|
Nemuno žvejo sūnus
Marija SKULSČIENĖ
Jo gimtasis namelis buvo pirmas ant Nemuno kranto, šalia senųjų kapų; per juos bėgo šaltinėlis. Vidury jų, pro alyvų krūmus, dar buvo matyti koplytėlė. Pro langelį, vakaruose, matyti senutė Vytauto laikų bažnyčia. Prie jos parimę keli gluosniai ir dabar ją vienišą saugo.
Jau seniai nėra gimtosios pirkelės: ją sugriovė ledai per didįjį Nemuno potvynį 1946 metais. Bet vaikystės ir jaunystės dienų gimtajame Zapyškyje prisiminimai jam liko nepamirštami...
Antanuko vaikystė nebuvo tokia, kaip dabar mūsų vaikų. Jis gimė 1892 metais žvejo šeimoje. Anksti neteko tėvo. Motina liko našlė su trimis mažais vaikais. Jis buvo vyresnis už brolį ir sesutę. Todėl Antanukui teko daugiau padėti motinai. Netekus maitintojo, visi sunkiai gyveno. Po laidotuvių teko parduoti didelę valtį. Tėvas iš Kauno ja pargabendavo prekių miestelio krautuvininkui, kuris už gabenimą jam mokėdavo. Antanukui ir mažam jau teko dirbti. Su ta valtimi jam sunku būdavo prieš vandenį stumtis. Tai vienas virve traukdavo valtį pakraščiu, pūslių pritrindavo delne. Mažiukas pradėjo ganyti žąsis, šešerių metų jau dirbo pas ūkininkus, kur arčiau gyveno ant kalno. Keletą vasarų ganė svetimų gyvulius...
Bet jį vis traukė prie Nemuno. Išmoko gerai plaukti. Kartą, pavasarėjant, vos nepaskendo. Užutekio ledu ėjo, tamsoka buvo. Nežinojo, kad ledas jau atitrūkęs ir tarpą paslinkęs. Sunkiai įsikabino vienas, kol atgavo jėgas, ilgai gulėjo ant ledo. Pasimokė atsargumo. Jis turėjo mažą luotelį, kuriuo persikeldavo per Nemuną. Mesdavo virves. Kartą į pirštą buvo įlindęs vąšiukas beimant žuvis. To kabliuko nepavyko išimti nei jam, nei namie mamai. Tik Kaune gydytojai pavyko išimti. Pirštas greitai sugijo, bet vėliau jis vėl skaudžiai pasimokė.
Antanukas kelias žiemas mokėsi mokykloje, bet ir keturių skyrių negavo baigti. Tada pradžios mokykloje buvo mokoma rusų kalba.
Devynerių metų Antanukas jau pradėjo žvejoti su senais žvejais, kurie jį samdėsi, bet mažai mokėjo. Kada daugiau žuvų pasigaudavo, negalėdavo nei primigti. Antanukui būdavo smagiau, kai mažai pagaudavo. Žvejas sakydavo: Vaike, eisim pramigti, mažai žuvies. Jaunam taip norėdavosi miego. Sunku buvo priprasti, be miego ištisos naktys.
Kelias vasaras pažvejojęs, susitaupė kelis rublius. Nusipirko savo mažą luotelį, galą tinklo gavo išsimokėtinai. Pradėjo pats su broliu žvejoti. Tada pas kitus žvejus neidavo samdytis, nors daugiau nei 25 kapeikas mokėjo už naktį. Kol išmoko savarankiškai žvejoti, nelabai jam sekėsi. Tinklo nemokėjo gerai pastatyti, ne visas žuvis pagaudavo, kol vienas žvejas jį pataisė, sumažino plūdes. Vėl kol nemokėjo taisyti suplyšusio tinklo, kitiems žvejams turėjo daug mokėti už skylių taisymą, tie buteliuką degtinės prašydavo. Paskiau įsižiūrėjo, pats išmoko.
