|
REZISTENCIJA PRIEŠ TREMTIES DVASIĄ
Antanas MACEINA
Sausio 27 dieną minėjome Antano Maceinos, vieno iš didžiausių
lietuvių filosofo, teologo, pedagogo, visuomenininko ir poeto 100-ąsias
gimimo metines. Jis gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. 1924
metais baigė Žiburio gimnaziją. Mokėsi Gižų kunigų seminarijoje.
Joje giliai ir originaliai mąstantis jaunuolis išgyveno abejonių
dėl savo pašaukimo pragarą ir po ketverių metų studijų nusprendė
pasitraukti iš kunigo kelio. 1928 metais įstojo į Kauno Vytauto
Didžiojo universitetą, studijavo lietuvių, vokiečių kalbas, literatūrą,
filosofiją ir pedagogiką. Antanas ryžosi grįžti į seminariją, bet
abejonės neapleido, ypač jam nuolat kildavo klausimų dėl doktrinos.
Tačiau kunigo uždavinys, anot A. Maceinos, ne klausti, o skelbti
atsakymą, gautą iš Dievo per bažnyčią. Užtat filosofuoti, vadinasi,
klausti linkęs seminaristas yra ne savo vietoje. Rektoriaus patartas,
jis nepriėmė šventimų ir vėl 1930 metais grįžo į universitetą. Į
Vakarus emigravo 1944 metais. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje,
Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto.
Į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties.
Pats būdamas emigrantas, savo didžiuliame kūrybos palikime A. Maceina
daug vietos skyrė ir kelių dešimčių tūkstančių lietuvių patriotų
patirtos prievartinės emigracijos klausimams. Ta proga spausdiname
vieną jo straipsnį, spausdintą 1954 metais leidinyje Į laisvę (Nr.
2).
1. Tremtis kaip grėsmė tautai
Savo metu Josephas de Maistre yra pasakęs, kad išvykėliai nieko negali ir nieko nereiškia lémigration ne peut rien et ne vaut rien. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka ne sykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.
Klaida tai būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne, rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, paliegs morališkai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai, mes veltui būsime palikę savo kraštą ir ieškoję prieglaudos svetur.
Taigi šalia politinio uždavinio kovoti už mūsų krašto laisvę šiandien mums iškyla naujas uždavinys kovoti už tremtinių tautinį ir žmogiškąjį gyvastingumą. Jau beveik dešimtį metų laukėme tikėdamiesi greitai grįšią į paliktus savo namus. Deja, šis lūkestis neįvyko ir nėra ženklų, kad jis greitai įvyktų. Pasaulio eiga yra tokia, kad mūsų klajonės gali dar užtrukti ilgai. O juo ilgiau jos užtruks, juo tremties dvasia bus mums pragaištingesnė. Todėl dabar kaip tik ir yra atėjęs laikas pradėti rezistenciją prieš tremties dvasią. Kiekvieną emigraciją laukia išnykimas, jeigu joje neįsigali rezistencinis sąjūdis prieš pagundą virsti čiabuviu, prieš norą susikurti naują tėvynę, prieš sustingimą tautinėje srityje. Reikia tad kurti lietuviškojoje tremtinių visuomenėje šitokį rezistencinį sąjūdį; reikia ugdyti mumyse naują tremties sąmonę ir naują jos išgyvenimą, nes arba mes pasijusime esą keleiviai bei svetimšaliai, arba išnyksime, kaip prieš mus išnyko jau ne viena emigracija.
2. Du tremties tipai
Priešais mus stovi du tremties tipai, tiksliau sakant, du jos prototipai, du pirmavaizdžiai, kurie apsprendžia visas kitas tremties formas. Tai Odisėjo ir Abraomo tremtis.
