|
Karinio ir pilietinio ugdymo patirtis
Edmundas Simanaitis
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija išleido mokslinių straipsnių rinkinį, skirtą karo pedagogikos pradininkų plk. ltn. Vaclovo Biržiškos ir plk. Konstantino Žuko 120-osioms metinėms. Karo pedagogika pusę amžiaus trukusios okupacijos metais nebuvo tyrinėjama kaip mokslo šaka. Lietuvos kariuomenė buvo išformuota, daugiau nei 1800 karininkų sunaikinti. Sovietmečiu domėtis šia pedagogikos sritimi buvo griežtai draudžiama.
Naujojo leidinio redakcinės komisijos pirmininkas plk. Arūnas Dudavičius, iki gruodžio 3 dienos ėjęs Rukloje dislokuoto Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vado pareigas, savo straipsnyje apie Lietuvos karo pedagogikos pradininkus plk. lt. Vaclovą Biržišką ir plk. Konstantiną Žuką rašo, kad jie pirmieji Lietuvos kariuomenėje padėjo karinio ugdymo ir karo pedagogikos pamatus, suformuluodami pagrindinius karo pedagogikos uždavinius, būtent: tinkamai parengti kariuomenę, kad ji sugebėtų savo jėgomis apginti kraštą ir išugdyti karį pilietį, kuris grįžęs iš kariuomenės galėtų tinkamai atlikti savo pareigas valstybei ir tautai. Nepriklausomybę atgavus pirmasis uždavinys išspręstas optimaliu būdu įstojus į NATO. Antrasis, itin aktualus pilietinės savimonės ugdymo prasme, palieka neišspręstas, nes valdžios institucijos nevykdo Konstitucijos 139 str., kuris sako, kad Valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Stiprėjanti imperinių nuotaikų raiška Rytuose akivaizdžiai patvirtina problemos aktualumą. Verta priminti, kad partizaninio karo, trukusio beveik visą dešimtmetį, patirtis buvo paversta teisine norma 2000 metais priimtame Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme. Šiandien Lietuvos gynybos politika grindžiama visuotinės ir besąlyginės gynybos principu ir kitu ne mažiau reikšmingu postulatu: Tauta ir kiekvienas pilietis priešinasi visais įmanomais būdais, neuždraustais visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.
Rinkinį sudaro dvi dalys. Pirmojoje nagrinėjama Antrosios Lietuvos Respublikos patirtis iki 1940 metų. Antroje dalyje nušviečiamos dabartinės Lietuvos kariuomenės ugdymo aktualijos. Straipsnių autoriai ne tik tituluoti istorikai. Net devyniolika karo akademijos kariūnų savo rašiniuose gvildeno aktualias temas.
Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė B. Butkevičienė aprašė trijų mokslininkų brolių profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų fenomeną tautos kultūros istorijoje. Net keli autoriai įvairiais požiūriais nagrinėjo K. Žuko, ėjusio kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro veiklą. Tautos išlikimo pagrindas per šimtmečius ir tūkstantmečius sukauptos patirties pažinimas, perėmimas ir įsipareigojimas ją tęsti ir natūralus tęsimas, teigia Klaipėdos universiteto prof. habil. dr. O. Tijūnienė.
Doc. dr. N. Janulaitienė (LKA) nagrinėja V. Biržiškos ir K. Žuko karo pedagogiką bendrosios pedagogikos kontekste. Ji apibūdina K. Žuko išskirtas karininkijos moralės keturias moralumo pakopas: prievolė sau asmens moralumas; prievolė valdiškam ir svetimam turtui; prievolė Tėvynei patriotizmas ir prievolė Dievui religinis moralumas. Šie duomenys įdomūs pažintine prasme. O štai kitas teiginys vienodai aktualus visose epochose: Garbės jausmas didžiausia baimės priešprieša, todėl reikia stiprinti kareivių savo vertės jausmą.
K. Mockus (Klaipėdos universitetas), aptardamas karininko idealą prieškario Lietuvoje, rašo kad karininko veikla nagrinėjamu laikotarpiu buvo suprantama kaip pašaukimas, o ne profesija. Iš to daroma išvada, kad moraliniam karių auklėjimui kariuomenėje didžiausią įtaką turėjo vado asmenybė. Todėl neatsitiktinai vadų ugdymui ir kariniam rengimui Lietuvoje buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Dim. plk. E. S. Kisinas nagrinėja Petro Tarasenkos pedagoginio palikimo reikšmę šiuolaikinei Lietuvos kariuomenei. Pulkininko nuomone, šio autoriaus karo pedagogikos veikalus šiandien turėtų paskaityti kiekvienas krašto apsaugos karininkas, puskarininkis ir seržantas.
