|
Vasario 16-oji: tada ir dabar
1918 m. vasario 16-oji tapo startu į mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę. Prisimenu mokyklos laikus: mokykla šventiškai papuošta, mokytoja papasakoja apie šventės reikšmę, tautos istoriją, bet baigia kalbą liūdna gaida mat tuo metu mes nebeturėjome savo sostinės Vilniaus. Po to dainos, šokiai, žaidimai.
Vėliau vykdavome miestelin, kuris mus sutikdavo pasipuošęs trispalvėmis. Jaunimas skubėjome į savo organizacijų būstines, kur išsirikiavę traukėme bažnyčios link. Šventoriuje su savo vėliavomis išsirikiuodavo šauliai, jaunalietuviai ir pavasarininkai. Bažnyčioje iškilmingos pamaldos ir pamokslas, paskui salėje minėjimo tęsinys oficialioji ir meninė dalis.
Užplūdus Raudonajai armijai praradome laisvę, bet šventė liko mūsų širdyse. Pirmaisiais okupacijos metais Vasario 16-oji buvo sekmadienį. Tądien bažnyčia buvo pilna žmonių. Pasibaigus pamaldoms, kunigui sugrįžus zakristijon, minioje stiprus vyriškas balsas užtraukė Lietuva, Tėvyne mūsų to užteko, kad prasiveržtų galinga banga, kurią pratęsė choras. Žmonės išėjo iš bažnyčios tylūs, susimąstę. Netoliese storame ąžuole plevėsavo trispalvė, o saugumiečiai lakstė klausinėdami, bet nesėkmingai.
Vėliau karas. Tarybinei armijai priartėjus prie Vokietijos sienų, Lietuvoje pilna karinių dalinių. Aš gyvenau prie Šiaulių ir iš pažįstamų gavau (šapirografu spausdintą) atsišaukimą Lietuvi, atsimink Vasario 16-ąją. Kas išspausdino, ilgai atsakymo laukti neteko. Netrukus pradingo jaunas mokytojas ir po to apie jį nieko negirdėjau.
Šiemet sukako 90 metų mūsų atkurtai nepriklausomai valstybei. Arkikatedroje matėsi tik pagyvenusių žmonių veidai. O kur mūsų akademinis jaunimas? Jei iš visų Vilniaus mokyklų būtų parinkta savanorių, manau, būtų susidaręs nemažas būrys.
Daugiau laukiau ir iš programos sudarytojų Valstybiniame operos ir baleto teatre tikėjausi, kad pirmučiausia bus prisimintas mūsų tautos kovų ir išbandymų laikotarpis, pasirodys mūsų kariūnai veteranai. Pradėta buvo nuo vaikų, kurie giedojo tautos himną. Himno galėjo ir nebūti, nes tą dieną himnas buvo giedotas ne vieną kartą. Vietoj jo būtų labiau tikusi Lietuva brangi.
Gaila, kad pas mus neliko laisvų, drąsių ir tautiškai mąstančių kultūrininkų, kurių nepaveikė mados ir modernizmo vėjai.
Jonas JUOZAPAITIS
Šiauliai
© 2008 XXI amžius
|