Pasibaigus Trojos karui karžygis Odisėjas turi grįžti namo: į savo tėviškę, Įtakės salą, pas savo žmoną Penelopę ir savo sūnų Telemachą. Tačiau Poseidonas, tasai rūstus vandenų dievas, kliudo šiam grįžimui, ir Odisėjas yra priverstas ištisą dešimtį metų bastytis po Jonijos jūrą. Bet jis didvyriškai iškenčia šį pasmerkimą, atsispiria visokioms vilionėms ir pergali visokius pavojus. Lotofagų krašte, kurio gyventojai minta saldžiais kaip medus vaisiais, Odisėjas virvėmis pririša prie laivo verkiančius savo draugus, nes žino: kas šių vaisių paragavo, tas tėvynėn nebegrįžta. Plaukdamas pro sirenų kraštą, jis vašku užlipdo savo palydovų ausis, kad jie negirdėtų anų viliūgių balso, neatsispiriamai žavaus, tačiau nešančio mirtį: sirenos dainuoja prie trūnijančių kaulų tų, kurie savo ausų jų balsui neužsikišo. Septynerius metus jis džiaugiasi nimfos Kalipsės žavumais, bet galop juos pergali. Vienaakis Polifemas rengiasi suėsti jį ir jo draugus. Lest-rigonų karalienė, didžiulė kaip kalno viršūnė, uolomis apmėto praplaukiantį jo laivą. Burtininkė Kirkė mėgina visus juos paversti žemę knaisiojančiomis kiaulėmis. Tačiau Odisėjas pergali pavojus savo gudrumu, priešo silpnybių įžvelgimu ir kantrumu. Galop jūra išmeta jį, visiškai nuogą, į feakų salą. Jis grįžta namo, nieko iš tremties neparsinešdamas, tik gyvybę ir užgrūdintą šeimos bei tėviškės meilę.
Harano krašte buvo Abraomo tėviškė. Čia jis vedė Sarą, įsikūrė ir rengėsi gyventi. Jau turėjo bandų, ganyklų, tarnų. Tačiau vieną dieną Viešpats tarė jam: Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvų namų, į šalį, kurią tau parodysiu (Pr 12,1) - Abraomas pasiėmė savo žmoną Sarą, mirusio brolio sūnų Lotą, pasiėmė bandas, tarnus ir iškeliavo. Kur yra toji Dievo pažadėtoji žemė, jis nežinojo. Abraomas stovėjo prieš visišką tamsą. Tačiau jis ėjo į šią tamsą. Jis virto klajokliu, keliavo iš krašto į kraštą, statydamas Viešpačiui altorius, kariaudamas su sutiktais nomadais, augindamas savo bandas ir savo šeimą. Ne vieną sykį jis buvo nusivylęs ir kalbėjo Dievui: Viešpatie Dieve, iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu (Pr 15, 8). Tačiau, nepaisydamas šio žmogiškojo nusivylimo, jis savo klajonių nemetė ir niekur neįsikūrė. Viešpaties žodžiai Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte (Pr 15, 13) -jam buvo kelrodis jo klajonėse. Pats Abraomas pažadėtosios žemės nepasiekė. Jis mirė dykumose ir buvo palaidotas Mach-pelos urvuose šalia savo žmonos Saros. Tik po pusės tūkstančio metų Abraomo palikuonys įėjo į pažadėtąją žemę, kad po pusantro tūkstančio metų vėl būtų iš jos ištremti ir po dviejų tūkstančių metų bandytų atgal į ją sugrįžti.
Tai yra graikiškoji ir izraelitiškoji tremties samprata. Kurią mes padarysime sava? Kuri apspręs mūsų klajones po pasaulį? Kuo mes galop virsime: Odisėju ar Abraomu? Tai klausimas, nuo kurio priklauso visas tolimesnis mūsų tremtinių likimas, nes po šiais pirmavaizdžiais slypi ne tik tautinės, bet ir pasaulėžiūrinės skirtybės. Odisėjas ir Abraomas yra stabmeldiškosios ir krikščioniškosios tremties simboliai.