Dvylikos trylikos metų būdamas, pradėjo ir žiemą uždarbiauti. Jo dėdė išmokė vyti kardielius, kuriuos pirkdavo sieliams rišti. Juos sukdavo iš karklų, todėl jie būdavo lyg storos virvės, stiprūs. Karklų eidavo prisipjauti iš Judrių raisto žiemą, ledu. Antanukas į tą Judrių raistą eidavo su įdomumu. Iš namų išeidavo su vyrais kelioms dienoms. Įsidėdavo jie maisto, puodą... Ten virdavosi ir valgyti. Pasidarydavo iš šakų palapinę. Sukūrus ugnį, ant samanų raudonuodavo spanguolės... Vakare eidavo nakvoti pas eigulį. Per dieną privargdavo, iš to raisto prisipjovę karklų, glėbiais nešdavo ten, kur galima privažiuoti. Jį vyrai bardavo, kad per jaunas tokius didelius glėbius nešti. Kai kur ledas lūždavo, klimpdavo, kojas vos ištraukdavo, virsdavo kartais, o kol užsikeldavo savo nešulį... Jiems vežimuką namo parveždavo už vieną rublį. Ten atstumas buvo kokie šeši aštuoni kilometrai. Tas raistas apaugęs karklais, judrėmis, nendrėmis. Vidury jo buvo graži kalva, kelių kilometrų dydžio. Apaugusi spygliuočiais medžiais, visada žaliavo. Vasarą ten niekas, nežinodamas takų, neįeidavo. Įėjęs gali negrįžti. Takus žinojo eigulys, kuris aplink vesdavo, jei kam reikėdavo.
Tas Judrių raistas buvo ypatingas savo praeitimi. Toje kalvoje gyveno, slapstėsi 1863 metų sukilimo dalyviai. Prisiminė Antanukas senųjų motinos tėvų pasakojimus. Jie ėjo baudžiavą ponams. Padėjo sukilėliams. Į tą Judrių raistą slapčia eidavo, nešdavo maisto. Pas sukilėlius vesdavo eigulys, geriausiai žinojęs samanų takus. Tas šimtametis eigulio tėvas, pas kuriuos jie nakvodavo, irgi pasakojo apie tuos sukilėlius, gerai juos dar prisiminė. Antanukas buvo išvaikščiojęs tą kalvą ir džiaugėsi suradęs senas sukilėlių buveines, įėjimą į olą, žemėje iš rąstų lyg rūsiai likę, kur galėjai atsistojęs vaikščioti.
Sukilėlių prisiminimas buvo brangus seniems, jie gerbė liaudies didvyrius. Antanukui įkvėpdavo drąsos jų prisiminimas. Ir jis norėjo būti panašus į juos...
1913 metais, valdant carui Nikolajui, pašaukė Antaną į kariuomenę. Buvo labai liūdna jam palikti gimtąsias vietas, artimuosius... Motina verkia, o jis išeidamas dar įlipo į aukščiausią stiebą ir iš tolo visiems pamojavo skarele, dar juokavo... Į Marijampolę nuėjo pėsti. Ten davė kailinius. Per Kauną išvyko į ilgą kelionę, mėnesį traukiniais keliavo. Pateko į Tolimuosius Rytus. Keitėsi klimatas. Ten ruduo, žiema. Vladivostoke buvo šilčiau. Tarnavo kariuomenėje už Vladivostoko, Primorsko krašte, Post-Paseto lageryje, saloje netoli Japonijos sienos.
Metus patarnavus, prasidėjo 1914 metų karas. Juos atšaukė į Vakarus. Atgabeno laivu. Paskui teko eiti pėstiems 300 kilometrų. Aprengtiems visa apranga. Nutrynė pečius ir kojas, kiek patyrė vargo, sunku būtų aprašyti. Einant po kiek laiko užpuolė liūtys, potvyniai. Vanduo išgriovė tiltus... Kariai dvi savaites laukė Selorazdolno stotelėje. Ten truputį pailsėjo. Upėje maudėsi, kalnuose vynuogių ieškojo.
Kai sutaisė tiltus, keliavo toliau, iki Vladivostoko. Paskui sėdo į traukinį. Vėl ilgas kelias atgal, tik be džiaugsmo, nors įdomūs vaizdai vis bėgo pro traukinio langus. Atvežė į Lenkiją. Čia jų laukė frontas mūšiai. Kartu nerimas ir nežinia...
Plokščiai, Šakių rajonas
© 2008 XXI amžius
|