|
Per sutemas
Ištrauka iš spausdinamo romano apie Lietuvos partizanus
Juozas JASAITIS
J. Jasaitis prozininkas, literatūrologas, išleidęs knygas
apie mūsų rašytojus G. Petkevičaitę-Bitę, M. Valančių, Žemaitę,
P. Cvirką, taip pat smulkiosios prozos rinkinį Ženklai ir romanus
Ganytojas, Servų vasara.
Kitą vakarą, patikrinęs būrį, Aidas tarė:
Dienos teka kaip vanduo. Jos iš lėto keičia ne tik šią girią, bet ir mus. Ir tau, Petrai, atėjo laikas tapti partizanu pakeisti išvaizdą ir vardą, gauti ginklą, prisiekti. Bet tai tik ženklai. Už juos daug svarbesnis tavo pasirinkimas. Partizanas yra mylimasis tėvynės vaikas. Dabar ji bus tavo motina. Ar tu ją gerbsi ir mylėsi? Ar ją ginsi? Ar dėl jos išsižadėsi daugelio savo pomėgių, viešojo gyvenimo ir rinksies vargą, persekiojimus, pavojus? Per šias dienas pamatei tik menką mūsų būvio dalį. Iš tikrųjų jame kur kas daugiau purvo ir kraujo. Ir partizanų kraujo. Ar ryšiesi tokiam gyvenimui, ar ištversi? Šįvakar, Petrai, tu dar gali rinktis. Gali pasakyti mums sudiev, ir rytoj mūsų čia jau nerasi. O jei liksi, netrukus būsi partizanas. Tark savo žodį.
Jie atėmė iš manęs viską knygą, šeimą, namus. Perskėlė, sudraskė, išplėšė mano gyvenimą. Noriu jį susigrąžinti.
Šneki tik apie save. Lyg vienas kentėtum. Lyg būtum svarbiausias.
Sau aš ir esu svarbiausias.
Tik kas iš to, Petrai? Vienas, kad ir svarbiausias, tesi dulkė. O dulkes visada, ypač dabar, išpusto vėjai. Šiandien gyvena, grumiasi būriai, milijonai, tautos.
Noriu būti dulkė jūsų būryje.
Pirmas lemtas žodis. Bet reikia jį sutvirtinti. Šiąnakt išeisi į didesnį būrį. Ten pasižvalgysi, pasimokysi. Grįši tikras partizanas. Lauksim tavęs.
Tą naktį su Šiauriu ir Tėveliu patraukė į kitą girios pusę. Spėriai žengė takais ir proskynomis, stebėjosi, kaip tamsoje nepaklysta. Kelią tylomis vedė Šiaurys, o Tėvelis vis mokė, kaip jam naujoje vietoje laikytis: būk atidus, nesiaikštink, klausyk vyresnybės... Prašvitus sutiko jauną partizaną, tas apsikeitė su Šiauriu slaptažodžiais ir palydėjo keleivius į stovyklą. Pušų paunksmėje dūlavo brezento palapinės. Sargybinis parodė Petrui kraštinę. Saviškiai atsisveikino su juo ir paliko naujoje sodyboje.
Pakirdo priešpiečiais. Palapinėje vartėsi septyniese. Visi naujokai, šiąnakt susirinkę iš kelių būrių. Pasilepinę, paklegėję išlindo į orą. Pamatė gražią stovyklą. Tarp pušų lygia eile išrikiuotos palapinės. Išblukę nuo lietaus ir saulės, gal todėl atrodė paslaptingos. Palei jas išskustas ir smėliu pabarstytas takas. Viename jo gale didelis stalas su lentų suolais, kitame šulinys, prausykla. Stovyklos vidury aikštė, vidury žalio žolyno skydas, jame pilkų samanų vytis. Už jo ant gelsvo stiebo blizgėjo trispalvės šilkas. Petras nustėro. Pasijuto sugrįžęs į Lietuvą.
Toje stovykloje praleido gerą savaitę. Rytais su visais kilo, mankštinosi, išsirikiavę kėlė vėliavą, pusryčiavo. Paskui jie, septyni naujokai, ėjo savais keliais. Pagyvenę karininkai mokė juos partizanauti. Ilgas valandas narstė, dėliojo visokius ginklus. Per dienas ir naktis klaidžiojo, trankėsi po miško tankmes, proskynas, laukymes. Pratinosi keliauti ir slėpti savo pėdas, ženklus, pragaišti ir vėl išnirti, saugotis ir išdrįsti užpulti. Aiškino jiems, kaip gyventi miške ir slėptuvėse, kaip eiti sargybas, kaip būti su ginklo broliais ir kaimiečiais, kaip elgtis su priešais, išdavikais...
Paskutinę mokslų dieną nuklydo į tamsią raguvą. Karininkas ištraukė iš krūmų medinį stribą, pastatė prie stataus skardžio, ir jie po kelis sykius pylė į jį iš savo šautuvų. Petrui akimirką pasirodė, kad mato už taikiklio gyvą berną, ir jo ranka sudrebėjo, paleido šūvį į alksnių viršūnes. Vyrai nusikvatojo, o karininkas tarė:
Atmink: jis tavęs nepasigailės.
Antrąją kulką jis nutaikė stribui į širdį.