Odisėjui tremtis yra pasmerkimas, ištikęs jį dėl Poseidono pykčio. Tai nelaimė, kurią jis stengiasi pergalėti. Todėl Odisėjas šios nelaimės metu nieko nekuria. Jis tik kantriai laukia, kada pasmerkimas pasibaigs. Todėl Homeras Odisėją ir vadina dieviškuoju kantruoliu ir prasmingai leidžia jį nuogą jūrai išmesti į krantą. Nuogumo simboliu poetas nori mums nurodyti, kad tremtis, išgyvenama kaip pasmerkimas, žmogų apiplėšia. Abraomui tremtis yra pašaukimas. Tiesa, šis pašaukimas yra labai tamsus. Bet jis yra. Todėl kiekvienas Abraomo žingsnis tremtyje yra šio pašaukimo liudijimas. Aplinka, su kuria jis savo klajonėse susitinka, yra jam ne vilionė ar pavojus, kaip Odisėjui, bet objektas savam gyvenimui kurti. Abraomas keliauja ne nuogas, bet nešinas savo paties susikurto gyvenimo turiniu: savo šeima ir savo turtu, savo papročiais, savo religija, savo bendruomene, kurios jis yra kunigas ir teisėjas, aprūpintojas ir gynėjas. Tačiau visur jis yra tik svečias. Jis niekur neįsikuria, niekur nepasidaro čiabuvis. Pašaukimo sąmonė neleidžia jam nė vienos šalies vadinti sava, nes nė viena jam nėra ta, kurią Viešpats yra žadėjęs.
Odisėjas nuolatos žiūri atgal, į savo paliktus namus, į savo šeimą, į savo tėviškę. Pati tremtis jam yra neistorinė iš esmės. Joje jis nejaučia ateities, nes ateitis jam yra tiktai grįžimas į praeitį. Odisėjas, gražiai pastebi E. Staigeris, nepažįsta išsivystymo. Vėlesnieji žmogaus gyvenimo metai jam nekyla iš ankstesniųjų, bet tik paprastai prie šių prisišlieja. Į Troją Odisėjas atvyko subrendęs vyras. Trojos žygis truko 10 metų, tiek pat ir jo klajonės. Taigi Odisėjas turėjo grįžti namo jau senas. Tas pat ir su Penelope. Po 20 metų ji pasirodo tokia pat brandi ir trokštama moteris, kokią Odisėjas paliko (Grundbegriffe der Poetik, Zürich, 1946, p. 136-137). Tai gražus simbolis visam graikiškajam istorijos supratimui. Viskas graikams eina ratu, viskas grįžta į tą pačią padėtį. Laikas neturi ateities, jis turi tiktai praeitį. Tai, kas vadinama ateitimi, yra tik kelionė atgal. Abraomas jokio žvilgio atgal neturi: jis žvelgia tiktai priekin. Ateitis yra vienintelė gairė, kuri šviečia jo kelyje. Todėl jis negrįžta atgal, nelaukia, nedelsia, bet kuria naują istorinę sąmonę, pagrįstą ne visų daiktų grįžimu atgal, bet ėjimu Apvaizdos nubrėžto tikslo linkui. Abraomas savo tremties sąmone yra pirmasis krikščioniškosios istorijos kūrėjas. Jis gyvena ateities kategorijoje, kaip vėliau ir visa krikščionybė.
Odisėjas ieško prarastosios žemės, kuri jam yra gerai žinoma bei pažįstama. Tai yra jo tėviškė, konkreti, apčiuopiama, esanti čia, šioje tikrovėje. Odisėjo ieškinys yra ne idealas, bet realybė. Abraomas ieško pažadėtosios žemės. Ji yra nežinoma: nei jos išvaizda, nei jos vieta pasaulio erdvėje. Tačiau ji stovi prieš Abraomo akis kaip Viešpaties pažadas, kaip idealas ir lūkestis. Ji nėra duota. Ją reikia pasiekti savo vargais ir savo darbu. Į ją reikia tikėti ir savo tikėjime ją jau mylėti. Ją reikia padaryti visos tautos ilgesiu; apie ją reikia pasakoti kartų kartoms; už ją reikia kovoti su visais klajonėse sutinkamais priešais.
