Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kokia – Lietuva?

Lietuva – tai mes, jos žmonės, todėl kokie esame mes, tokia ir Lietuva. Tad ir svarstymą, kokia turi būti Lietuva, galime pakreipti į tai, kokie mes turime būti. Tada atsivertų erdvė ir mąstymui, ir veikimui. Kai kalbame apie kitus, tai ir lieka tik svarstymu. O patys save po truputį galime keisti – net jei galvojame, kad esame patys geriausi.

Geriausi, nes esame neabejingi – mylime Lietuvą. Meilė neapsiriboja vien tuo, kad padejuojame arba net be galo dejuojame, viską, kas bloga, matydami ir uoliai peikdami. Neapsiriboja pabarimais ar pagrūmojimais, ypač kai negirdi tie, barami. Jeigu išgirstų, iškiltų mums pavojus, o jo geriau išvengti. Kai tie, kuriems nereikia, negirdi, malonu yra pasidrąsinti, tada ir sėjame aplink neapykantą, savo jaunimą žalodami. Tai yra ne geriausi, kurie taip daro, o mes, geriausieji, – nedarome.

Jaučiamės atsakingi už labai dabar peikiamas visas politines partijas. Mes jas atskiriame, kuo jos nevienodos. Mes net galime pasakyti, kuri iš jų dar yra gera ir gali tapti dar geresnė. Suprantame, kad ir mūsų indėlio reikia, kad taip atsitiktų – ji darytųsi geresnė ir tinkama Lietuvai tarnauti. Mūsų indėlis, suprantama, yra įstojimas į tą partiją ir dalyvavimas jos veikloje – mes taip jau esame padarę. Net nemanydami ir nesistengdami tik patekę užimti joje aukščiausias vietas, tarsi būnant ne vyriausia valdžia nieko gero joje ir jai negalima padaryti. Esame kūrybingi ir dirbame toje vietoje, kuri mums prieinama. Ir ne tik partijoje veikiame. Ko negalime padaryti per politinę partiją, dirbame per nepartinę visuomeninę organizaciją. Lietuvos Sąjūdis yra gyvas ir visų norinčių dirbti laukia, o yra ir kitų gerus darbus darančių organizacijų, todėl kurioje nors iš jų dalyvaujame, jos veikimą gera linkme kreipdami.

Neužmirštame katalikiškos ir patriotinės spaudos, ją remiame ir propaguojame, o gal ir patys esame leidėjai. Kur dalyvaujame, ten kas nors darosi geriau, nes ne snaudaliai esame ir stengiamės gerai padaryti tą darbą, kurio imamės. Siekimas ir tobulėjimas – nepaliaujamas, ir niekur nepadedame taško, kad jau pasiekėme. Tikrai mylime Katalikų Bažnyčią ir neabejotinai siekiame ta kryptimi tobulėti – būti geri katalikai. Suprantame, kad būti kataliku nereiškia kokio nors asmeninio ar privataus dalyko. Buvimas kataliku ir tikėjimas keičia mus pačius, o kokie mes – tokia visuomenė, tokia Lietuva. Ji tiek pagerės, kiek mūsų bus ir kokie mes būsime.

Taigi net ir tiems, kurių čia dorybes išskaičiavome, taip pat reikia keistis. Dorybių turime, bet nesame tobuli – reikia jas įtvirtinti. Jeigu patys nepastebime, paieškokime draugų, kurie mums patartų, kas mūsų veikloje dar yra bloga ir kaip galėtume keistis. Paieškokime gerų ir nepiktų draugų, ir ne per daug reikalaujančių, nes dalis ydų yra mūsų savastis, kurios neatsikratysime, ir mums bei aplinkiniams reikia jas tik pakęsti, o ne sunaikinti – be jų net ir mūsų veikla būtų prastesnė. Svarbu, kad niekada nesustotume, išliktume budrūs ir, ką galime pakeisti, būtume pasiryžę keisti.

Tokia yra pradžių pradžia – visų arba daugelio visuomenės narių pastangomis tobulėjanti Lietuva. O paskui – atskiros sritys, kuriose tobulėjame. Ekonomika, valstybės gyvenimo organizavimas ir visokie kiti dalykai. Net ir atominė elektrinė, kuri neaišku, ar yra reikalinga. Žinome, kad reikia kuo didesnės energetinės nepriklausomybės, o nauja atominė elektrinė ją gal padidintų. Ne iš karto, – sako specialistai, – bet su ja būtų daugiau galimybių negu be jos. Su ja – jeigu ne „Liūtui“ atiduota. Deja, deja, jau atidavėm. 30 000 internetinių parašų per keturias dienas pasirodo buvę neveiksmingi – Prezidentas nesusirūpino. Gal būtų paveikę 300 000 – kitą kartą siekime tokio rezultato. Tiesa, ne visi reikalavimai ten buvo surašyti, bet svarbiausias buvo – nepasirašyti įstatymo, įtvirtinančio „Leo“ monopolį, bet net neįpareigojančio atominę elektrinę iš tikrųjų pastatyti. O gal pasiliksime toje pačioje priklausomybėje, tik jau „Maximos“ užantspauduotoje? Nenorime, bet pasiliksime. Arba rasime kokią nors išeitį, arba pasaulio įvykiai mums ją pasiūlys. Svarbu, kad būtume tokie, kokie turime būti – tobulėjanti visuomenė.

Suprantama, kad ne tik nuo mūsų priklauso, kokia turėtų būti Lietuva. Pasaulis dažniau būna ne visai mums palankus. Yra globalistai – tautų ir valstybių naikintojai, jie veikia grėsmingai, skverbiasi per visus plyšius – per energetiką, per kultūrą siaurąja ir plačiąja prasme, per švietimą, per iškreiptus tarp tautų ryšius, kuriais siekiama jų sunaikinimo – stipresniųjų dominavimo. Jie daug pasiekia ir atrodo galingi, ypač savo slaptu ir neskelbiamu veikimu. Galingi, bet ne visagaliai. Jeigu mes taip pat veiksime, slapta ar atvirai, bet išmintingai – jiems gali nepasisekti. Saugokime save, tobulėkime ir blogų žmonių nesėkmės mums, visiems kitiems ir net jiems patiems – išeis į naudą. Turėsime Lietuvą tokią, kokios siekiame. Ir kuo daugiau dirbsime – tuo ji bus geresnė kiekvienam jos piliečiui.

Gražina Trimakaitė

Marijampolė

© 2008 „XXI amžius“