|
Vasario 16-oji jaunystės prisiminimuose
Šių dienų gyvenimas pilnas netikėtumų, audringas tik spėk dairytis ir nepaklysti. Kai amžiaus saulė slenka vakarop, nejučiomis atsigręži į vaikystę ir jaunystę. Nors mūsų šeima gyveno atokiame Tupikų kaimo vienkiemyje, Vasario 16-ąją prie namo visuomet buvo iškelta Trispalvė. Tą brangią lietuvių tautai dieną mūsų šeima, atidėjusi į šalį darbus, panemuniais, pro seną laukinę kriaušę, skubėdavo į Žvirgždaičių bažnytkaimį, kur šaulių vadas mokytojas A. Gružinskas organizuodavo šventinį minėjimą.
Po šv. Mišių, pro vėliavomis papuoštus namus, dūdų orkestrui grojant maršą, eidavome į parapijos salę. Rikiuotės priekyje ėjo savanoriai, toliau šauliai, katalikių Moterų draugijos narės, skautai, jaunalietuviai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai visi su savo vėliavomis. Salėje greta savanorių sėdėjo valsčiaus viršaitis, policijos viršininkas, klebonas ir kiti garbingi svečiai. Tarp jų matau sėdintį ir savo tėvelį, pasipuošusį šaulio uniforma, su prisegtais savanorio ženklais ir Vyties Kryžiumi.
Minėjime pirmasis visuomet kalbėdavo ugningas patriotas, mokytojas A. Gružinskas, kuris rytais klasėje su vaikais sveikindavosi žodžiais: Vilnius vergauja, o mes atsakydavome: Mes atvaduosime jį. Vėliau buvo suteikiamas žodis savanoriams ir kitų organizacijų atstovams bei svečiams. Meninę programą atlikdavo mokiniai, vadovaujami mokytojos O. Gružinskienės. Nors mūsų suknelės buvo karpyto popieriaus, bet taip pasipuošusių šokėjų nuotrauką saugoju iki šių dienų.
Panašūs renginiai vykdavo ir pas kaimynus. Tėvų patriotizmą paveldėjo ir vaikai. Tas patriotizmas liko gyvas ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
1944 metais, jau sugrįžus sovietų valdžiai, mano vyras Albinas Staugaitis buvo paskirtas mokytojauti į Barzdų valsčiaus Gražiškių pradžios mokyklą. Jis pasakoja tokį atvejį. Vasario 16-osios išvakarėse mokiniai paklausė, ar rytoj bus pamokos. Jam atsakius, kad dabar ši šventė nešvenčiama, vaikai nutylėjo. Tačiau Vasario 16-osios ryte į mokytojų kambarį atėjo dvi mergaitės ir paprašė, kad leistų per pirmą pamoką sutvarkyti klasę. Mokytojas sutiko. Praėjus valandai mokiniai pranešė, kad jie darbą baigė ir jis gali pamokas pradėti. Albinui buvo įdomu, ką jie ten veikė, tačiau tai, ką klasėje pamatė, jį nustebino ir kartu nudžiugino. Ant klasės sienos pakabinti Žemaitės ir Vinco Kudirkos paveikslai buvo apipinti žaliais vainikais, o kitoje sienoje kabojęs Stalinas papuoštas sausa šaka. Paklausus, kodėl šį paveikslą taip nuskriaudė, mokiniai atsakė: Jam ir taip per daug gerai. Mokytojas suprato, kokia dvasia tėvų buvo auklėjami kaimo vaikai. Tai mokytoją įpareigojo ir tokiomis sąlygomis vaikų širdelėse saugoti meilę Dievui ir Tėvynei. Mokiniai jautė, jog jų mokytojas yra savas, o kai kurie gal net žinojo, kad po pamokų vakarais jis būdavo partizanų gretose.
Dabar, kai jau 17 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, deja, tautos šventės neatspindi jų kainos. Dabartinis Seimas nutarė, kad net tautinių vėliavų kelti gyventojams nereikia. Ką jau kalbėti toliau
Tačiau turėkime viltį, kad ir šiandien yra jaunimo, kurio širdyse viešpatauja nesavanaudiška Tėvynės meilė.
Ona STAUGAITYTĖ-STAUGAITIENĖ,
Laisvės kovų dalyvė
© 2008 XXI amžius
|