Kas tad mes būsime savoje tremtyje: Ar tik pasmerktieji iškęsti jo viliones bei pavojus, ar ir pašauktieji skelbti pasauliui kažką nauja? Ar tik besidairantys atgal ir todėl neistori-niai ar ir žvelgiantys priekin, todėl nešą istoriją savo gyvenimu? Iešką tik to, kas prarasta, ar siekią ir to, kas turi būti iš naujo susikurtai Šie klausimai yra lemiantys. Nuo jų atsakymo priklausys visa mūsų būtis net smulkmenos.
3. Tremtis kaip liudijimas
Nėra abejonės, kad mes, išaugę krikščioniškosios kultūros dvasioje, galime apsispręsti tiktai už abraomišką tremties išgyvenimą. Nors graikiškoji tremties samprata ir slepia savyje puikios ištikimybės namams, tačiau savyje ji neturi dieviškosios Apvaizdos, neturi istorijos prasmės bei tikslo, todėl krikščioniškajai sąmonei darosi nepakeliama. Krikščionis tremtinys negali būti Odisėjo tipo. Jis tegali būti Abraomo dvasios keleivis, kuriam tremtis yra Viešpaties valios padaras, kuris gyvena ateities lūkesčiu ir kurio ieškojimai baigiasi naujos žemės atskleidimu.
Visų pirma tremtis savo esme yra liudijimas. Net jeigu tremtiniai ir negalvotų, kad jie pasauliui šį tą sako, tai pats jų buvimas liudytų, jog toji socialinė bei politinė santvarka, kuri žmones padaro benamiais, yra, kaip ją apibūdina popiežius Pijus XII, nesuderinama su žmonijos kilnumu bei gerove (Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta 1945 m. gruodžio 24 d.). Reikia tad, kad tremtiniai ugdytų savyje šią liudijimo sąmonę. Reikia, kad jie taptų sąmoningais šaukliais ne tik ta prasme, jog reikalautų atitiesti jiems padarytą skriaudą, bet ir ta, jog įspėtų pasaulį neužmerkti akių prieš tykojančią grėsmę. Juk jeigu pasaulis pakenčia nežmonišką sistemą viename krašte, jis tuo pačiu netenka moralinio atsparumo ir atidaro šiai sistemai vartus į visas kitas šalis. Šiuo atžvilgiu tremtiniai yra pasaulio sąžinė. Jie byloja jam ir teisia jį juo skaudžiau, juo ilgiau tremtis užtrunka ir juo daugiau tremtinių yra. Užtat reikia aštrinti šią sąžinę, kad ji bylotų, kad ji su savo likimu nesusitaikytų, neapsiprastų ir nenutiltų. Tremtinys visados turi jaustis esąs tremtinys, jis niekad neturi virsti čiabuviu. Keleivinę tremtinio būseną jis turi prisiimti kaip savo pašaukimą. Kraštai, kurie tremtinius priima, skatina juos įsilieti į naują gyvenimą, sutapti su naujomis aplinkybėmis, nurimti savyje ir virsti naujais amerikiečiais, naujais kanadiečiais, ar naujais australais. Tai yra pastangos negirdėti pasaulio sąžinės balso ją užmigdant. Reikia tad spirtis prieš tokį užliūliavimą. Tremtiniškoji sąmonė amžinai turi likti gyva, nes tik ji vienintelė yra laidas, kad tremtiniai savai tautai nežlugs.
