Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Čečėnų Prometėjas

Antrajam Čečėnijos prezidentui Zelimchanui Jandarbijevui (1952-2004) atminti

Denis MUCHAMADAS

(Tesinys. Pradžia Nr. 10)

Zviadas Gamsachurdija, Motina Teresė ir Merab Kotsava 1989 metais Tbilisyje

Zviadas Gamsachurdija 1991 m. kovą susitinka su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu Gruzijoje, Kazbegyje

Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija

Lėktuvą pilotavo pakankamai patyrę čečėnų pilotai (bet kaip jaunai jie atrodė...). Oro uostų tarnybos Gruzijoje dirbo netikusiai, įrengimai ir mašinų parkas buvo pasenęs, o svarbiausia, kad nebūtų bėdos, nuo pavojingų vietų kas sau išbėgiojo arba dėl nepasitikėjimo ar keršijant buvo išvaryti patyrę darbuotojai. Iki Zugdidžio buvo palyginti netoli. Tiesiai – apie 300 km, bet oro uostas buvo toli už miesto, kalno plynaukštėje, ir atrodė apverktinai. Leidomės vėlai, bet nusileidimo šviesų nebuvo. Vietoj jų palei nusileidimo taką su degančiais fakelais stovėjo žmonės. Ir už tai ačiū. Nusileidimo takas taip pat toli gražu ne idealus. Nutūpę mes ilgai stebėjomės, kaip lėktuvas nesudužo ar bent neatitrūko jo ratai. „Visą kelią, kol mes skridome į Zugdidį, aš įdėmiai stebėjau Lietuvos atstovus A. Patacką ir V. Eidukaitį, – vėliau sakė Z. Jandarbijevas. – Eidukaitis labai tylus, leidžia savo oponentui išsikalbėti, nepatiklus. Patackas – visiška jo priešingybė, nepaprastai guvus, impulsyvus. Ir dabar, kai nežinia, kas mūsų laukia, jis visas švyti. Iškart matyti, kad jis savo stichijoje, pavojus tik skatina jį. Bet, didysis Alache, kaip jis panašus į čečėnus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Net kai jis rodė dokumentus, gruzinai nepatikliai lingavo galvas“.

Galiausiai nutarėme nakvoti lėktuve – taip saugiau. Nerami naktis buvo be galo ilga, ligi pat ryto girdėjosi šūviai, automatų papliūpos, o kartais toliau ar, atvirkščiai, netoliese pasigirsdavo sprogimai ir tuomet griausmingas aidas nuskardėdavo kalnais ir tarpekliais. Kartais šie nemalonūs garsai nuaidėdavo arti.

Rytą mes visi, išskyrus lakūnus ir negausią lėktuvo apsaugą, palypėjome aukštėliau, į sraigtasparnių aikštelę, ir ėmėme laukti žadėto transporto. Telefonu pranešė, kad jis netrukus atvyks. Kol laukėme, privažiavo kažkokių žmonių. Jie išlipdavo iš automobilių, maloniai pasisveikindavo ir pasitraukdavo į šalį, kažką kalbėdami gruziniškai. Mus oficialiai sutikę vietos funkcionieriai buvo sunerimę. Jie būgštaudami stebėjo atvažiuojančius. Jie pranešė, kad Čečėnijos prezidento atstovai atvyko su specialia užduotimi ir pašaliniams būtų geriau išvažiuoti ir netrukdyti svečiams. Bet visi ėmė eiti artyn ir labai mandagiai bei nuoširdžiai spausti rankas, sakydami, kad jie, gruzinai, yra mūsų broliai ir jaunai nepriklausomai Čečėnijos Respublikai linki taikos ir klestėjimo, o jos gyventojams – ilgų ir puikių gyvenimo metų.

