Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Įžvalgos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pas mūsų kaimynus

Viena verslininko gyvenimo diena Baltarusijoje

Vladimiras Beskudnikovas

Mitinguotojai Oktiabrskaja aikštėje

Žmonės nuo milicininkų slepiasi bažnyčioje

Aleksandro Lukašenkos įsakas Nr. 760, draudžiantis verslininkams, neįregistravusiems privačios įmonės, samdyti darbuotojus, kaitina aistras Baltarusijoje. Beveik pusė milijono žmonių pasiryžę kovoti iki galo. Nuo šios kovos rezultatų gali priklausyti ne tik jų asmeninė, bet ir visos šalies gyventojų gerovė.

Nepriklausoma spauda vis dažniau skelbia apie smulkiųjų verslininkų protesto akcijas. Net ir kliudydama plisti informacijai valdžia nieko negali padaryti. Neseniai dėl straipsnių apie protesto akcijas pasienyje su Rusija buvo sulaikytas eilinis didžiausio opozicinio laikraščio „Narodnaja volia“ numeris. Šis laikraštis dėl valdžios trukdžių yra spausdinamas Smolenske (Rusija), o vėliau vežamas per sieną ir platinamas Baltarusijoje.

Tenka prisiminti konspiraciją

Kadaise žymus rusų disidentas Aleksandras Solženicynas parašė knygą „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“. Atrodo, jog tuomet aprašyti lagerių laikai sugrįžta į šiandieninę Baltarusiją, tik viskas vyksta kur kas gudriau nei prieš 50 metų – pro blizgantį, valdžios nupoliruotą fasadą vis sunkiau pastebimos eilinių žmonių problemos.

Aleksandras Labada – smulkusis verslininkas. Iki Naujųjų metų pagal vietos valdžios išduota licenciją jis ir jo pasamdyti darbuotojai remontavo sugedusius spausdintuvus. Po Naujųjų metų situacija pasikeitė – jo ir jo kolegų gyvenimui įtakos turėjo asmeninis Aleksandro Lukašenkos įsakas Nr. 760. Dabar jis prisimena senus, dar tėvų naudotus konspiracijos metodus.

Jeigu baigėsi jūsų spausdintuvo kasetė ir jūs norite ją nebrangiai bei kokybiškai užpildyti, turite sužaisti seniai pamirštą konspiracinį žaidimą. Iš anksto skambinate verslininkui ir klausiate, kada šis bus namuose. Sutartą valandą atėjęs turite elgtis kaip svečias. Tarp kitko užsimenate, jog baigėsi spausdintuvo kasetė. Tada verslininkas užsimena, jog galėtų jums pagelbėti. Jūs sutinkate, o paskui išeidami „pametate“ tam tikrą pinigų sumą.

Tačiau ir toks atsargumas ne visada padeda. Kartais paskambina ir saugumo arba dar baisesniais už pastaruosius laikomi valstybinės kontrolės darbuotojai. Apsiginklavę slaptomis kameromis, jie pasinaudoja smulkiojo verslininko paslaugomis ir pateikia „nelegalios veiklos“ įrodymus teismui, kuris savo ruožtu konfiskuoja nelaimėlio turtą arba skiria milžinišką baudą.

„Vėl jaučiuosi spekuliantu ir veltėdžiu, kaip senais gerais tarybiniais laikais“, – liūdnai juokauja A. Labada. Netgi kalbėdamasis su žurnalistais verslininkas elgiasi labai atsargiai ir stengiasi nenukrypti į politiką. Juk šioje valstybėje visiškai neaišku kas yra kas. Jo įmonėje netgi kabo prezidento Lukašenkos portretas. „Dėl viso pikto – nepadės, bet ir nepakenks“, – sako žvelgdamas į savo bendravardį A. Labada.