Viršinis įsikūrimas neturi nieko bendra su keleivine tremtinio sąmone. Kai Izraelis buvo išvestas į Babilono nelaisvę, pranašas Jeremijas šitaip apibrėžė tremtinių uždavinius: Taip kalba Galybių Viešpats, Izraelio Dievas, sako visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, ieškokite žmonų savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų ... Jūsų privalo tenai didėti, ne mažėti (]er 29, 4-6). Kitaip tariant: pats Dievas įsako tremtiniams susikurti gyvenimo turinį. Pats Dievas įsako išvystyti savo žmogiškumą, kurti bendruomenę, stiprėti dvasiškai ir medžiagiškai. Graikiškojo-stabmeldiškojo tremties nuogumo krikščioniškoji sąmonė nepažįsta ir nepripažįsta. Tačiau čia pat pranašas Jeremijas visa savo pašaukimo galia tremtiniams skelbia: Negarbinkite svetimų dievų (plg- Bar 6). Svetimų dievų vardu galima suprasti ne tik Babilono stabus, bet ir visas kitas kultūrines vertybes, sukurtas svetimos dvasios ir todėl niekad negalinčias virsti tremtiniams savomis vertybėmis. Galima jas pasisavinti ir jomis naudotis, tačiau atsimenant, kad jos yra svetimos, todėl negarbintinos, kaip yra garbinamos tautinės vertybės. Tremtinio sąmonė turi pravesti sieną tarp naudojimosi ir garbinimo, tarp įsikūrimo ir susiliejimo. Ir kai ši sąmonė mūsų tremtiniuose bus išvystyta, tuomet tremties dvasia bus pergalėta.
4. Tremtis kaip žvilgis į ateitį
Yra tikra tremtinių nelaimė sustabdyti savos istorijos laikrodį tą valandą, kurią jie peržengė savo tėvynės sienas. Tautos istorija, vis tiek ar mes joje dalyvaujame ar ne, eina toliau. Gyvenimas išsivysto, gema naujos kartos, atsiranda naujų idėjų, naujų papročių, naujų visuomeninių formų. Gali tauta būti ir labiausiai pavergta, ji vis tiek gyvena ir vystosi. Tuo tarpu tremtiniai, atsidūrę svetur, sustingsta. Jų gyvenimas sustoja. Jie pradeda misti tuo, kas jau praėjo, bet ne tuo, kas dar turi ateiti. Todėl senienų dvasia virsta tremtinių būties apsprendė-ja. Jie patys darosi tarsi archeologinės iškasenos, įdomios tyrinėti, tačiau nebegyvos. Tiesa, tremtiniai ne sykį išsaugo tai, ką jie išsinešė iš tėvynės, bet ne kaip gyvą pradą, kuris auga ir išsivysto, bet kaip užbalzamuotą lavoną.
Prieš šitą tad žvilgį atgal reikia pastatyti žvilgį priekin. Ne praeitis, bet ateitis turi būti istorinė tremtinio kategorija. Tremtiniai turi įsisąmoninti, kad praeitis jiems yra amžinai uždaryta; kad į senąją tėvynę, į tokią, kokią jie paliko prieš dešimtį ar penkiolika metų, jie niekados nebegrįš, net jeigu kraštas ir pasidarytų laisvas, nes tėvynė jau bus toli nužengusi savo istorijoje, kurioje tremtiniai nebedalyvavo. Nėra tad jokios prasmės tremtyje tik dairytis atgal. Žvilgis atgal žadina laukimą, o laukimas delsimą. Tremtiniai žlunga kaip tik todėl, kad jie laukia ir delsia, užuot veikę ir kūrę. Jie laukia penketą, dešimtį, penkiolika, dvidešimt metų, paskui pagauna juos nusiminimas, jie moja į viską ranka ir išnyksta. Todėl žvilgis atgal turi būti nugalėtas žvilgio priekin, laukimas turi būti pakeistas veikimu ir delsimas kūryba. Kova prieš senienų dvasią turi būti vedama visu griežtumu.
