|
Ar būsime šviesos ir tiesos vaikai?
Dr. Aldona Kačerauskienė
Vilniečiai ir sostinės svečiai jau nuo vasaros vidurio pastebėjo Savivaldybės aikštėje statomą paminklą, skirtą Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai (1858-1899). Tai konkursą laimėjusio skulptoriaus Arūno Sakalausko projekto įgyvendinimas (architektas Ričardas Krištapavičius). Idėją pastatyti paminklą iškėlė 2000-aisiais įsikūręs Labdaros ir paramos fondas Vinco Kudirkos vardui įamžinti. Paminklas statomas ne tik vyriausybės ir savivaldybės lėšomis daug pinigų paaukojo visuomenė.
Sausio 12 dieną Balio Dvariono muzikos mokykloje įvyko Vilniaus universiteto prof. lituanistės Reginos Koženiauskienės parengtos knygos Būkim šviesos ir tiesos vaikai sutiktuvės. Tai Vincui Kudirkai skirta jubiliejinė studija, kuri sėkmingai praplečia mūsų žinias apie vieną iš mūsų valstybės simbolių Lietuvos himną ir jo autorių. Šie du akcentai paminklas ir Šviesos leidyklos išleista knyga skirti Vinco Kudirkos 150-osioms gimimo ir Tautiškos giesmės 110-osioms metinėms. Taigi šiuos metus drąsiai galime vadinti Vinco Kudirkos metais. Vykstantys renginiai žadins mūsų patriotinius jausmus, padės teisingiau įvertinti tai, ką pasiekėme per aštuoniolika atgautos Nepriklausomybės metų, ir nukels į praeitį, primins kilnias asmenybes, gyvenusias ir dirbusias dėl tautos idealų. Anot autorės, toks žadinimas tampa ypač aktualus pilietiškumo krizės laikotarpiu, kai tauta pradeda abejoti savo galiomis ir tampa abejinga viskam, kas vyksta aplinkui.
Knygą galime padalyti į dvi dalis. Pirmojoje rasime daug žinių apie V. Kudirką ir jo aplinką. Aptariama jo gimtinė Paežeriai, tėvų šeima, Marijampolės seminarija, kurioje porą metų studijavo be pašaukimo būti kunigu, Varšuvos universitetas, kuriame studijavo filologiją ir mediciną, Šakiai ir Naumiestis, kur gyveno baigęs studijas ir intensyviai dirbo. Perskaitę šią knygos dalį, savo vaizduotėje išvystame gražų, patrauklų žmogų, labai gabų, Dievo apdovanotą daugybe talentų: turėjo gražų balsą, absoliučią muzikinę klausą, gerai eiliavo, taikliai rašė publicistinius straipsnius, visa esybe prie savęs traukė žmones, visų buvo mylimas ir gerbiamas už inteligenciją, taktiškumą, sąžiningumą, darbštumą, pasišventimą tėvynei. Daug vietos skiriama V. Kudirkos pasaulėžiūros aptarimui. Iki šiol išleistoje literatūroje V. Kudirką priimta laikyti bedieviu. R. Koženiauskienė, gerai išanalizavusi biografiją, pasitelkusi ne vieną faktą, šį teiginį sugriauna. Jis nekalbėjo prieš tikėjimą, nesakė, kad tikėjimas tautai nereikalingas. Niekada niekieno tikėjimo jausmų neįžeidė, niekada neburnojo prieš Dievą. Atvirkščiai, lenkiškai rašytame laiške Pranciškui Adomavičiui (1880 m. gegužės 15 d.) Vincas prašo Dievą pagalbos (bedievis nesikreiptų į Dievą) ir sakosi gyvenąs ramia sąžine. Recenzuodamas satyrinę Stasio Matulaičio apysaką Parmazonas arba Baisumas Dievo rūstybės, pabara autorių už tai, kad šis vietomis peržengia satyros ribas, kai ima juoktis iš Dievo. V. Kudirka buvo susirūpinęs, kad vaikai tikėjimo tiesų būtų mokomi lietuviškai, kad lietuviai išpažintį eitų atlikti savo gimtąja kalba. Savo dievobaimingai seseriai Jonieškai gyvenimo pabaigoje taip kalbėjo: Ateis tokie laikai, kad maskoliaus čia nebus, bus Lietuva... Dabar maldaknyges draudžia, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjusi, neštis rankoje. Tai V. Kudirkos pagarba krikščioniškajai tradicijai, jaustai nuo vaikystės. Pagarba, atėjusi iš bendruomenės dorovės ir estetinio jausmo sampratos. Jam gražus katalikės lietuvės, einančios į bažnyčią, paveikslas: neštis maldų knygą rankoje, rūtų šakelę įsidėjus, rašo autorė. Skaitytojui aišku, kad visa tai nėra bedievio pozicija. Tiesa, mielai bendravęs su kunigais patriotais, ne kartą kritikavo nutautėjusius nedorus kunigus, pataikaujančius pasaulietinei valdžiai, besiveržiančius į politiką, siekiančius patekti į svetimą valdžią.