Išaušo sekmadienis, jų priesaikos diena. Rytą į palapinę atnešė glėbį kareiviškos aprangos. Jie šoko rinktis, matuotis. Drabužiai buvo panašūs, bet ne vienodi. Skyrėsi tai spalva, tai išvaizda. Tik partizano ženklai buvo vienoki, matyt, juos siuvinėjo ta pati mergaitė. Ir kepurėse žibėjo toks pat pažįstamas vytis. Paskui juos nuvedė į vadų palapinę. Čia gavo ginklus ir pasirinko partizanišką vardą. Petrui kliuvo apynaujis rusiškas automatas ir du lenkti diskai, pilni šovinių. Pasivadino ir užsirašė į knygą: Studentas. Nenorėjo su tuo vardu skirtis. Gal ir čia, miške, liks kada valanda paskaityti, pasvajoti...
Stovykla atrodė šventiškai. Šalia skydo su vytimi bolavo drobule užtiestas stalas, ant jo tarp paparčių puokščių stovėjo medinis kryžius, žvakės, gulėjo didelis auksuotas mišiolas. Į aikštę rinkosi partizanai. Tarp jų Petras pamatė ir savo būrį. Iš toli atėjo į jo šventę. Ginkluotus naujokus išrikiavo priešais altorių. Stovykla suklaupė ir suošė: Pulkim ant kelių visi krikščionys... Suskambo varpelis, prie altoriaus, nešinas kieliku, atėjo žaliu arnotu apsivilkęs jaunas kunigas, ir prasidėjo mišios. Petras atsiminė kelias matytas bažnyčias, bet šioji dabar jam atrodė pati gražiausia. Rudens saulė biro ant partizanų per pušų vitražą, kunigo žodžiai ir vyrų giesmė kilo tiesiai į aukštą dangaus skliautą. Širdis suposi dienos ir maldos šviesoje.
Pamokslo žodžius kunigas skyrė naujokams. Kalbėjo apie šios akimirkos svarbą jų gyvenime. Jie ateina iš žiauraus neteisybės, prievartos pasaulio. Tėvynė, kaip ir šių maldų Kristus, kankinama ir prikalta prie kryžiaus. Jie ateina ginti jos laisvės, orumo. Šį jų žingsnį laimina Aukščiausiasis, jis padės jiems įveikti milžiną Galijotą ir papuoš didvyrių galvas pergalės vainikais. Ir ši mišių auka artina tą šventą valandą. Kunigo žodžiai, aukso taurė, iškelta jo rankose, varpelio balsas stovyklos tyloje guodė ir drąsino Petrą. Sykiu su juo čia klūpojo, meldėsi keliasdešimt vyrų, jie visi apmirę klausėsi kunigo žodžių ir jais tikėjo, ir jis džiaugėsi, kad atėjo į šią stovyklą ir šią valandą yra su jais, yra vienas iš jų.
Po mišių jis širdingai tarė partizanų priesaikos žodžius, kuriuos buvo išmokęs:
Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad negailėdamas jėgų ir gyvybės ginsiu Lietuvos valstybės ir tautos garbę ir nepriklausomybę nuo visų jos priešų, sąžiningai vykdysiu Lietuvos partizanų vadų įsakymus. Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis. Už šios priesaikos sulaužymą man gresia Dievo bausmė ir partizanų teismo paskirta mirtis. Taip padėk man, Dieve.
Priklaupęs bučiavo kryžių ir trispalvę, storoje knygoje pasirašė ties savo naujuoju vardu. Kai visi septyni taip prisiekė, stojo į eilę veidu į stovyklos vyrus. Prie altoriaus atėjo senyvas karininkas šiugždančia uniforma ir kreipėsi į naujokus:
Vyrai, ką tik jūs tapote Lietuvos kariais. Nuo šios akimirkos aukščiausia jūsų priedermė yra pareiga tėvynei. Jūsų gyvenimo tikslas yra Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Dabar mes esame vieninteliai tautos gynėjai, jos viltis. Atminkit: dėl tėvynės laisvės joks vargas nėra sunkus, jokia auka per didelė. Žinokit: mes kovojam su pačia žiauriausia tironija, kuri gresia ne tik mūsų kraštui, bet visai žmonijai. Bet tironija grius, o toje dirvoje tautos kelsis naujam gyvenimui. Kova sunki ir kruvina. Priešas stipresnis už mus, bet laimi ne skaičiai ir ginklai, o dvasia. Todėl būkim ištikimi partizanų priesaikai, pasiryžę vargti, kautis ir net atiduoti gyvybę. To iš mūsų laukia tėvynė.
Visa stovykla ūmai užgiedojo: Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme... Toje giesmėje skambėjo ir Petro balsas. Himno žodžiai jam niekada neatrodė tokie šventi kaip šią akimirką. Jis džiaugėsi ir didžiavosi, kad gieda juos dabar šioje stovykloje su šiais vyrais. Ties kraštine palapine pamatė savo būrį, jų akys susitiko. Jis vaizdavosi, kad dabar jį mato ir tėvai, sesuo, kurso draugai.
Po iškilmių jis nuėjo pas saviškius. Visi jį pasveikino, apkabino. Dabar jis buvo jų šeimos žmogus, jie visi buvo ginkluoti. Papietavę, pašurmuliavę pavakare patraukė į savo stovyklą.
© 2008 XXI amžius
|