Niekas nesiskirstė ir, pertraukdami vienas kitą, kvietė mus į svečius. Atrodė, šių žmonių sielos atsivėrė mus pasitinkant! Bet sena ir išmintinga persų patarlė sako: „Kam žmogui duotas liežuvis? Ogi tam, kad slėptų savo mintis“. Ko po minutės gali griebtis šie nežinia kokiu tikslu čia atvykę žmonės? Jie nenori išvažiuoti, nors mūsų globėjai labai įsakmiai jų to prašė. Ką jie žino apie mūsų misiją? Zelimchanas jautė, kad artėja pavojingas momentas, kad visiems reikia susikaupti, sutelkti valią, būti pasiruošusiems bet kokiai netikėtai provokacijai. Jis įsakė būti pasirengusiems, ginklus laikyti paruoštus. Bet ko iš jų tikėtis, iš kurios pusės laukti smūgio? Nejau jie išdrįs užpulti pasiuntinius – savo kaimynus, juolab kad tarp mūsų yra ir kitų valstybių atstovų? Negi jie ryšis užpulti mus, pažeisti seną ir tvirtą kaukazietiško svetingumo įstatymą ir sukompromituoti Gruziją?

Tuo tarpu gruzinai linksmai šnekučiuodamiesi gyrėsi savo mašinomis, ginklais, savo kilme ir savo giminės senumu iki pat keturiasdešimtos kartos. Ypač Zelimchano dėmesį patraukė du žaliūkai gruzinai, abu maždaug dviejų metrų ūgio. Jie palydovui Robinzonui demonstravo savo senovinius ginklus. Vienas jų turėjo didžiulį kovinį kinžalą, kurį čečėnai vadina gama. Tai trumpas, aštrus dviašmenis durklas, labai pavojingas ginklas.

„Matai šią gėlę? Tai – lelija, – rodydamas pirštu į blizgančius ašmenis kalbėjo gruzinas. – Tai reiškia, kad jis pagamintas iš Damasko plieno. Labai brangus ginklas.“ Tuo tarpu, nutraukdamas jį, į pokalbį įsiterpė antras vyras. Jis iškėlęs suko virš galvos didelį dešimties šovinių mauzerį su prie šono prilituota auksine lentele, kurioje buvo išgraviruota, kad šiuo mauzeriu buvo apdovanotas jo prosenelis, divizijos vadas, nusipelnęs kovose su Raudonąja armija dėl Gruzijos nepriklausomybės 1922 metais.

Pokalbis darėsi vis gyvesnis. Staiga, niekam nespėjus įsikišti, antikvarinio durklo savininkas visu smarkumu nuleido jį ant vargšo Robinzono galvos. Abu gruzinai, paėmę jį už parankių, lengvai kaip pūkelį įmetė jį į greta stovinčią atvertomis durimis „Volgą“. Reikia pasakyti, kad sovietų laikais nuosava mašina gruzinui reiškė labai daug. Šitai „Volgai“ buvo mažiausiai keturiasdešimt metų, bet ji atrodė geriau ir gražiau nei tada, kai išriedėjo pro gamyklos vartus. Dažnai nuosavos mašinos vidaus ir išorės apdailai savininkas išleisdavo du tris kartus daugiau pinigų nei ji kainavo. O ši buvo tikrai senovinė, nes, pavyzdžiui, ant priekinių grotelių puikavosi penkiakampė nikeliuota žvaigždė, o ant kapoto sustingo šuoliuojantis elnias – „GAZ“ automobilių simbolis.

