|
Slaptosios pedagogės dvasingumas
Inesė Ratnikaitė
Šiaulių universitetas, balandžio mėnesį švęsiantis 60-ies metų jubiliejų, bei Šiaulių vyskupija, ką tik peržengusi antrojo dešimtmečio slenkstį, prisimena ir džiaugiasi iškiliomis asmenybėmis, savu laiku dariusiomis ir tebedarančiomis didelę įtaką šio krašto žmonėms. Viena jų Šiauliuose gyvenusi, lankiusi pedagoginius kursus, dėsčiusi medicinos mokykloje lotynų kalbą Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos generalinė vyresnioji s. Jonė Juozapaitytė. Jai prisiminti vasario 12 dieną Šiaulių universitete organizuota konferencija Slaptoji pedagogė šiaulietė vienuolė Jonė Juozapaitytė. Konferenciją organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Šiaulių skyrius bei Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas, bendradarbiauta su Šiaulių vyskupija. 10 valandą Šiaulių Katedroje šventąsias Mišias aukojo vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo jėzuitai kunigai Algirdas Paliokas, SJ, bei Ladislovas Baliūnas, SJ.
Prieš prasidedant konferencijai universitete, dalyviai turėjo galimybę pabendrauti, pasidalinti prisiminimais prie kavos puodelio, pasižiūrėti filmą Mažasis būrys. Filme simboliniais piešiniais pavaizduotos švenčių, šiokiadienių, sunkių valandų ir džiaugsmo eucharistiečių gyvenimo akimirkos. Konferencijos pradžią paskelbus doc. dr. Reginai Ivoškuvienei, įžanginį žodį tarė prof. emeritas Vytautas Karvelis. Profesorius priminė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesers, doc. Danės Šlapkauskaitės parašytą ir išleistą knygą apie Jonę Juozapaitytę Slaptasis aukuras. Tikrai sunku patikėti, kad vienuolija gimė ir augo tada, kai sovietinė valdžia skleidė ateizmą, uždarinėjo vienuolynus ir kunigų seminarijas. (...) J. Juozapaitytė slaptą atsakomybę nešė 33 metus, pradžioje šioms pareigoms paskirta kunigo P. Masilionio, vėliau rinkta seserų, skaitė profesorius minėtos knygos ištraukas, įvardindamas ir pagrindinius konferencijos uždavinius: neleisti užmiršti ir mokytis mylėti Meilę.
Labai malonu, kad konferencija, skirta tokiai iškiliai ir dvasingai asmenybei, vyksta Šiaulių universitete, sveikinimo kalboje sakė ŠU rektorius prof. habil. dr. Vidas Lauruška. Tai rodo, kad dvasingumo problemos, dvasingumo aspektai nėra svetimi šiam universitetui.
Skaitytuose pranešimuose s. Jonė Juozapaitytė apibūdinta kaip intelektuali, stipri dvasia, ryžtu, sprendimais asmenybė, tačiau kartu labai jautri, bendraujanti, puoselėjanti vidinį ir išorinį grožį. Vyskupas E. Bartulis pristatė pranešimą Tai dabar aktualu. Vyskupas nubrėžė sąsajas tarp šiais metais būsiančio Eucharistinio kongreso Kanadoje ir Eucharistijos seserų kongregacijos narės Jonės Juozapaitytės. Popiežiaus Benedikto XVI teiginys, kad Eucharistija yra Dievo dovana pasauliui, kad gyventų, yra savalaikis ir labai svarbus. Tai ženklas, kad pasaulis ne gyvena, bet tam tikra prasme miršta. Matome, kad ir Lietuva serga. Ypač depresijos liga. Džiaugiamės, kad šiandien prisimenam vieną švyturių, kuri spinduliavo tikruoju gyvenimo džiaugsmu, kuriai buvo svetima depresija, sakė Šiaulių vyskupas. Pranešime minėtos ir kitos visuomenės gyvenimo problemos: pasaulyje vyraujanti mirties kultūra, Lietuvos pirmavimas nužudytų žmonių skaičiumi, smurtas per televiziją bei kompiuteriniuose žaidimuose, darželinukų programos, išstumiančios Kristų iš gyvenimo. Aptarti ir pasaulyje siūlomi sprendimo būdai: Prancūzijos prezidento požiūris, kad rekolekcijos namų ir bažnyčių reikia labiau nei stadionų; Amerikoje besikuriančios jaunimo grupės, įsipareigojusios gyventi tyrą gyvenimą iki santuokos sakramento ir kt.
