Atnaujintas 2008 sausio 30 d.
Nr.8
(1601)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Eriko Kaliačiaus verslo keliai veda į Balkanus

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Vilniaus miesto policijos
vadovas Erikas KALIAČIUS neslėpė,
kad jo vadovaujama firma
„EKADA“ kuria verslo
planus ne tiek Lietuvoje,
kiek Balkanų regione
Autoriaus nuotrauka

Su buvusiu Vilniaus policijos vadovu Eriku Kaliačiumi jau seniai norėjau atvirai pasišnekėti. Prisipažinsiu, dar 2004-aisiais knietėjo mintis spaudai parengti atvirą, aštrų interviu su atleistuoju Vilniaus policijos komisaru. Ir ne tik apie legalias ir nelegalias statybas paežerėse ar areštuotųjų asmenų teisėtą ar neteisėtą išnaudojimą privačiose, asmeninėse statybose. Pirmiausia rūpėjo išgirsti jo nuomonę apie tikrąją padėtį mūsų vidaus reikalų sistemoje – ydingas bei racionalias reformas, korumpuotus ir sąžiningus komisarus, kovos su organizuotu nusikalstamumu užkulisius, politikų pastangas daryti neleistiną įtaką komisarams, kai kurias nuo visuomenės sumaniai nuslėptas finansines aferas. Pavyzdžiui, apie lėšas, skirtas policininkų uniformų kūrimui, siuvimui.

„Būdamas mano vietoj interviu irgi neduotum“

Kad ir kaip žiūrėsi, E. Kaliačius negali neturėti įdomių, sensacingų žinių. Jis – ilgametis milicijos, vėliau tapusios policija, pareigūnas, ilgokai užėmęs itin aukštas pareigas. Tačiau susitikti su iš Vilniaus policijos komisaro posto atleistuoju vadovu 2004-aisiais taip ir nepavyko. Beje, būta bandymų prašnekinti E. Kaliačių ir 2000-aisiais, kai jis sėkmingai vadovavo sostinės policijai. Tuometinis Vilniaus policijos vadovas neatsisakė priimti savo darbo kabinete. Bet spaudai parengti bent kiek įdomesnio interviu taip ir nepavyko. Skirtingai nei kai kurie kiti aukšto rango pareigūnai iš jėgos struktūrų, E. Kaliačius nevaidmainiavo, neišsisukinėjo, netuščiažodžiavo. E. Kaliačius iš karto ir sąžiningai prisipažino nieko įdomaus nepapasakosiąs, kadangi jis... vadovauja ne privačiai, bet valstybinei struktūrai. Šypsodamasis E. Kaliačius tuomet ištarė maždaug tokius žodžius: „Būdamas mano vietoje, pats elgtumeisi lygiai taip pat – neduotum jokio interviu arba kalbėtum niekam neįdomiomis, abstrakčiomis frazėmis“. Tačiau Vilniaus miesto policijos vadovas neatmetė galimybės „kai ką papasakoti kada nors vėliau, kai, sakykim, išeis į pensiją“.

Vengė kalbėti apie Sausio 13-ąją

Prisimenu, tąsyk atmintin įstrigo E. Kaliačiaus nenoras kalbėti net apie gūdžius 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Vienas Lietuvos karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbęs kapitonas dar 1998-aisiais yra minėjęs, jog E. Kaliačius, 1991 metais eidamas vadinamojo Vilniaus OMON’o (ypatingosios paskirties milicijos padalinio) vado pareigas, tuometinei Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai teikė vertingos informacijos apie Kremliaus užmačias ir planus. Mat tuometinė SSRS OMON’o vadovybė, pasak Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM’o karininko, ilgokai neįtarė, kokių iš tiesų pažiūrų yra E. Kaliačius. Šiandien sunku pasakyti, kuo būtų baigęsis tas dvigubas žaidimas, jei prorusiški, prosovietiniai milicijos vadovai, neįsivaizdavę SSRS subyrėjimo, būtų išsiaiškinę, kuo iš tiesų slapta užsiima Vilniaus OMON’o vadovas.