Abu gruzinai užgriuvo ant nelaimingo Robinzono, kuriam, kaip paaiškėjo, sunkiuoju ginklu į galvą buvo trenkta plokštuma, nors to užteko, kad jis prarastų norą priešintis. Netrukus atsitiko kažkas neįtikėtino, nepataisomo ir pribloškiančio. A. Patackas, stovėjęs šalia Zelimchano, staiga pritūpė ir, kaip katė kažką neaiškiai sušnypštęs, šoko į mašiną. Automobilyje pokštelėjo du kurtinantys šūviai – tai prakalbo šimtametis mauzeris, įrodęs, kad drąsaus žmogaus rankose jis gali būti pavojingas kaip ir anksčiau. Mašinos stoge atsirado dvi išgaubtos skylės. Per kalnus nuskardėjo pasikartojantis aidas. Tuo tarpu mašina, slysdama kelio posūkiuose, nulėkė žemyn, rizikuodama nuvirsti į vieną iš daugybės skardžių. Zelimchanas beviltiškai žiūrėjo į nuokalne lekiančią mašiną, kuri nusivežė paskutinę viltį, kad rizikinga misija baigsis sėkmingai. Ji išsivežė paskutinį palydovą. Bet ne tai buvo svarbiausia – ji galbūt visam laikui išsivežė jo svečią, Lietuvos valstybės atstovą, žmogų, už kurį jis prisiėmė visą atsakomybę.

Jam vaidenosi didelės, žaibus svaidančios D. Dudajevo akys, jis girdėjo jo priekaištingą balsą: „Aš sakiau tau – saugok šį lietuvį, už jį atsakai man galva“. O, didis Alache! Ką daryti? Prezidentas galvą nutrauks, kokia gėda! Galvoje pamažu brendo kraupus planas: įsakyti, kad pašildytų lėktuvo variklius, o patiems tuo metu iššaudyti visus, kurie sužlugdė misiją ir jiems garbę nuplėšė. Mano žmonės patikimi, išbandyti, pats rinkau, neapvils. Bet kantrybės, kantrybės.

Staiga į keletą mašinų susėdo ginkluoti žmonės. „Niekas niekur nevažiuos“, – garsiai tarė Zelimchanas. Bet čia priėjo vienas iš gruzinų. „Reikia juos pavyti, nepaleisti“, – pasakė jis švelniu, atsiprašančiu tonu, rodydamas ranka į nuvažiuojančią mašiną. Truputį pagalvojęs, Zelimchanas mostelėjo ranka – darykite, ką norite. Keletas mašinų nuvažiavo įkandin pražūtingos „Volgos“.

„Kai šiek tiek atsipeikėjau, – pasakoja A. Patackas, – svarsčiau, kaip apsisaugoti nuo ginkluotų priešų ir neleisti pribaigti vargšo Robinzono. Aš čiupau žmogaus su mauzeriu ranką ir išgirdau gailų lemenimą: iššovęs nevalingai, jis nenorėjęs pakenkti svečiui, jis prašąs atleisti. Tuo tarpu šlaitas baigėsi, ir mašina įvažiavo į kažkokią gyvenvietę ar Zugdidžio priemiestį. Ūmai iš skersgatvio išnėrė kita „Volga“ ir užblokavo mums kelią. Mašina, kurios priverstiniu keleiviu tapau ir aš, labai sunkiai sustojo, stabdžiai baisiai sužviegė, ore tvyrojo bjaurus prisvilusių stabdžių antdėklų kvapas. Abiejų mašinų keleiviai su ginklais rankose stojo vienas priešais kitą. Jie stovėjo vienas prie pat kito, tačiau kol kas nepanaudojo ginklo. Bet buvo aišku, kad tai kelių sekundžių klausimas. Atmosfera vis labiau kaito. Oponentai mosikavo užtaisytais ginklais prieš pat priešininko nosį. Pakanka vieno klaidingo judesio, ir prasidės mirtinos grumtynės. Bet čia mums iš paskos privažiavo dar kelios mašinos su ginkluotais vyrais. Jie taip pat karštai susiginčijo.

