomenių raida liudija, kad vedė, veda ir, tikėtina, ves organizuota (kartais formaliai neorganizuota) mažuma, sutelkta idealų, teisės, atsakomybės, teisingumo ir valstybingumo tvirtinimo pagrindu. Ir čia mažumos galia, pajėgi rungtis su dauguma.
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalbą, pasakytą sausio 13 dieną iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti, turėjo išgirsti ir įsisąmoninti ne tik pasiligojusi visuomenė, bet ir ypač, demokratiniais žaidimais, turtais, pinigais, malonumais besiverčianti, per partines manipuliacijas didesnių galių siekianti valdžia, nes vertybės ir galios ne daugumoje. Įsidėmėtini kardinolo žodžiai: Laisvės gynėjai tikėjo savimi, tikėjo Lietuvos ateitimi, tikėjo, kad jiems padeda Dievas. Sunku tikėti, kad tau padeda Dievas, jeigu viduje nesi tikras, jog stoji už teisybę ir tiesą, jog gini žmones ir tikrą reikalą. Linkiu Lietuvos žmonėms, linkiu valstybės vadovams ir šiandienos politikams būti laisvės gynėjų dvasios įpėdiniais. Tai yra gyventi ir elgtis taip, jog visuomet galėtumei tikėti, kad man padeda Dievas. O Laisvės gynėjų Vilniuje skaičius anuomet nebuvo tautos dauguma! Neįveikiama galia radosi ne daugumoje, o tikrųjų vertybių pagrindu susitelkusioje mažumoje.
Žinant, kad geras valdžias išsirinksime, tikrą valstybingumą įtvirtinsime tik gerąją visuomenės mažumą išauginę iki daugumos, neturime pulti į neviltį, verkšlenti, o puoselėti ir didinti gerąją mažumą, kuri gebės kandidatus atpažinti ir išrinkti geresnes valdžias. Laukia didelis, kantrybės ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas, tačiau kito kelio nėra. Ir, žinant, kad į valdžias ateina ne geriausieji, ne iš valdžių, ne iš viršaus, o iš apačių, iš vietos bendruomenių, iš pilietinių patriotinių visuomeninių organizacijų valstybingumo, taigi ir tautos gerovės, pasinaudojus demokratijos mechanizmu, turėsime sulaukti.
© 2008 XXI amžius
|