Į mitingą su pačiūžomis

Valstybinė televizija, vakarinės naujienos. Viename iš reportažų koneveikiami netikę Gardino valdininkai, kurie nepasirūpino tuo, kad visos pagrindinės miesto aikštės būtų paverstos čiuožyklomis. „Tuo metu, kai visų miestų valdžia pasirūpino gyventojų laisvalaikiu, Gardine ledas yra tik ledo rūmuose ir atskirose už pinigus prieinamose vietose“, – komentavo susiklosčiusią situaciją „Belarus TV“ reporteris.

Kitą dieną paaiškėjo, jog aikštes čiuožyklomis paversti rūpinamasi ne tik dėl turiningo gyventojų laisvalaikio – taip siekiama užkirsti kelią verslininkų organizuojamiems mitingas. Minsko centre „Oktiabrskaja“ aikštėje sausio 8 dieną susirinkusių streikuotojų laukė staigmena – valdžia leido rinktis būtent toje vietoje, kur buvo ledas, o visus, kurie peržengdavo ledo ribą, bematant sodino į sunkvežimius už viešosios tvarkos pažeidimą.

„Carą į aikštę!“

Kitas kaltinimas, už kurį ne vienas gavo „penkiolika parų“, – necenzūrinės leksikos vartojimas viešoje vietoje. Iš tiesų netekę kantrybės verslininkai reikalavo, kad derėtis su jais išeitų pats prezidentas. Kažkieno juokais paleistas „Carą į aikštę!“ užkrėtė visą minią, kuri bemat pradėjo skanduoti „Carą, carą!“. Joks „caras“ aikštėje nepasirodė, o vietoj jo minioje pasirodė vyrukai juodais kostiumais, kurie nejučia suskaldė ją grupelėmis, o vėliau tas grupeles išsklaidė specialiosios paskirties būriai.

Nors atkreipti visuomenės dėmesį verslininkai spėjo. Baltarusijos valstybinio universiteto Istorijos fakulteto sekretorė prastovėjusi visą valandą kamštyje (verslininkai vienu metu užtvėrė kelią) susimąstė: „O gal valdžia iš tiesų neteisi? Juk negali būti, kad tiek žmonių klystų“. Ir savo mintimis pasidalijo su kolegomis.

Kovos lauke – VRM ministras

„Įspėju, jog jūsų veiksmai yra neteisėti. Turite 10 minučių išsiskirstyti, priešingu atveju prieš jus bus panaudota jėga“,– per garsiakalbį sausio 21 dieną Nepriklausomybės aikštėje pasirodžiusiems verslininkams kalbėjo Baltarusijos VRM ministras Vladimiras Naumovas. Po dešimties minučių jis asmeniškai pasiuntė specialiosios paskirties būrius į maištautojų gretas. Apie dešimt žmonių buvo sulaikyta, likusieji išstumti į aikštės pakraščius ir išsklaidyti.

Tai pirmas kartas Lukašenkos valdomos Baltarusijos istorijoje, kai specialiosios paskirties būriams vadovauti ėmėsi pats ministras. Jo lojalumas valdžiai yra neabejotinas. Jis yra asmeniškai dėkingas A. Lukašenkai ne tik už žaibišką karjerą, bet ir už išsaugotą laisvę. Juk V. Naumovas, vienas iš 1991 m. Sausio 13-osios įvykių dalyvių, iki šiol ieškomas Lietuvos teisėsaugos. Todėl visiškai nenuostabu, jog jis „atidirbinėja“ savo geradariui.

* * * * *

Susiklosčiusi situacija nėra eilinė ir tradicinė. Verslininkai yra reali jėga, drįstanti prieštarauti valdžiai ir aktyviai kovoti dėl savo teisių. Tai, kad mitingai ir streikai tęsiasi jau beveik mėnesį, liudija situacijos rimtumą ir protestuotojų ryžtą. Protesto akcijas priversta demonstruoti net valstybinė televizija. Tiesa, vaizdus dažniausiai palydi balsas už kadro: „Yra ir tokių žmonių, kurie nenori dirbti“.

© 2008 „XXI amžius“