Tautiniai elementai tremtyje turi išlikti labai ryškūs. Bet jie turi išlikti gyvi; vadinasi, jie turi būti taip lygiai kūrybiškai tremtyje išvystomi, kaip buvo išvystomi tėvynėje. Nėra jokios prasmės tiktai kartoti tai, kas yra buvę: reikia kurti naujų vertybių, atsirėmus į tautinį pagrindą. Reikia kurti naujų papročių, naujų šokių ir dainų, naujų drabužių formų; nereikia leisti kalbai sustingti, kaip ji yra sustingusi senosios lietuvių emigracijos arba Kanados prancūzų; nereikia leisti tik senų raštų, bet rašyti ir naujų; nereikia kartoti tik tų idėjų, kuriomis gyvenome prieš dvidešimt metų, bet reikia įsijungti į anttautinę problematiką ir tarti joje lietuvišką žodį. Konservavimas tremtyje turi būti pergalėtas nauju kūrybiniu entuziazmu.
5. Tremtis kaip gyvenimas anttėvynėje
Kun. Pr. Gaida savo gražioje knygoje Išblokštasis žmogus teisingai vadina tremtinį žmogumi be adreso (Gaidamavičius Pr. Išblokštasis žmogus, Augsburgas, 1951, p. 161.). Iš tikro tremtinys yra tasai, kuris yra netekęs egzistencinės savo erdvės: ne tik krašto, tėviškės ir buto, bet erdvės, kurioje vyko visa jo būtis. Tremtis, pasak kun. Gaidos, yra dvasinis išbloškimas, kai turėta egzistencinė forma nutolsta, ir žmogus lieka visame savo nuogume (ten pat). Leisdamas jūrai Odisėją nuogą išmesti į feakų salą, Homeras simboliškai išreiškė šį žmogaus benamiškumą: netekęs tėvynės žmogus pasijunta esąs nuogas pačioje būtyje. Nenuostabu, kad jis ieškosi naujos egzistencinės erdvės, naujos tėvynės, kurion vėl galėtų įleisti šaknis. Ir čia kaip tik pasisiūlo viena iš tremties dvasios pagundų: pilietybę suteikusį kraštą laikyti savo tėvyne. Ne vienas šiandien juk didžiuojasi esąs naujas amerikonas, naujas kanadietis.
Prieš šitą tad klaidingą naująją tėvynę ir reikia išeiti kovon. Tremtinys negali turėti naujos tėvynės, kaip jis negali turėti nė naujų tėvų. Netekęs tėvų, žmogus pasilieka našlaitis amžinai. Netekęs tėvynės, jis pasilieka tremtinys taip pat amžinai. Tėvynė yra neatstojama ir nepakeičiama. Mėginimas svetimą kraštą laikyti savo naująja tėvyne yra savęs apgaudinėjimas, padarąs žmogų kažkokiu keistuoliu. Argi nekeistai mums skambėdavo žodžiai tų svetimšalių, kurie apsigyvenę Lietuvoje ir priėmę Lietuvos pilietybę, sakydavo mes lietuviai? Taip lygiai keistai skamba lietuviškose lūpose mes amerikiečiai arba mes kanadiečiai. Šisai klaidingas mes yra tremties prasmės išdavimas: tremties kaip liudijimo ir kaip pašaukimo.