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo, doc. dr. D. Šlapkauskaitė pristatė sesers Jonės dienoraščio rankraštį, pradėtą rašyti 1946 m. balandžio mėnesį. Jonės dienoraštis dvasinės brandos ženklas, teigė prelegentė, savo mintį pagrįsdama dienoraščio ištraukomis, kuriose gausu turiningų, pakeliančių dvasią sentencijų lotynų kalba. Dienoraščio lapuose atsiskleidė nelengvas Jonės Juozapaitytės apsisprendimas palikti namus, tėvus, išeiti į vienuolyną, apmąstymai būnant vienuolijos vyresniąja, iškilus sunkumams, problemoms, gyvenimo iššūkiams. Sąžinės tyrimas, savęs skatinimas ir savojo silpnumo pripažinimas dažnoka dienoraščio išraiška, teigė D. Šlapkauskaitė. Saviaukloje ji vis ieškojo malonės šaltinio, apglėbdavo ne tik savo, bet ir kitų problemas. Prelegentė perskaitė rašytojo Algimanto Žilinsko, pažinojusio Jonę, atsiliepimą: Vyresnioji Jonė buvo labai protinga, kaip man tada atrodė, visai be pamaldiesiems būdingo saldumo. Protingos ir kartu labai geros jos akys pro akinių stiklus žvelgdavo į kalbantįjį ir atrodydavo jausdavai jos žodžių ir valios apsisprendimo vienybę. Po tų pokalbių išeidavai pakylėtas dvasia, giliau suvokęs, kad Kristaus kryžiui reikia ne tik maldos, bet ir aukos.
Trumpos pertraukėlės metu Meninio ugdymo ir tikybos studijų programos III kurso studentės Jurgita Kunickaitė bei Kristina Gutauskaitė skaitė s. L. Rimkevičiūtės posmus, skirtus J. Juozapaitytei. Smuiku akomponavo tos pačios specialybės I kurso studentė Justina Staponkutė.
Po meninės pertraukėlės dalintasi prisiminimais apie s. Jonę, jos veiklą. Kun. A. Paliokas, SJ, prisiminė, kaip s. Jonė ketverius metus buvo jo dvasios mokytoja. Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad pradėjo kartas nuo karto lankytis, gilintis į dvasinius skaitymus, įsijungė į studentų dvasinę veiklą. Ji ne tik žodžiu mano pašaukimą tapti kunigu sustiprino, bet ir knyga, ir malda, prisipažino kun. Algirdas. Šiltai savo vyresniąją seserį Jonę prisiminė Bernadeta Paičienė, gyvenusi vienuoliniuose Jonės namuose: Kai būdavo gyvenime sunku, važiuodavau prie Jonės kapo. Jaučiu jos globą ir dabar. Norėčiau paveldėti Jonės kantrybę, stiprumą, susitaikymą. Jonės pusbrolis Albinas Sruogis stebėjosi, iš kur pusseserė turėjo tiek drąsos, ryžto. Birutė iš Radviliškio džiaugėsi, kad atsitiktinai nuvažiavusi į Jonės vienuolinius namus nebenorėjo išvažiuoti. Jonė man paliko tokį vertybių suvokimą, kad aš labai skyriausi nuo savo bendraamžių... Jaučiau jos griežtą ranką ir man tai buvo labai svarbu tuo metu.