Doc. dr. B. Puzinavičius nagrinėja karininko asmenybės ugdymo ir saviugdos reikalus Antrosios Respublikos metais, kai iš karinininko buvo reikalaujama aiškios, tvirtos pilietinės bei dorovinės pozicijos ir išmanyti savo profesinę sritį. Straipsnio autorius gvildena įžymaus lietuvių karo psichologijos kūrėjo ir vieno iš 1941 m. birželio sukilimo organizatorių mjr. V. Bulvičiaus palikimą.
Karo istorijos centro direktorius dr. V. Rakutis palietė itin aktualią nūdienos temą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Varšuvos kadetų korpuso istoriją. Straipsnio įvade rašoma: Lietuvos pedagogikos istorija vis dar sunkiai įveikia tautos formavimosi lūžius, negalėdama visiškai atsiriboti nuo etnografinio (tautinio) istorijos traktavimo principo, kuriuo vadovaujantis viskas, kas nėra susiję su lietuvių kalba, istorija ir kultūra, yra svetima. Tačiau šis principas visiškai netinka realiai istorinei situacijai, kuri susiklostė Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) XVIII antroje pusėje ir XIX amžiaus pradžioje. Reikia tikėtis, kad ši spraga istorijoje ir, žinoma, karinėje pedagogikoje bus užtaisyta. Valstybės gyvavimo LDK ir ATR laikotarpių kariuomenės istorija išliko gausiame rašytiniame palikime. To meto karo pedagogikos istorija taip pat yra svarbus pažinimo šaltinis: ją derėtų vertinti kritiškai, bet jokiu būdu neatmesti kaip svetimą, kitų tautų istorijos dalį.
Šiame unikaliame veikale, deja, neatsirado nė vienos studijos apie napoleonmetį ir to meto LDK kariuomenę, dalyvavusią imperatoriaus Napoleono žygyje į Rusiją. 1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsaku buvo įkurta laikinoji LDK vyriausybė, organizavusi vietinę kariuomenę, nacionalinę gvardiją miestuose ir žandarmeriją apskrityse. Lietuvos kariuomenė turėjo papildyti Napoleono armiją. To meto karo pedagogikos patirtis gerbtina ir tyrinėtina.
Antroje veikalo dalyje E. Simanaitis nagrinėja Lietuvos kariuomenės karininko etikos ir garbės sampratos klausimus Antrosios Respublikos metais, okupacijos laikotarpiu veikusių Ginkluotųjų pajėgų formuotėse ir Trečiosios Respublikos kariuomenėje. Aptariama ir sovietinio palikimo įtaka.
Kpt. S. Gusčius gvildena patriotizmo, pilietinės savimonės ugdymo reikalus. Kiti autoriai nagrinėja moralės reikšmę, stiprinant karių kovos dvasią, atsakomybės ir pareigingumo ugdymo problemas. Doc. dr. B. Puzinavičius aptaria karių tarpusavio santykius, pavaldumo psichologiją ir sovietinio paveldo nestatutinių santykių kariuomenėje problemą.
Kpt. A. Alonderis, kariūnas J. Mažylis ir doc. dr. B. Puzinavičius aptaria lyderio, vado ugdymo klausimus. Prigimties ir patirties santykis karininko, kaip vado asmenybės formavimosi eigoje, buvo ir išliko nemažiau aktualus ir nūdien.
Keli autoriai nagrinėja įvairiais aspektais kariūnų saviugdos klausimus. Čia ypač ryškus pačių kariūnų vaidmuo. Kariūnų dalyvavimas karo pedagogikos istorijos tyrimuose ir praktikos apibendrinimuose sveikintinas ir palaikytinas reiškinys.
Mažokai skirta dėmesio okupacijos metais veikusioms ginkluotosioms pajėgoms (partizaniniam judėjimui). Lietuva buvo, yra ir dar ilgai liks Europos Sąjungos rytinio paribio valstybė. Atsakingai suvokiant Rytuose skelbiamos politikos raidos tendencijas, itin aktualu teritorinei gynybai ir partizaninio karo patirties studijoms skirti daugiau dėmesio.
Veikalas užbaigiamas trumpu Literatūrinės-muzikinės kompozicijos pagal K. Žuko knygą Žvilgsnis į praeitį aprašymu, kurį parengė doc. dr. N. Janulaitienė ir kariūnas G. Augūnas.
Gausiai iliustruota nuotraukomis knyga buvo pristatyta gruodžio 4 dieną XVII Vaclovo Biržiškos skaitymų dalyviams. Konferencija vyko Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
© 2008 XXI amžius
|