O vis dėlto ir tremtiniui reikia egzistencinės erdvės. Ir jam reikia šaknų bei ryšių. Čigono-valkatos gyvenimas nėra tremtinio gyvenimas. Tačiau ši erdvė ir šie ryšiai negali būti geografiniai: nė vienas tremtinių gyvenamasis kraštas negali virsti jų tėvyne. Ši erdvė ir šie ryšiai negali būti nė socialiniai: nė vienos šalies žmonės negali virsti tremtinio tauta. Ši erdvė ir šie ryšiai tegali būti dvasiniai: tremtinys tegali turėti tokią egzistencinę erdvę, kuri būtų iškilusi aukščiau už visas svetimas geografines erdves ir už visas socialines bei ekonomines aplinkas. Tremtinys tegali gyventi dvasinėje erdvėje ir todėl jaustis egzistuojąs nebe tėvynėje, bet anttėvynėje. Kaip šiandien kalbama apie antvalstybę, kuri stovėtų aukščiau už atskiras valstybes, taip lygiai šiandien yra laikas kalbėti ir apie anttėvynę, kurios paskirtis būtų teikti žmogui benamiui naujų ryšių ir naujų šaknų, nebe psichofizinių, pagrįstų krauju, žeme, socialinėmis tapatybėmis, bet tos pačios dvasios ir to paties liudijimo išpažinimu. Tremtiniai kaip tik ir turi būti šios anttėvynės kūrėjai. Tėvynės ilgesys, neišnaikinamas kiekvieno tremtinio širdyje, turi virsti ne naikinamąja ugnimi, bet kūrybiniu įkvėpimu, kuris tremtinius vestų anttėvynės linkme. Tremtinys gali ir net turi pasiimti iš gyvenamojo krašto visa, kas yra jame gero. Tačiau jis vis tiek turi jaustis jame svetimšalis, svečias, pakeleivis. Ir šį jausmą jis turi perteikti savo vaikams. Net ir lankydami svetimas mokyklas, net ir kalbėdami svetima kalba, net ir įsijungdami į svetimą gyvenimą, jie visados turi pasilikti tremtiniai, vadinasi, žiną, kad jų tėvynė yra ne čia, kad jie čia tik gyvena, tik dirba, bet kad tikrasis jų kraštas, ana pažadėtoji žemė, yra kitur; kad jie yra įjungti į aukštesnę bendruomenę, / anttėvynę, pralaužiančią gyvenamojo krašto sienas. Todėl ne tiek viršinis įsikūrimas kuriame nors krašte ardo tremtinio sąmonę, kiek dvasinis prisirišimas ir pamiršimas, kad tremtinio vaikai taip pat turi būti tremtiniai. Kovojant tad su naująja tėvyne, reikia priešais ją statyti anttėvynės idėją, ją tremtiniuose išpopuliarinti ir jų širdysna įdiegti. Tremtis turi būti mūsų gyvenimas anttėvynėje.
6. Rezistencijos uždaviniai
Skelbiant tad kovą tremties dvasiai, reikia visų pirma pergalėti tremties kaip pasmerkimo išgyvenimą, vietoje jo išugdant tremties kaip liudijimo ir pašaukimo sąmonę. Toliau reikia vietoje dairymosi atgal ir laukimo skatinti žvilgį į ateitį, kelti kūrybinius užsimojimus, stiprinti tremtiniško-jo gyvenimo turinį. Galop vietoje pastangų susirasti naują tėvynę reikia skiepyti tremtiniams anttėvynės mintį.
Ligi šiol politinė mūsų vadovybė žvelgė daugiau į lauką: ji žiūrėjo į svetimuosius ir juos informavo apie Lietuvos bylą. Tai buvo reikalingas darbas. Tačiau ateina laikas žvilgį pasukti ir į savo vidų: dabar reikia sutelkti dėmesį apie mūsų pačių tremtiniškąją bendruomenę, kad ji išliktų ir išsivystytų. Todėl tiek energijos, tiek planų, tiek išteklių didžiausią dalį dabar reikia palenkti lietuviškosios tremtinių kultūros linkme. Dėmesys jaunimui turi būti kuo didžiausias. Tautinės bendruomenės turi būti baigtos organizuoti. Tautinės parapijos išplėstos ir įkurtos ten, kur jų dar nėra. Mokyklos plečiamos. Spauda stiprinama. Priešais mus stovi žiauri dilema: arba mes susikursime savą gyvenimą, arba paskęsime svetimojo bangose.
© 2008 XXI amžius
|