Prisiminimais dalijosi ir VDU dr. Ramunė Jurkuvienė, skaičiusi pranešimą Laikmetis ir asmenybės. S. Jonė, prelegentės teigimu, buvo labai tikra, stipri moteris, turėjusi ypatingą šilumą, kalbėdavusi su žmonėmis iš širdies į širdį. Neatsitiktinai, daktarės manymu, gyvenimo keliu pasirinkta Eucharistija, kai paprasta duona perkeičiama į Aukščiausiojo Kūną. Turbūt tai ir mūsų gyvenimo uždavinys perkeisti tai, ką turim žmogiško, į tai, kas kilnu ir amžina, sakė prelegentė. Svarbi to meto žmonių pozicija: nebėgti nuo atsakomybės, visokiais būdais ieškoti, kaip išsaugoti tautą, stiprinti ją. S. Jonė nebėgo ir nuo gyvenamojo laikotarpio jai teko spręsti, kaip puoselėti tėvynę ir meilę Dievui, rasti savo vietą tarp dviejų kraštutinumų: kolaboravimo su okupantais ir partizaninės kovos, ieškoti savo būdo, kaip išlikti, padėti jaunajai kartai, būti tiltu tarp vienos ir kitos nepriklausomybės.
VU atstovė Dalia Kutraitė prisiminė Jonės Juozapaitytės vienuolyne praleistus metus. Jos pranešimo tema: Sesuo Jonė kultūros ir mokslo puoselėtoja. MRU prof. dr. Vytauto Šlapkausko pranešimo Neformalus dvasinis visuomenės ugdymas centre bendruomenė: Dabartinis dvasinis ugdymas žymiai sudėtingesnis nei nelaisvės sąlygomis, todėl reikalinga bendruomenė, religinė bendruomenė, nes religinis jausmas yra pats giliausias, pakylėjantis moralę. Nelaisvės sąlygomis stipri viltis. Būtent ji vedė Jonę Juozapaitytę.
Prof. Karvelis pasiūlė surinkti visą pranešimų medžiagą ir
išleisti atskiru leidiniu, o pabaigos žodyje pasidžiaugė, kad į
dvasinį ugdymą bei krikščioniškas vertybes propaguojančią konferenciją
susirinko atstovai iš įvairių Lietuvos universitetų, kad dalyvavo
nuo grojančio, deklamuojančio studento, eilinio dėstytojo iki profesoriaus,
rektoriaus, vyskupo.
Eucharistija Lietuvos gelbėjimui
Kun. Algirdas Paliokas, SJ
Po karo, kai miškuose ir kaimuose girdėdavosi šaudymas,
kai geroji lietuvių tautos dalis buvo naikinama trėmimais bei kalėjimais,
Dievo žodis nebuvo iš išgąsčio nutilęs. Jis kalbėjo, guodė, gydė
netekties žaizdas, stiprino XX amžiaus vergus jų kryžiaus kelyje.
Jis netgi kūrė pogrindžio bažnyčią su jai pritaikytais slapto apaštalavimo
būdais.
Tais gūdžiaisiais pokario laikais čia, Šiauliuose,
niekam nežinant ir nematant kūrėsi svarbus kovos su blogiu bastijonas.
Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios,
kol nepalaisto žemės (Iz 55, 10), taip nenurimsta Dievas, kol nepasirūpina
savo vaikų dvasine ateitimi. Jis tai padarė per šiaulietę Jonę Juozapaitytę,
pašaukęs ją gana pavojingai tuo metu tarnystei.
Kokia buvo tuometinė Lietuvos Bažnyčios padėtis?
Lietuva neteko beveik pusės savo kunigų, vienuolynai atimti, vienuoliai,
vienuolės išblaškyti, bet prižiūrimi, nes visų pavardės žinomos,
neleidžiama vaikų katekizuoti ir ką nors organizuoti. Apaštalavimo
visos formos uždraustos, Bažnyčia pasmerkta išmirimui.
Praūžus karui, jėzuito tėvo Pranciškaus Masilionio
dvasioje Dievas jau buvo subrandinęs meilę Eucharistiniam Jėzui
taip, kad ji nebegalėjo išsitekti šio nuolankaus vienuolio širdyje.
