Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Įžvalgos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąjūdis ir Atgimusios Lietuvos periodinė spauda

Petras Dumbliauskas

„Atgimimas“ (Nr. 1, 1988 09 16) – pirmasis legalus Sąjūdžio laikraštis

„Sąjūdžio žinios“ (Nr. 1, 1988 06 19) – pirmasis Sąjūdžio periodinins informacinis leidinys

Alytaus kraštotyros muziejus tęsia bendradarbiavimą su kolekcininkais ir sausio 18 dieną pakvietė į Šarūno Šimkevičiaus parodą „Sąjūdžio ir Atgimusios Lietuvos periodinės spaudos dvidešimtmečiui“, kuri gražiai įprasmina šiais metais minimą Lietuvos sąjūdžio spaudos jubiliejų.

Kaip pasakoja parodos autorius, viskas prasidėjo nuo domėjimosi Lietuvos istorija. Jam didelį įspūdį paliko apsilankymai muziejuose, ir jis panoro rinkti tokius daiktus, kokius matė ekspozicijose. Tačiau iš tikrųjų tik du kartus Šarūnui pavyko viršyti valstybinius rinkinius – jis surinko didžiausią Lietuvos senosios periodinės spaudos 1760 – 1944 metų kolekciją, o jo 1988-1992 metų spaudos rinkinys viršija bet kurį valstybinį, bet yra tik antras Lietuvoje. Pats didžiausias šio laikotarpio rinkinys yra irgi privatus ir priklauso vienam Vilniaus bibliofilui.

Kaip kilo idėja rinkti Sąjūdžio spaudą? Galima sakyti, kad visai natūraliai – tarybiniais laikais Šarūnas rinko prieškario Lietuvos periodiką, tad 1988 metais pradėta leisti spauda buvo tarsi tos kolekcijos pratęsimas. Jei šiandien kam nors pasakytum, kad prenumeruoji ar perki 500 skirtingų pavadinimų laikraščius, tai į tave pažiūrėtų tarsi į beprotį arba melagį. Dabar daugelis žmonių neprenumeruoja ir neperka jokio laikraščio, o tais laikais 500 laikraščių visai neatrodė labai daug. Aišku, daugiausia tai buvo savaitraščiai, mėnraščiai, dienraščių prenumeruota mažiau. Pilnai komplektuojami buvo tik pagrindiniai Vilniaus ir Kauno dienraščiai. Įdomiausia, kad tada buvo daug sąjūdžio spaudos kolekcininkų. Praktiškai visi senosios periodikos kolekcininkai irgi pradėjo rinkti atgimimo spaudą. Vilniuje buvo kolekcininkas, kuris rinko visos Sovietų Sąjungos perestroikos laikraščius. Kitas net buvo susitaręs su įvairių provincijos laikraščių redakcijomis, kad šios siuntinėtų jam savo leidinius. Todėl buvo galimybė keistis savo turimais laikraščiais su kitais kolekcininkais. Tik močiutė niekaip nesuprasdavo, kodėl Šarūnas tų laikraščių pirkti važinėja net į Vilnių, jei jų yra ir Kauno kioskuose. Tačiau Vilniuje jau tada pasirinkimas daugelyje sričių buvo žymiai didesnis. Šarūno mokykla buvo Kauno centre, Donelaičio gatvėje. Ryte, kol nueidavo iki mokyklos, laikraščių nusipirkdavo keliuose spaudos kioskuose. Kaune buvo keletas laikraščių parduotuvių, kuriose spaudą galėdavai ir pavartyti. Šarūnas prisimena, kaip kartą tokioje parduotuvėje pradėjo rinktis laikraščius. Paėmė vieną, antrą, trečią – pardavėja laikėsi ramiai. Tačiau kai jo rankose buvo jau dešimt laikraščių, pardavėja ėmė nerimauti. Kai paėmė šešioliktą laikraštį, ji suriko: „Negriebk laikraščių!“ Aprimo tik tada, kai pažadėjo sumokėti.

