|
Ar visuomet etiškai elgiasi etikos beieškantys?
Gintaras VISOCKAS
Žurnalistei Rūtai Grinevičiūtei šių metų sausio 28-oji buvo
įtempta diena. Būtent tą popietę Lietuvos žurnalistų ir leidėjų
etikos komisija svarstė, ar LNK laida Paskutinė instancija pasielgė
etiškai, 2007 metų lapkričio 20 -ąją parodydama analitinę laidą
apie Juro Abromavičiaus veiklą mūsų ginkluotosiose pajėgose ir paslaptingą
šio pareigūno mirtį 1997-ųjų sausio mėnesį. Šio klausimo iniciatoriai
Seimo socialdemokratų, Naujosios sąjungos ir Valstiečių liaudininkų
bei pilietinės demokratijos frakcijų nariai. Štai oficialus šių
frakcijų seniūnų pasirašytas ir Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriui
Romui Gudaičiui nusiųstas klausimas: Ar etiška kaltinti mirusįjį
ir jau apsiginti negalintį žmogų pasikėsinimu nužudyti nepateikiant
jokių įrodymų, priekaištaujant jam, kad jis neatsiribojo nuo tėvo,
manipuliuojant filmuota medžiaga? Šį oficialų klausimą Žurnalistų
etikos inspektorius nusiuntė apsvarstyti Žurnalistų ir leidėjų etikos
komisijai. O šioji sausio 28-ąją sušaukė posėdį...
Paklausimai tik iš pirmo žvilgsnio nekalti
Šioje istorijoje įžvelgiu vieną nerimą keliančią aplinkybę: ar tik tokiais neva nekaltais paklausimais nesiekiama įbauginti sudėtingus reiškinius analizuojančių žurnalistų? Tą kai kuriems mūsų parlamentarams užkliuvusią laidą žiūrėjau labai atidžiai, ir joje, skirtingai nei minėti seimūnai, nepastebėjau nieko negražaus, nieko smerktino. Juk į dienos šviesą ištraukdama iki šiol mažai kam girdėtus J. Abromavičiaus biografijos epizodus, žurnalistė buvo itin atidi. Ji suteikė teisę pasisakyti ir tiems, kurie J. Abromavičių laiko doru, sąžiningu karininku, ir tiems, kurie jo veiklą apibūdina kaip mažų mažiausiai įtartiną. Net jeigu žurnalistė ir nebūtų suteikusi tribūnos abiem konfrontuojančioms pusėms, didelio kriminalo čia neįžvelgčiau. Štai Adolfas Strakšys išleido labai storą knygą apie J. Abromavičių (tą veikalą galima įsigyti ir Seimo knygynėlyje). Ar joje išklausyta antroji pusė? Ar joje įsiklausyta į buvusių J. Abromavičiaus kolegų Arūno Stašaičio, Stanislovo Adamonio, Arvydo Pociaus (buvusio KASP vado), Mykolo Dūdonio argumentus? Ne, neįsigilinta. Net dėl akių nebandyta atidžiau įsigilinti į J. Abromavičiaus oponentų nuomonę. Nepaisant šios aplinkybės, knygos autoriaus bent jau kol kas niekas neverčia vaikščioti po įvairias komisijas ir teismus. Galų gale ką vertingo, įdomaus žurnalistams gali pasakyti J. Abromavičiaus artimieji motina, žmona, vaikai? Kad J. Abromavičius buvo itin doras, susitvardęs, labai Lietuvą ir teisybę mylėjęs karininkas?
Didžiausias absurdas, kokį tik galima įsivaizduoti
Taigi nesuprantu, kodėl žurnalistams nederėtų gilintis į buvusio krašto apsaugos savanorių pajėgų karininko J. Abromavičiaus, tegul ir žiauriai nužudyto, veiklą. Taigi nesuvokiu, kodėl žurnalistams nederėtų analizuoti jau Amžinybėn iškeliavusių politikų, kariškių ar saugumiečių veiklos. Vadovaujantis socialdemokratų, Naujosios sąjungos ar Valstiečių liaudininkų frakcijų seniūnų logika, apie mirusįjį tik gerai arba nieko. Bet juk tai pats didžiausias absurdas, pati didžiausia nesąmonė, kokią tik galima šiais laikais sugalvoti. Vadovaujantis tokia logika, nei istorikai, nei žurnalistai, nei politikai, nei galų gale nukentėjusieji, šiandien negali smerkti, kritikuoti, burnoti, pavyzdžiui, Hitlerio, Stalino ar Pol Poto. Juk šie diktatoriai jau mirę, jie juk nebegali apsiginti. O jiems inkriminuojamus nusikaltimus visuomet galima apibūdinti kaip iš piršto laužtus, nepagrįstus. Sakykit, kur mus gali nuvesti tokios nuostatos, jei staiga imtume jų laikytis? Į dar žiauresnę cenzūrą, nei egzistavo Lenino, Stalino laikais. Man regis, žurnalistams reikėtų dėkoti jau vien už tai, kad jie gilinasi į itin sudėtingas, painias, beje, iki galo taip ir neištirtas bylas.