Gal būtų nušovę, gal būtų sumušę arba tiesiog išviję – vietoj jo paskyrę Kremliui lojalų pareigūną. Bet kokiu atveju to meto Seimo vadovybei tai būtų didelis nuostolis – Aukščiausioji Taryba nebūtų gavusi pačių naujausių, pačių konfidencialiausių žinių apie Kremliaus ketinimus. Už šiuos nuopelnus E. Kaliačius yra oficialiai apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Tačiau tais 2000-aisiais Vilniaus miesto policijos vadovas nepanoro šnekėti net apie Sausio 13-ąją. Jis tąsyk tik užsiminė, esą Vidaus reikalų ministerijoje esama tokių, kuriuos parlamento gynybos tema piktina, todėl pasakodamas apie savo veiksmus Sausio 13-ąją jis galįs užsitraukti kai kurių aukštų bosų iš VRM nemalonę. Ši žinia manęs negalėjo nešokiruoti. Tačiau su E. Kaliačiumi supažindinęs karininkas tvirtino, jog sostinės policijos vadovas neblefuoja. Mūsų VRM sistemoje esą tebedirba ne tiek jau mažai vadinamųjų „sovietinių palkanų“, kurie raudonesni ir už burokevičius, ir už makutinovičius, ir už uschopčikus kartu sudėjus. Tiesiog jie labiau mokėjo slėpti savo tikrąsias pažiūras ir galbūt vis dar laukia savo valandos.

Dingo be žinios

Beje, labai įdomus ir tuo pačiu tragiškas E. Kaliačiaus senelio likimas. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, senelis liko ištikimas savo šaliai. Šiandien tėra žinoma, kad E. Kaliačiaus senelis, kadaise tarnavęs lenkų kariuomenėje, buvo sąžiningas, drausmingas, pareigingas, drąsus karys. Ne veltui lenkai jį apdovanojo aukščiausiojo laipsnio ordinu. O paskui greičiausiai... nužudė, sužinoję, jog garbingiausio Lenkijos kryžiaus kavalierius slapta teikia informaciją Lietuvos kariuomenei, svarsčiusiai galimybę išvaduoti iš lenkų rankų Vilnių bei Vilniaus kraštą. Oficialių žinių apie senelio likimą nėra. Dokumentuose teigiama, kad jis „dingęs be žinios“.

Įsimintina ir E. Kaliačiaus tėvelio „antisovietinė propaganda“. Išlikusiuose dokumentuose rašoma, kad E. Kaliačiaus tėvas priklausė vadinamajai nacionalistinei organizacijai, siekusiai iš SSRS išvaduoti Vilnių. Už tokius planus jam buvo atseikėta 10 metų lagerių. Kalėjo jis Rusijos šiaurėje, atšiauriomis sąlygomis tiesdamas geležinkelį kažkur Vorkutos krašte.

Į miliciją nenorėjo priimti dėl politinių motyvų

E. Kaliačius gimė 1955-aisiais Vilniuje. Jis – vilnietis iki kaulo smegenų. Čia užaugo, čia mokėsi. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje to meto Užkaukazės respublikose. Likimas lėmė paragauti tikros kareiviškos duonos – dvejus metus „atpylė“ specialiuose sovietiniuose kalnų šturmo daliniuose. Laimė, išvengė tarnybos Afganistane. (Kiek vėliau už jį kalnų šturmo daliniuose tarnavę ginklo draugai jau buvo siunčiami kariauti į Afganistaną). Grįžęs į Lietuvą E. Kaliačius iš karto sumanė įsidarbinti milicijoje. Deja, ilgokai jo nenorėjo priimti į milicijos mokyklą. Tokia galimybė net nebuvo svarstoma. Kodėl nepriima, oficialiai neaiškindavo. Tiesiog nepriima – ir viskas. E. Kaliačius nujautė, kad šie trukdymai susiję su antisovietine tėvo praeitimi. Kai kam iš aukštų to meto milicijos vadų tikrai atrodė nepriimtina į garbingos sovietinės milicijos gretas priimti tremtinio atžalą. Už tai, kad vis dėlto buvo leista tapti milicininku, E. Kaliačius dėkingas tuometiniam valdybos viršininkui pulkininkui Česlovui Beinoravičiui. Būtent šis pulkininkas priėmė asmeninį sprendimą – nebedarė kliūčių E. Kaliačiui tapti jaunesniuoju milicininku. E. Kaliačius puikiai prisimena, kada jis buvo priimtas į miliciją – 1978 metais. Jaunesniuoju milicininku ilgai neužsibuvo. Sėkmingai padirbėjęs jaunesniuoju pareigūnu, E. Kaliačius netrukus buvo paaukštintas – tapo patrulinės tarnybos būrio, dar vėliau – kuopos vadu. Dar vėliau – Vilniaus OMON’o štabo viršininku.