Praktiškai visi sąjūdžio spaudos kolekcininkai užbaigė savo temas, kai prasidėjo privatizavimo biuletenių era, tai yra 1990 metais. Niekas neabejoja, kad tie treji metai – 1988, 1989 ir 1990 – buvo patys įdomiausi. Šarūnas atgimimo laikotarpio periodiką rinko ilgiau – iki 1992 metų. 1993 metais jau nupirkdavo tik kai kuriuos pavienius leidinius. Tuomet jau prasidėjo spalvotų „magazinų“ ir komercinių leidinių era. Mokėti 10-15 litų už spalvotą žurnalą ar 2 litus už komercinį laikraštį atrodė jau per brangu. Tuo labiau kad spaudinių imta leisti vis daugiau, dauguma laikraščių turėjo savo priedus. Galiausiai aktualia tapo ir saugojimo problema. Tuo labiau kad daugumas leidinių buvo komplektuojami pilnai. Dabar renka tik Dzūkijos spaudą – nuperka kiekvieno naujo dzūkiško laikraščio pavyzdį savo bibliotekai. Biblioteka pildosi tik keitimo būdu. Kartais gauna dovanų iš pažįstamų, randa nemokamų laikraščių gatvėse arba savo pašto dėžutėje. Buvo pradėjęs darytis trūkstamų Dzūkijos krašto laikraščių kopijas, tačiau vėliau, kai įsigijo dalies tų kažkada kopijuotų leidinių originalus, kopijavimo erą baigė. Nemažai reklaminių spaudinių dabar metama į pašto dėžutes. Praktiškai tai yra katalogai, tačiau kai kurie iš tų leidinių save vadina laikraščiais, turi ir laikraščiams būdingų elementų – kryžiažodžių, anekdotų. Dalies jų poligrafinės kokybės ir popieriaus gali pavydėti bet kuris Lietuvos laikraštis ar žurnalas. Šarūnas į savo kolekciją pasideda ir tokius.

Neabejotinai keičiasi ir pačių tradicinių laikraščių veidas. Tai laikas, kai dalis užsienio mokslinių žurnalų jau išleidžia paskutiniuosius savo numerius, dar spausdintus spaustuvėse, ir leidžia jau tik internetinius variantus. Daugumas Lietuvos laikraščių taip pat turi internetinius variantus. Yra jau ir Lietuvoje laikraščių tik skaitmeniniame pavidale.

Dabar Sąjūdžio periodikos kolekcininkų Lietuvoje praktiškai jau nebeliko, todėl nelabai yra su kuo keistis eksponatais. Gal ši paroda ką nors paskatins susidomėti Sąjūdžio periodika ir istorija. Tuo labiau kad 1988 – 1990 metų laikotarpis buvo tikrai įdomus. Nuo 1988-ųjų kūrėsi laisvi spaudos leidiniai, kurie buvo žymiai įdomesni ir informatyvesni už tuometinę komunistinę spaudą. Beje, jie darė didelę įtaką ir vertė persitvarkyti komunistinius laikraščius.

Parodoje eksponuojama per 300 skirtingų pavadinimų leidinių. Tai tik dalis Šarūno Šimkevičiaus turimos Sąjūdžio periodikos kolekcijos. Pirmenybė teikiama 1988-1990 metų laikotarpiui, taip pat Alytaus krašto leidiniams, kadangi pati paroda vyksta Alytuje.

Kaip pasakojo parodos autorius, 1988 metų pradžioje Alytuje ėjo tik „Komunistinis rytojus“ ir trijų miesto gamyklų laikraščiai – „Dzūkijos statybos“ (Alytaus statybos tresto partinio komiteto ir administracijos organas, ėjo iki 1991-ųjų), „Pramonės keliu“ (Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato partinio komiteto ir administracijos organas, ėjo iki 1992-ųjų) ir „Tekstilininkas“ (Alytaus LKP 60-mečio medvilnės kombinato partinio komiteto ir administracijos organas, išsilaikė iki 1994 m.). Kitur Dzūkijoje laikraščiai ėjo tik Lazdijuose („Darbo vėliava“, LKP Lazdijų rajono komiteto ir rajono LDT organas) ir Varėnoje („Raudonoji vėliava“, LKP Varėnos rajono komiteto ir rajono LDT organas). Tačiau dar tais pačiais metais padėtis pasikeitė – prasidėjo pertvarkos, Sąjūdžio laikotarpis. Visoje SSRS ir Lietuvoje kaip iš gausybės rago pasipylė įvairūs periodiniai leidiniai, ne išimtis buvo ir Alytus.