Padorumo pasigendantiems ne visuomet rūpi padorumas
Gyvenimiška patirtis byloja, jog etikos, padorumo ieškantiems politikams ar visuomenės veikėjams toli gražu ne visuomet rūpi tiesa ir teisybė. Prieš keletą metų ir man teko varstyti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos duris. Kažkam iš tuometinės krašto apsaugos ministerijos vadovybės labai nepatiko viena mano publikacija, kurioje suskaičiavau, kiek nelietuvių tautybės kariškių užima itin aukštus, strategiškai svarbius postus tiek pačioje KA ministerijoje, tiek Gynybos štabe, tiek kituose kariniuose daliniuose. Mano surinkti faktai kai kam pasirodė per daug sensacingi. Paaiškėjo, jog mūsų kariuomenė, vaizdžiai tariant, yra ne mūsų, lietuvių, rankose. Savo rašinyje neištariau nė vieno blogo žodžio apie mūsų ginkluotosiose pajėgose tarnaujančius rusų ar lenkų tautybės karininkus. Atvirkščiai tvirtinau, esą ne taip jau retai pasitaiko, kad Lietuvoje gyvenantys ir Lietuvos pilietybę turintys rusai kai kada yra didesni Lietuvos patriotai nei mes, lietuviai. Taip pat niekur niekad netvirtinau, esą tokia padėtis bloga, smerktina, taisytina. Tiesiog konstatavau faktą, kurio nepaneigsi. Ir vis dėlto tuometinis KAM viešųjų ryšių departamento direktorius pulkininkas leitenantas Rimas Litvinas oficialiu raštu kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, teiraudamasis, ar toje mano publikacijoje nėra nacionalinės nesantaikos kurstymo požymių. Tiksliau tariant, teiravosi, ar aš nesergu... rusofobija.
Tendencingas Irenos Sklepovič klausimas
Beje, pasidomėti, kiek mūsų kariuomenėje tarnauja karininkų ir seržantų nelietuviškomis pavardėmis, mane netiesiogiai paskatino žurnalistė Irena Sklepovič, vienoje televizijos laidoje įkyriai kamantinėjusi tuometinį krašto apsaugos ministrą Liną Linkevičių. Būtent ši žurnalistė pirmoji viešai pasidomėjo, kiek nelietuvių tautybės žmonių užima vadovaujančius postus Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Nors ji elgėsi pabrėžtinai korektiškai, tačiau jos klausime kiek vis dėlto buvo galima jausti nepasitenkinimo gaidelių kodėl tiek mažai. Ministras L. Linkevičius su žurnaliste nesiginčijo. O pasiginčyti vis dėlto derėjo. 2002 metų duomenimis, Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 80 nelietuviškomis pavardėmis karininkų ir seržantų, užimančių strategiškai svarbius postus. Daug tai ar mažai nesiėmiau spręsti. Tiesiog pabrėžiau, jog į šį skaičių įtraukiau tik tuos kariškius nelietuviškomis pavardėmis, kurie vadovauja kuopoms, batalionams, departamentams, brigadoms, kurie eina svarbias pareigas štabuose. Dirbančių valgyklose ar skalbyklose neskaičiavau.
Gal jie ten visi išprotėjo?