Tuo pačiu metu Jonė Juozapaitytė su keliomis draugėmis ieškojo būdų,
kaip padėti griaunamai Lietuvos Bažnyčiai. Slaptų konferencijų metu
šio kunigo meilė Eucharistiniam Jėzui liejosi į jaunas, imlias ir
greit užsidegančias širdis. Meilė gyvajam Jėzui ir įsisąmoninimas,
kad Jis yra čia, teikė drąsos ir ryžto. Pastebėkime, koks geras
psichologas yra Dievas tokios negirdėtos priespaudos metu nebūtų
padėjusi idėja kurti vienuoliją sekant bet kurio šventojo gyvenimo
pavyzdžiu tai būtų per silpna. Tuo metu reikėjo pirmųjų krikščionių
drąsos, tik vienas Jėzus galėjo atstoti viską. Pirmosios dvi drąsuolės,
praėję noviciatą Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijoje, duoda
įžadus 1947 metais ir įkuria Eucharistinio Jėzaus vienuoliją. Pavojai
bei sunkios sąlygos išmokė laikytis konspiracijos, bet degančioms
meile jaunoms širdims niekas nebuvo per sunku, todėl seserys galėjo
bręsti, tobulėti, stiprėti dvasioje, kad galėtų atlaikyti būsimus
išbandymus bei persekiojimus.
Neaišku, ar įkūrėjai žinojo šv. kun. Jono Bosko
viziją, pagal kurią Bažnyčios laivas bus puolamas ir visomis priemonėmis
bus stengiamasi jį nuskandinti. Bažnyčios laivas išsigelbės tiktai
priplaukęs prie dviejų kolonų: Eucharistijos ir Švč. M. Marijos
ir prie jų prisitvirtinęs.
Apžvelgę laikotarpį ir aplinką, bent trumpai
pažvelkime į šios žymios šiaulietės dvasinį pasaulį. Mums įdomu
ne tik pasižvalgyti po jos dvasinius horizontus, bet ir atrasti
kažką naujo bei pritaikyti savo dvasiai. Pačioje vienuoliško gyvenimo
pradžioje, dar prieš įžadus, matyti jos aiškus žmogaus tikslo suvokimas.
Ji rašo: Esu ne žemės, esu Dievo vaikas, esu Jo nuosavybė. Jis
gali su manimi daryti, ką tik nori. Mano meilė, mano gyvenimas ne
žemei skirti. Didesniems dalykams esu gimusi. Rūpindamasi savuoju
tobulumu nepamiršta artimo: Patarnauti Jėzui žmonėse. Mylėti Jėzų
žmonėse. Eiti per gyvenimą padedant žmonėms ir su meilės giesme
Jėzui širdyje, mintyse, lūpose. Daugiau vidinės ramybės su Jėzumi.
Tačiau Dievas ir didieji dalykai vėl ir vėl kartojasi jos dienoraštyje:
Adoruoti, nuolat garbinti Tave, nes Tu esi vienintelis Gėris. Veržtis
aukštyn į herojiškumą, į auką, į dorybių meilę, į gilesnį vidinį
gyvenimą. Ji ne tik trokšta didžių dalykų, bet ir konkrečiu pasiryžimu
nusistato saviauklos programą: Smulkūs nusigalėjimai duoda pagrindą
didesniems nusigalėjimams, o maži apsileidimai ruošia kelią smukimui.
Nuolankumas, paprastumas, gerumas. Iš anksto priimu visa, ką tik
siųsi, iš meilės Tau. Mano namai Dievas, mano tėviškė Jo šventa
valia. Pilnai mylėti Jėzų, aukojantis iki kryžiaus. Atsispirti pagundoms
nesvarstant, priimti visą Dievo valią nenagrinėjant. Visa išpildyti,
visa pakęsti, visa pernešti, visiems turėti kantrumo, palankumo,
meilingumo. Kas bando išsisaugoti kalbos nuodėmių, žino, kiek tai
kainuoja. Seselė Jonė labai rimtai ėjo į kovą tokiais pasiryžimais:
Kalba yra brangi Dievo dovana, kuri privalo tarnauti Jo garbei
ir artimo gerovei. Išbraukti visa, kas gali užgauti, įžeisti. Pastatyti
sargybą prie širdies durų, kad nepraeitų joks smerkimo ar įžeidimo
žodis. Negalvoti ir nekalbėti blogo apie kitus. Tegu kalba garbina
Dievą. Tegu ji būna vartojama liūdintiems ir kenčiantiems džiuginti
bei guosti.