Kitą knygos dalį sudaro himno kreipinių aptarimas. 1898 metais, likus tik metams iki V. Kudirkos mirties, šeštajame Varpo numeryje, minint šio V. Kudirkos įsteigto leidinio dešimtmetį, buvo išspausdinta Tautiška giesmė. Jai muziką sukūrė pats žodžių autorius. Ši giesmė taip atitiko į tautinį atgimimą pakilusių lietuvių jausmus, kad ją giedodami įvairiuose susibūrimuose atsistodavo. Ypač iškilmingą skambesį Tautiška giesmė įgavo 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kai ją, publikai reikalaujant, net tris kartus atliko choras, taip pat 1917 metais vykusiame Lietuvos seime Petrapilyje ir Vilniaus konferencijoje. 1920 metais vykusiame Steigiamojo Seimo posėdyje atstovai stovėdami taip pat sugiedojo Tautišką giesmę, kuri savaime įsitvirtino visuomenėje kaip Lietuvos himnas. Tautišką giesmę pasirinkus himnu buvo aukščiausiai įvertinta V. Kudirkos asmenybė, jis visuotinai pripažintas kaip žmogus ir kūrėjas... Mums mūsų himnas ir gražiausias, ir brangiausias, rašo autorė. Ne kartą teko girdėti švelnų priekaištą himno autoriui už tai, kad nepaminėjo Dievo vardo. Tokį priekaištą V. Kudirkai teko išgirsti dar gyvam esant. Į tokį priekaištą kunigui Ūsui V. Kudirka atsakęs: Kunige, tu nežinai Šventojo Rašto, ten draudžiama minėti Dievo vardą be reikalo.
Tėvynės ir Dievo meilės santykį knygoje Būkim šviesos ir tiesos vaikai įtikinamai atskleidžia prof. R. Koženiauskienė: Meilė Tėvynei yra tokia dorybė, kurią ugdo ir Katalikų bažnyčia. Juk Tėvynė taip pat duota Dievo. Remdamasi Tautiškos giesmės kreipiniais, knygos autorė sukūrė Dešimt Lietuvos meilės įsakymų.
Juos norisi čia pacituoti:
1. Niekada nepamirškime, kad esame lietuviai ir kad mūsų motina Lietuva.
2. Gerbkime savo žemės didvyrius.
3. Gaivinkime istorinę atmintį, pažinkime savo tautos praeitį, iš jos semkimės stiprybės.
4. Ženkime tik dorybės takais.
5. Dirbkime Tėvynei ir jos žmonių gerovei: Šventas darbas išduos šventų vaisių.
6. Neleiskime, kad tamsumas Lietuvoje užgožtų Saulės šviesą.
7. Siekime šviesos ir patys tapkime šviesa.
8. Ir Tiesa mus visada telydi.
9. Tegul mūsų širdyse niekada negęsta meilė Lietuvai.
10. Būkime vieningi visada stipriai vienas už kitą stokim.
Himno kreipinius, arba Lietuvos meilės įsakymus, autorė aptaria, cituodama V. Kudirkos publicistiką, išspausdintą Varpo skyriuje Tėvynės varpai. Ji pasitelkia Šventąjį Raštą, savo teiginiams įrodyti cituoja V. Kudirkos bendraamžių pasisakymus, taip pat nevengia mūsų laikų politikų įžvalgų. Dažnai cituojamos prof. Vytauto Landsbergio kalbos, rasime mokinių rašinių ištraukų.
Leidinys pirmiausia skiriamas jaunimui, taip pat tiems, kurie domisi lietuvių tautinės kultūros istorija. Knygoje rasime žinių ir apie kitus valstybės simbolius herbą ir vėliavą; paryškintomis raidėmis primenamos kiekvienam lietuviui žinotinos ir įsimintinos datos, susijusios su mūsų valstybės simboliais. Tai vasario 16-oji, kovo 11-oji, liepos 6-oji, liepos 15-oji ir spalio 26-oji.
Daugiau negu pusę leidinio sudaro vertingos iliustracijos, kurios ne tik papuošia knygą, bet yra informatyvios, įdomios.
Nenoromis užverčiame paskutinį knygos puslapį norėtųsi dar ir dar skaityti tėvynės meile persmelktą tekstą, kuris mūsų klauste klausia: Ar būsite šviesos ir tiesos vaikai?
Norėtųsi išgirsti kuo daugiau teigiamų atsakymų į šį klausimą.
© 2008 XXI amžius
|