Taigi ta savo publikacija netiesiogiai polemizavau su kolege I. Sklepovič, metusia įtarimų šešėlį, esą mūsų ginkluotosiose pajėgose nelietuvių tautybės karininkams sunkiau kopti karjeros laiptais nei lietuviams. Savo rašinyje tarsi gyniau rusakalbių interesus, parodydamas, kad tiek rusams, tiek lenkams mūsų kariuomenėje nėra sunku tapti majorais, pulkininkais, generolais, tarnaujančiais ir žvalgybos padaliniuose, ir brigadų, batalionų štabuose. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, vadovaujama tuometinio pirmininko Gintaro Songailos, vienbalsiai nutarė, esą mano rašinyje ir su žiburiu nerasi nei nacionalinės nesantaikos kurstymo, nei rusofobijos elementų. Keli komisijos nariai po posėdžio prie manęs priėjo ir konfidencialiai domėjosi, kas gi atsitiko mūsų Krašto apsaugos ministerijos vadovybei, jei ji pradėjo siuntinėti tokius absurdiškus paklausimus. Buvęs mano dėstytojas, įtakingas komisijos narys tąsyk net pajuokavo, mesdamas retorinį klausimą: gal jie ten visi išprotėjo?
Nutylėjo nepalankias komisijos išvadas
Šią istoriją pasakoju ne šiaip sau. Pateikusi viešą klausimą, Krašto apsaugos ministerijos vadovybė savo oficialiuose leidiniuose, ir internetiniuose, ir popieriniuose, jai nepalankias Žurnalistų ir leidėjų etikos išvadas begėdiškai nutylėjo. Jokiuose oficialiuose KAM dokumentuose ir leidiniuose nebuvo paskelbta, kad žurnalistas G. Visockas nacionalinės nesantaikos nekursto ir neserga jokia ksenofobijos forma. Ši iškalbinga detalė leidžia manyti, jog KAM vadovams tada rūpėjo visai kiti dalykai nei išsamus atsakymas į jų pateiktą klausimą. Įtariu, jog tuometinei KAM vadovybei knietėjo mane įbauginti, kad daugiau nebesigilinčiau į tokias subtilias problemas, kaip tautinė kariuomenės sudėtis. Juk remiantis to meto įstatymais, už nacionalinės nesantaikos kurstymą galėjau susilaukti ir realios laisvės atėmimo bausmės. Jei neapsirinku, didžiausia bausmė dveji metai kalėjimo.
Į posėdį kariuomenės atstovai neatvyko
Žodžiu, prieš keletą metų dėl absurdiškų KAM Viešųjų ryšių departamento paklausimų patyriau nepatogumų. Turėjau ruoštis posėdžiui, privalėjau dalyvauti kelias valandas trukusiame posėdyje, taip pat buvau verčiamas aiškintis, kodėl ėmiausi būtent tokios, o ne kitokios temos, ką turėjau omenyje, skaičiuodamas lietuviškas ir nelietuviškas pavardes. Nenoriu pasakyti, jog toji beprasmiškai sugaišta diena man buvo itin sunki. Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl į tą posėdį nebuvo iškviesta žurnalistė I. Sklepovič, kuri pirmoji viešai pasiteiravo, kiek rusų tautybės karininkų užima aukštas pareigas mūsų kariuomenėje? Teirautis, kodėl tiek mažai rusakalbių užima aukštus postus, galima, o štai domėtis, ar neskriaudžiami lietuviai, jau draudžiama? Man taip pat keista, jog tame posėdyje, kai buvo svarstomas mano elgesys, nedalyvavo ir KAM Viešųjų ryšių departamento direktorius plk.ltn. R. Litvinas arba jo atsiųstasis atstovas. Keista ir tai, kad tuometinis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos vadovas G. Songaila net nepasidomėjo, kodėl posėdyje nėra kariuomenės atstovų. Vadovaujantis sveika nuovoka nederėtų posėdžiauti, jei posėdyje nedalyvauja viena iš suinteresuotųjų pusių.
Tad toje istorijoje dėl rusofobijos įžvelgiu kai kurių ne itin gražių tendencingumų. Be pagrindo žurnalistus tampyti po įvairius posėdžius galima. O štai tiems, kurie pateikia absurdiškus klausimus, nė plaukas nuo galvos nenukris. Ar tokia padėtis, kai net už kvailiausius pasiteiravimus klausiantysis nesusilaukia jokio, net moralinio, atpildo, toleruotina? Ar Žurnalistų etikos inspektorius R. Gudaitis nepaskubėjo kelių Seimo narių paklausimą dėl laidos apie J. Abromavičių persiųsdamas svarstyti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai?
© 2008 XXI amžius
|