Ar jūs esate pastebėję ryšį tarp puikavimosi
ar artimo pasmerkimo ir greito nubaudimo? Sesuo Jonė konstatuoja:
Tai, ką pasmerkiu ar ką blogo kituose su pasipiktinimu pastebiu,
tuoj pati padarau. Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su kančia,
kiekvienam tenka mokytis ją nešti. Apie tai dienoraštyje skaitome:
Viešpats išradingai duoda kryželius ten, kur nesitiki. Prie kiekvieno
kryželio dar ir kryžkelė, kurioje galima pasukti artyn ar tolyn
nuo Dievo. Kančioje tik su Kristumi, iš meilės Jam ramiai ir tyliai.
O Viešpatie, mokyk, priversk vykdyti Tavo valią, priversk mane neklusnią
meilei ir šventumui. Dvasinė literatūra tvirtina, jog maldos laipsnis
atitinka gyvenimo lygmens laipsnį ir atvirkščiai. Štai ką ji rašo
apie savo maldą: Nors nejaučiu meilės jausmo, bet žinau, kad myliu,
nes stengiuosiu daryti visa, kas rodo meilę ir ko meilė reikalauja.
Nors gal tai atrodo nesąmonė, bet galiu sakyti: myliu nemylėdama,
tikiu netikėdama, esu drąsi būdama baili. Tai rodo aukštą maldos
laipsnį bei sielos brandą. Tėvas Pranciškus Masilionis buvo įgavęs
gražią ir taiklią pravardę: Meilės jūra. Ši Meilės jūra paveikdavo
klausytojus, o ypač seseles. Skaitome: Rankos prie darbo, o širdis
prie Jėzaus Širdies šv. Eucharistijoj. Jungti visus su Eucharistijoj
esančiu gyvuoju Kristumi. Jėzau, Tavo Širdis Eucharistijoj liepsnojantis
galingos meilės židinys.
Šiandien bandome pažvelgti į dieviškosios Apvaizdos
veikimą tokiu sunkiu metu mūsų tėvynėje. Matome tuo metu pastatytą
Lietuvos gelbėjimui Eucharistijos koloną, kuri dar turi augti ir
stiprėti. Šiandien minime ses. Jonę Juozapaitytę kaip įkūrėją ir
pirmąją vyresniąją. Reikia pažymėti, kad Eucharistinio Jėzaus vienuolija
išaugino ne vieną ir ne dvi didelės brandos bei pasiaukojimo asmenybes,
apie kurias bus kalbama kitu metu ir kitose vietovėse. Iš šios vienuolijos
kilo pasauliečių sambūris Eucharistijos bičiuliai, kuris ne tik
brandino dalyvių dvasią, bet ir akino drąsiems žygiams.
Te Dievas laimina šitą meilės Eucharistiniam
Jėzui ąžuolą, Viešpaties pasodintą Šiaulių žemėje ir jau išsisėjusį
po kitas vietoves ir net misijų kraštus, telaimina seseris, kurios
tiek daug nuveikė, veikia dabar ir nuveiks ateityje. O mes, Lietuvos
tikintieji, pilnutinai atsiverkime Jėzaus meilės jūrai ir padėkime
Lietuvos Bažnyčiai įsitvirtinti tarp Eucharistijos ir Krikščionių
Pagalbos kolonų, nes juk esame Marijos žemės vaikai.
Pagal pamokslą, pasakytą Šiaulių Katedroje
vasario 12 dieną
© 2008 XXI amžius
|