Sirgaliai paleido plytą

Tuo metu kiekviena sąjunginė respublika turėjo ypatingos paskirties milicijos padalinį, skirtą kovai su organizuotu nusikalstamumu bei riaušių malšinimui. Toks padalinys vadinosi OMON’u. Prisimindamas anuos laikus, E. Kaliačius prisipažino, jog tarnauti sovietinėje milicijoje nebuvo lengva. Atmintin įsirėžusios kai kurios futbolo rungtynės. Asmeniškai jam ne sykį teko budėti futbolo varžybose tramdant įsiaudrinusius sirgalius. Nors tuo metu rimtų neramumų nacionaliniu pagrindu dar nebūdavę, tačiau chuliganiškų išpuolių pasitaikydavę dažnai ir žiaurių. Ypač kai žaisdavo CSKA, „Spartakas“ ar „Žalgiris“. Vieni palaikydavo CSKA, kiti – ukrainiečių komandas, nesutarimų pasitaikydavo tarp tuometinio Leningrado ir Maskvos, tarp Kauno ir Vilniaus sirgalių. Vienų žaidynių metu kažkas iš žiūrovų paleido plytą, kuri pataikė tiesiai E. Kaliačiui į veidą. Tądien milicininkas neteko visų priekinių dantų.

Prisimindamas įdomesnes, svarbesnes 1987-1989 metų operacijas buvęs Vilniaus policijos vadovas prisiminė, kaip jam asmeniškai su grupe ginklo draugų teko sulaikyti ukrainiečių reketininkus, kurie iš vieno mūsų verslininko reikalavo kelių milijonų rublių išpirkos. Iš Ukrainos atvykę reketininkai buvo sulaikyti verslininko namuose Anykščiuose, kai atėjo pasiimti tais laikais milžiniškos sumos. Įsimintinas ir kitas epizodas, kai Vilniaus Zujūnų rajone čečėnų tautybės reketininkai ne tik reikalavo duoklės, bet ir kankino vieną mūsų verslininką, pakabinę jį virš baseino.

Pasak buvusio ilgamečio Vilniaus policijos vadovo E. Kaliačiaus, tik Estija sovietmečiu neturėjo tokio padalinio. Kodėl estai neturėjo OMON’o, jis nežinąs. O štai Latvijos omonininkai buvo vieni iš aršiausių, žiauriausių. E. Kaliačius asmeniškai nebuvo pažįstamas su liūdnai pagarsėjusiais omonininkais Česlavu Mlyniku ar Boleslovu Makutinovičiumi. Vienintelis aukšto rango OMON’o vadas, kurį E. Kaliačius pažinojo asmeniškai, – buvo pulkininkas Dmitrijus Ivanovas, kuris, Maskvoje kilus neramumams, su visu savo būriu perėjo Boriso Jelcino pusėn – asmeniškai rūpinosi pirmojo Rusijos prezidento B. Jelcino apsauga.

Tapo OMON’o vadu

Lietuvos OMON’o padalinio vadu E. Kaliačius tapo būtent tomis dienomis, kai Lietuvoje papūtė nepriklausomybės, laisvės, atgimimo vėjai. Ši aplinkybė ir džiugino, ir kartu kėlė daug rūpesčių. Kova su organizuotomis gaujomis pasitraukė į vadinamąjį antrąjį planą, užleisdama vietą politikai. Tuometinė VRM ir milicijos vadovybė ėmė pirmiausiai žiūrėti, iš kur vėjas pučia. Pagrindinė dilema, tuo metu visus kamavusi, tebuvo ši – ar remti Maskvą, ar ginti nepriklausomybę skelbiančią Lietuvą. Todėl tos dienos buvo ypač palankios nusikaltėliams. Kol VRM vadovybė skendėjo politiniuose ginčuose, nusikaltėlių vadeivos sugebėjo suburti gana gausias, įtakingas, puikiai ginkluotas gaujas. Ryškaus skilimo Lietuvos VRM struktūrose nebuvo tik tuometinio vadovo Marijono Misiukonio laviravimo dėka. Jei ne jo diplomatiška laikysena, galbūt tuo metu būtų tekę paleisti visus vidaus reikalų sistemos darbuotojus ir pradėti lietuviškąją tarnybą kurti iš naujo, nuo pradžių. Maždaug taip pat, kaip ir Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Kita vertus, Estijoje visa sovietinė VRM buvo paleista, o vietoj senojo sukirpimo pulkininkų ir generolų priimti jauni, praeities šleifo neturintys jaunuoliai. Kuri iš šių taktikų labiau pasiteisino, E. Kaliačius nežinąs. Vis dėlto jam šiandien atrodo, kad tuo metu estai pasielgė išmintingai. Mat Lietuvos VRM sistemoje buvo užtektinai tokių, kuriems rūpėjo tik viena – ginti SSRS interesus. Tokiems sovietinio sukirpimo pareigūnams knietėjo žūtbūt įrodyti, jog iš Sovietų Sąjungos glėbio sprunkanti Lietuva be Maskvos pagalbos nepajėgs viena pati pažaboti nusikaltėlių. Taigi šiems Lietuvos nedraugams buvo net naudinga, kai Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje ar Vilniuje tvėrėsi galingos, įtakingos nusikaltėlių grupuotės.