1988 m. rugpjūčio 15 d. pasirodo pirmasis „Alytaus sąjūdžio“ numeris. Reikia pastebėti, kad Alytus aplenkė visus miestus, išskyrus Vilnių ir Kauną: Panevėžio „Sąjūdžio žodis“ pasirodė rugpjūčio 29 dieną, o Šiaulių „Krivūlė“ išėjo tik spalio 15 dieną. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikraščių, jis buvo dauginamas. 1988 metais jis buvo 4-8 puslapių apimties, panaši apimtis išliko ir 1989 metais: 4-12 puslapių. Pirmąjį „Alytaus sąjūdžio“ numerį parengė Linas Jakštonis, Laima Stankevičiūtė ir Vytautas Stanionis, o redkolegiją sudarė LPS Alytaus iniciatyvinė grupė. „Alytaus sąjūdis“ įžanginiame žodyje žadėjo nuolat informuoti apie Sąjūdžio kovą už viešumą, demokratiją, Lietuvos suverenitetą. Laikraštį antradieniais buvo galima įsigyti redakcijos būstinėje – Alytaus Dailės mokykloje. Pirmajame numeryje paskelbta informacinių žinučių, LPS Alytaus iniciatyvinės grupės rezoliucijų, rašyta apie Sąjūdžio veiklą, nesutarimus tarp sąjūdžio grupės ir „Komunistinio rytojaus“. Teigta, kad „Komunistinis rytojus“ pateks į žurnalistikos istoriją – kaip pirmasis rajoninis laikraštis, prie kurio pastato Sąjūdis rengia protesto mitingą. Konfliktas kilo dėl persitvarkymo ir viešumo dvasios trūkumo laikraščio puslapiuose, informacijos apie Alytaus sąjūdžio veiklą nutylėjimo, reikalauta, kad „Komunistinis rytojus“ žodį Sąjūdis rašytų didžiąja raide. Toks mitingas buvo surengtas 1988 m. rugpjūčio 24 d., jame dalyvavo apie 600 žmonių, vadovavo Eugenijus Svetikas, kalbėjo Vytautas Ledas, Arvydas Švirmickas ir kt. Mitinge kalbėjo ir „Komunistinio rytojaus“ redaktorius S. Kamarauskas. Trečiajame „Alytaus sąjūdžio“ numeryje buvo paskelbtas protesto pareiškimas ir rezoliucija dėl „Komunistinio rytojaus“, reikalauta, kad laikraščio kolektyvas keistų darbo stilių bei metodus ir taptų persitvarkymo Alytaus mieste ir rajone dienraščiu. Rezoliucijoje nurodoma, kas turi būti laikraščio „Komunistinis rytojus“ puslapiuose: informacija apie partinio ir tarybų darbo pertvarkymą, rinkimų demokratizaciją, specialistų straipsniai apie teisinės socialistinės valstybės kūrimą, straipsniai apie ekologinius nusikaltimus, rubrika apie tautinių mažumų, gyvenančių Alytuje, dabartines problemas ir istoriją, rubrika stalinizmo nusikaltimams Alytaus rajone išaiškinti, iniciatyvinės Sąjūdžio grupės narių straipsniai turėjo būti skelbiami su Sąjūdžio ženklu – Gedimino stulpais, surengti referendumą dėl laikraščio pavadinimo ir kt. Neabejotinai, Sąjūdis darė įtaką laikraščiui, buvo pakeistas ne tik laikraščio pavadinimas į „Alytaus naujienas“, keitėsi ir laikraščio turinys, pagausėjo straipsnių apie Lietuvos istoriją. Nors istorinių padaugėjo Lietuvos spaudoje dar 1987 metais. Žinoma, 1988 metais „Alytaus sąjūdžio“ informacijos buvo daug aktualesnės nei „Komunistinio rytojaus“. Beje, anksčiausiai Lietuvoje pavadinimą keitė dzūkiškas laikraštis – Varėnos „Raudonoji vėliava“ nuo 1988 m. rugpjūčio 4 d. pasivadino „Merkio kraštu“. Vėliau Lazdijų „Darbo vėliava“ tapo „Dzūkų žiniomis“. (Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ pavadinimą keitė labai vėlai – tik 1990 metais. Rusijoje kai kurie laikraščiai savo pavadinimuose komunistinių sentimentų, skirtingai nuo Lietuvos, taip ir neatsisakė.) Pirmajame „Alytaus sąjūdžio“ numeryje visa informacija – tik apie Dzūkiją, išskyrus gale pateiktus adresus: LPS ir jo sąskaitas Vilniuje ir kur siųsti medžiagą apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS ginkluotosiose pajėgose. Nuo antrojo numerio redaktoriumi buvo Vytautas Stanionis, o nuo aštuntojo – Linas Jakštonis. Pirmuosiuose keturiuose laikraščio numeriuose – informacija tik apie Dzūkiją, o pirmoji platesnio pobūdžio žinutė paskelbta tik penktame numeryje. 