Staiga triukšmas nurimo. Aš buvau labai suintriguotas, ne iš karto supratau, kodėl įvyko tokia nelaukta ir stulbinanti permaina. Bet palengva, iš dalies dėl to, kad buvo paaiškinta rusiškai, iš dalies dėl žinomo ir autoritetingo Gruzijoje žmogaus vardo viskas grįžo į savo vėžes. „Džaba Joselianis“, – girdėjosi iš visų pusių, minia augo, ir visi kaip vienas kartojo šį vardą. Dž. Joselianis buvo nepaprastai įdomus ir Gruzijoje žinomas žmogus. Jis, jo žodžiais tariant, buvo įteisintas vagis, ir apie tai jis visai nesidrovėdamas, atvirai kalbėjo per televiziją: „Pirmą pistoletą aš įsigijau keturiolikos metų, tada ir pradėjau žudyti savo priešus. Aš visada laikiausi trijų „ne“ taisyklės: nebijok, neprašyk, nesiskųsk“. To jis mokė elektoratą. Tuomet jis buvo Gruzijos vyriausybės ir valstybės Tarybos narys. Be to, Vakarų Gruzijoje, kur jis turėjo didelį autoritetą, buvo suformuotas nemažas ginkluotas „Baltojo Georgijaus“ būrys. Šiose vietose taip pat veikė platus agentūrinis tinklas, todėl jis bet kuriuo metu iš pirmų lūpų gaudavo išsamias žinias apie globojamas teritorijas ir galėjo bematant be kliūčių perduoti užduotis ir įsakymus, kurie buvo besąlygiškai ir nedelsiant vykdomi. Netrukus visi pokalbiai nutilo. Mūsų ir tų, kurie nuvažiavo paskui mus lydimi mus sustabdžiusių asmenų, mašinos apsisuko ir sunkiai riaumodamos varikliais vėl pasikėlė į viršų ir sustojo toje pačioje vietoje, iš kurios startavo šis laukinis „maratonas“. Mus džiaugsmingai sutiko mūsų draugai, kurie jau nesitikėjo rasti mūsų gyvų. Visi čečėnai pirmiausia puolė apžiūrinėti mane, o kai įsitikino, kad aš sveikas ir gyvas, susidomėjo Robinzonu.“

Dabar jis buvo iš mūsų visų pats svarbiausias, nes tik jis galėjo nuvesti mus į Z. Gamsachurdijos, gyvo ar mirusio, buvimo vietą. Tik šis žmogus galėjo mums padėti susiklosčiusioje situacijoje. Visų pirma mūsų gydytojas atidžiai apžiūrėjo žaizdą Robinzono galvoje ir nustatė, kad ši lengvabūdė galva dar ilgai ir gerai tarnaus šeimininkui. Tuo metu atskrido sraigtasparnis, ir Zelimchanas nusprendė skristi nieko nelaukiant. Dauguma aikštelėje buvusių žmonių labai norėjo skristi kartu, tačiau jiems buvo mandagiai, bet griežtai atsakyta. Su juo išskrido tik šeši vietiniai gyventojai, iš anksto centro vyriausybės rekomenduoti dar Tbilisyje. Prisimindami nesmagų nutikimą, kurį taip sunkiai pavyko sutvarkyti ir kaip į jį sureagavo čečėnai, niekas nedrįso prieštarauti.

„Štai šie žmonės bus pilotai“, – gruzinai parodė į du jaunus vyrus specialia apranga. – „Sraigtasparnį pilotuos šis žmogus“, – Zelimchanas parodė į V. Eidukaitį, kukliai stovėjusį greta. – „Bet jis nežino maršruto.“ – „Maršrutą žino jis, – Zelimchanas parodė į Robinzoną, – ir to mums užtenka.“

Jis puikiai suprato, kad tokioje padėtyje jis gali pasitikėti tik saviškiais. Dauguma susirinkusių vietos gyventojų nenori susitaikyti su tuo, kad svetimi išsiveš pirmojo Gruzijos prezidento Z. Gamsachurdijos kūną ir trumpam palaidos svetimoje šalyje. Čečėnų apsauga sąmoningai apsupo sraigtasparnį, kad išvengtų provokacijų ir neleistų į jį nepageidaujamų keleivių.

© 2008 „XXI amžius“