Makutinovičius pradėjo įtarti kažką negero

Paprašytas smulkiau papasakoti, kaip sekėsi vadovauti Vilniaus OMON’o padaliniui 1990-1992 metais, kol Lietuva dar nebuvo pripažinta pasaulio bendruomenės, E. Kaliačius pabrėžė, kad „pasitaikydavo visko“. Slapta jis palaikęs ryšius su tuometine Aukščiausiosios Tarybos vadovybe, su tuometiniais KAM vadovais, pradedant Audriumi Butkevičiumi ir baigiant Artūru Skuču. Buvęs sostinės policijos vadovas neslėpė, jog informacija, kurią jis teikė saviems, lietuviams, buvo labai svarbi, kadangi jam būnant oficialiu OMON’o vadu teko bendrauti ir su sovietinės VRM, ir su sovietinės kariuomenės, ir su sovietinio KGB aukšto rango pareigūnais. Tačiau ilgainiui jo pavaldiniai, sakykim, Razvodovas, Makutinovičius, ėmė įtarti, jog E. Kaliačius žaidžia dvigubus žaidimus. Todėl nuo jo pradėjo slėpti visą bent kiek svarbesnę informaciją. Pavyzdžiui, nuslėpė, jog buvo išvykę į Rygą pas Latvijos omonininkus į pasitarimą, nekviesdavo savaitgaliais į savo vadinamuosius „atsipalaidavimus“. Lemiamas Vilniaus OMON’o skilimas įvyko 1991-ųjų sausio 8-ąją, kai Maskvos sukurstyti rusakalbiai pabandė šturmuoti parlamentą neva dėl žymiai padidėjusio maisto prekių kainų. Makutinovičiaus vadovaujami omonininkai naktį slapta užgrobė bazę, jų pusėn patraukė apie 40 būtent Maskvai simpatijas jautusių pareigūnų. E. Kaliačiaus pusėje liko apie 60-70 Lietuvos nepriklausomybę ginti pasiryžusių pareigūnų. Dauguma tų, kurie rėmė Makutinovičiaus gvardiją, buvo vadinamieji rusakalbiai iš Šalčininkų, Vilniaus rajonų ar tuometinio Sniečkaus miesto.

Išvengta abejotinų sandorių ir išdavysčių

Lietuvai išsikovojus tarptautinį pripažinimą, E. Kaliačius be darbo neliko. Atvirkščiai – prasidėjo intensyvūs atkuriamieji darbai. E. Kaliačiui buvo pavesta sukurti specialų užsienio ambasadas saugojusį padalinį „Vytis“. Toks padalinys buvo sėkmingai sukurtas. Tada E. Kaliačiui teko rūpintis ypatingos paskirties padalinio „Aras“ kūrimo reikalais. Ir čia lydėjo sėkmė. „Aras“ buvo sėkmingai, o svarbiausia – greitai, sukurtas. Tačiau likimas taip susiklostė, kad E. Kaliačiui neteko vadovauti nei „Vyčiui“, nei „Arui“ – jam buvo patikėtos sostinės policijos vadovo pareigos. O juk Vilniuje buvo susibūrusios pačios galingiausios, gudriausios, žiauriausios nusikaltėlių gaujos. Prisimindamas tą laikotarpį, E. Kaliačius tvirtino manąs, kad sostinės policija, palyginti su kitais Lietuvos miestais, jam vadovaujant buvo mažiausiai įsivėlusi į abejotinus sandorius tiek su nusikaltėliais, tiek su politikais. Vilniaus policija vis dėlto sugebėjo suduoti lemiamą smūgį tiek Vilniaus brigadai, tiek Januškevičiaus gaujai, tiek automobilių vagystėmis besivertusiai Davydovo grupuotei. Taip pat pajėgė išaiškinti daug rezonansinių apiplėšimų. Ypač įsimintinas atvejis, kai vieno Vokietijos banko skyriaus Vilniuje apiplėšime dalyvavo to banko apsaugos darbuotojas. Tiesa, kai kurie nusikaltėliai gana greitai sugebėjo tapti... itin politikų gerbiamais verslininkais.