1989 metais „Alytaus sąjūdžio“ puslapiuose atsiranda daugiau informacijos apie lietuvių tautos genocidą, partizaninį judėjimą, skelbiami straipsniai rusų kalba, informacijos iš Maskvos, Rygos ir kitų vietų, paskelbta literatūros kūrinių, rašyta apie kultūros dalykus, meno parodas, antikvarinių daiktų aukcioną, turėjusį įvykti 1989 metais Alytaus Dailės mokykloje, Alytaus gražuolės rinkimus. Pirma iliustracija įdėta tik 4 numeryje, paskelbta ir karikatūrų. Pirmosios fotografijos atsiranda tik nuo 25 numerio, kuris jau išleistas Alytaus spaustuvėje, tiesa, dar dauginimo prietaisu. 1989 metais 30-as numeris jau spausdintas Alytaus spaustuvėje. „Alytaus sąjūdis“ reklamavo ir kitus laikraščius – Alytaus mašinų gamyklos LPS rėmimo grupės informacinį biuletenį „Viltis“ (1989, Nr. 17, 8 p.) ir Vilniaus „Atgimimą“. 1988 metais leidinio tiražas buvo 1650 egzempliorių, o 1989 metais – 7000 egzempliorių. 1988-1989 m. leidinių tiražą nustatyti labai sunku, kadangi leidinių paklausa buvo milžiniška. „Alytaus sąjūdžio“ paskutinis 47 numeris išleistas 1989 m. gruodžio 11 d. Priešpaskutiniame numeryje jau pasirodė ir diskotekos „Studio 3“ skelbimas. Beje, 1988 metais tai buvo vienintelis naujas periodinis leidinys Dzūkijoje. Vietoj „Alytaus sąjūdžio“ 1990 01 12 imta leisti Alytaus savaitraštį „Provincija“ (leido bendrovė „Provincija“, redaktorius Linas Jakštonis, spaudė Alytaus spaustuvė). Palyginti su „Alytaus sąjūdžiu“, „Provincija“ labiau pramoginis – net per šešis numerius (Nr. 4-9) ėjo konkurso „Miss Dzūkija-90“ aprašymas. Nors buvo skelbta straipsnių ir apie Alytaus istoriją, partizaninį judėjimą Dzūkijoje. Laikraštyje buvo išspausdintas interviu su radijo stoties M-1 rengėjais. Paskutinis „Provincijos“ numeris išėjo 1991 metais (Nr. 1/2 (32/33)) 4030 egzempliorių tiražu. Tuo tarpu pirmasis numeris – 5100, o pats didžiausias tiražas buvo 7100 egzempliorių. Bendrovė „Provincija“ nuo 1990 m. rugsėjo 15 d. jau leido pelningesnį televizijos programų savaitraštį „Alytaus Express“, redaguojamą Sauliaus Bartkaus. Galima teigti, kad „Alytaus sąjūdis“ transformavosi į televizijos programų savaitraštį. 1990 metais pradėtos palydovinių programų SAT1 ir kt. transliacijos Kaune, Marijampolėje, Alytuje, kūrėsi vietinės televizijos. 1990 m. liepos mėnesį pasirodo Marijampolės miesto TVR redakcijos leidinys „Rodo ir kalba Marijampolė“, redaguojamas Kosto Kyno. Šis leidinys, vėliau pervadintas „Televizijos savaite“, tapo labai populiarus, buvo platinamas net Kaune, Alytuje ir kitose vietovėse, jo tiražas pasiekė net 25 000 egzempliorių. Užuodę sėkmę alytiškiai ir išleido „Alytaus Express“, kuris irgi buvo populiarus.

1989 metai buvo kur kas geresni Dzūkijos Sąjūdžio spaudai. Pasirodo LPS Druskininkų tarybos leidinys „Druskonis“, Lazdijų rajono sąjūdžio tarybos leidinys „Dzvanas“ ir LPS Varėnos tarybos leidinys „Varpilė“. Tais metais išeina ir keletas naujų komunistų partijos leidinių – Druskininkuose, kaip atsakas sąjūdžio „Druskoniui“, pasirodo „Druskininkų savaitė“ (LKP Druskininkų miesto komiteto ir miesto LDT savaitraštis), o Alytuje išeina „Gelžbetonininkas“ (Alytaus GKG darbo kolektyvo tarybos jubiliejinis biuletenis).

1990 metais Dzūkijos leidinių tematika darosi įvairesnė. Pasirodo ir pirmas religinės tematikos kūrinys – Lazdijuose kunigo V. Rudzinsko redaguojamas „Gyvenimas šviesoje“ (Lietuvos atsinaujinimo šventojoje dvasioje judėjimo leidinys). 1990 metais pasirodo ir kitų organizacijų leidiniai, plečiasi ir jų geografija.

© 2008 „XXI amžius“