Pakliuvo į politikų nemalonę

Paprašytas įvardinti, kas buvo sunkiausia vadovaujant Vilniaus policijai, E. Kaliačius nedvejodamas atsakė – politikų kišimasis. Pasak buvusio Vilniaus policijos vadovo, nuo pat pirmųjų vadovavimo dienų įvairiausio rango ir kalibro politikai stengėsi jį patraukti savo pusėn. Tiksliau tariant, visais įmanomais būdais mėgino išnaudoti policijos pasiekimus, nuopelnus už sulaikytus nusikaltėlius priskirdami savo politinėms partijoms. Paprašytas įvardinti, kurie politikai atkakliausiai kišosi į sostinės policijos vidaus reikalus, E. Kaliačius atsakė, jog bandymų būta iš visų pusių. Susidraugauti mėgino visi: tiek kairieji, tiek dešinieji. „Visi jie elgėsi taip, kad sėkmingai atliktos policijos operacijos visuomenės akyse atrodytų būtent kaip jų nuopelnas. Tokiai politikai aš priešinausi, todėl ir pakliuvau į visų be išimties nemalonę“, – teigė E. Kaliačius. Buvęs Vilniaus policijos vadovas neslėpė, kad per tuos metus, kol vadovavo policijai, nerado bendros kalbos nė su viena politine grupuote. Todėl jis ir buvo paliktas likimo valiai, kai prasidėjo įvairiausio pobūdžio patikrinimai ir revizijos. Štai kad ir tas atvejis dėl areštuotų asmenų panaudojimo privačiose statybose. Areštuotus asmenis darbams išnaudojo daug aukšto rango policijos vadovų. Būta net raštiškos direktyvos, leidžiančios darbams panaudoti suimtuosius. Tačiau dėl šios veiklos kažkodėl nukentėjo tik jis vienas – E. Kaliačius. Kitų policijos padalinių vadovai už panašius nusižengimus nebuvo baudžiami. Kodėl taip atsitiko, buvęs Vilniaus policijos vadovas turįs atsakymą – kiti kolegos iš anksto pasirūpino „politiniu stogu“.

Keršijama už principingumą?

Šiandien buvęs Vilniaus policijos vadovas turįs privačią firmą „EKADA“, kuri užsiima teisės ir verslo konsultacijomis. Jis – šios firmos generalinis direktorius. Tiesa, firma savo veiklą plečia ne tiek Lietuvoje, kiek užsienyje. Konkrečiau – Balkanuose. Pasak E. Kaliačiaus, verslo planus jis svetur kuria neatsitiktinai. Čia, Lietuvoje, jis buvo nuolat tikrinamas, dieną naktį ieškota jo silpnųjų pusių. Į jį žvelgta tarsi pro didinamąjį stiklą, jį bet kokia kaina norėta sužlugdyti. Palyginti su kitais verslininkais, jis buvo tikrintas dešimtis sykių daugiau kartų. Toks sąmoningas spaudimas iš oficialių valdžios struktūrų – neatsitiktinis. Šitaip jam keršijama už nenorą veltis į politines, finansines intrigas. Pasakodamas apie savo veiklą E. Kaliačius retoriškai pasiteiravo, nejaugi aš, žurnalistas, manąs, kad Lietuvą valdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė? „Lietuvą nūnai valdo kelios finansinės, politinės grupuotės, kurios, siekdamos išlikti valdžios viršūnėse, pasiryžusios bet kokioms šunybėms, – teigė jis. – Man tokia padėtis nepriimtina, toks tendencingas trukdymas nusibodo, todėl ir ieškau galimybių savo verslo planus realizuoti svetur“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija