|
Kodėl dvasininkams neleidžiama sakyti tiesos
Nakties žmonių darbai
Sovietų okupacijos metais apie 70 proc. katalikų dvasininkų buvo areštuota ir nuteista 10-25 metų kalėjimo lagerių. O kiek persekiota, net nužudyta jų Lietuvoje už mažutį žodelytį, pasakytą frazę bažnyčioje per pamokslus. Jeigu kunigas per pamokslą bažnyčioje ką nors ant valdžios pasakydavo ne pagal čekistų skonį, teisdavo pagal 58-1 a straipsnį nuo 5 iki 25 metų už antitarybinę propagandą. Jeigu kunigas siaurame rate (2-3 žmonėms) ką nors pasakydavo, teisdavo pagal 58 str. 10 punktą 10 metų lagerio.
Bolševikai tiesos bijojo labiau negu pragaro. NKGB visus savo juodžiausius darbus darydavo tik naktimis: naktimis žmones areštuodavo, naktimis tardydavo ir žudydavo. Čekistus ir vadindavo pelėdomis-žudikėmis.
Mane nuteisė 25-eriems metams lagerio, 5 metus tremties ir 5 metams be teisės grįžti į tėvynę. Iš Vilniaus persiuntimo kalėjimo per 18 parų nuvežė į Kirovo srities 231-ojo lagerio Vetlago 18-ąjį lagpunktą. Vienu metu lageryje kalėjo net devyni kunigai: Stanislovas Kakarieka (iš Vilniaus), Skurskis (iš Panevėžio), Brunonas Bogužis (iš Telšių), kitas pavardes ištrynė laikas. Kai kuriuos kalinius atveždavo ir netrukus vėl išveždavo. 18-ojo lagerio viršininkas Jegorovas priimdavo tik jaunus, darbingus vergus. Mes, vergai, kirtome miškus nežmoniškose sąlygose. Maitino taip, kad nuo sunkaus darbo ir blogo maisto mirdavo daug vergų Lietuvoje ūkininkai gyvulius geriau šerdavo.
Dievas pasigailėjo mūsų kančių 1953 m. kovo 5 dieną nusibaigė tautų žmogžudys Stalinas. Tada viskas pasikeitė. Pradėta peržiūrėti bylos ir daug politinių kalinių bei tremtinių išleido namo. Tik Stalino pakalikas Sniečkus mūsų į tėvynę Lietuvą neįsileido. Gerai, kad nors Latvija ir Kaliningrado kraštas priėmė ir leido įsidarbinti.
Ar tiesos sakymas politika?
Mane stebina ir liūdina mūsų dabartinės Bažnytinės vyresnybės laikysena. Katalikų lietuvių kunigams neleidžiama, netgi draudžiama, sakyti tiesą apie padėtį valstybėje. Teigiama, kad sakyti tiesą apie valstybę yra politika. Argi tiesos sakymas gali būti politika? Tik tiesa jus padarys laisvus, sakė Kristus. Prieš 2000 metų jis mokė apaštalus ir visus žmonės, kad visi visur vadovautųsi tiesa ir teisingumu.
Dvasininkai privalo nežinančiam patarti, padėti visuose reikaluose, taip pat padėti apsispręsti, už ką balsuoti rinkimuose. Tai nėra politika ar agitacija, o tik tiesos sakymas. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl Lietuvos lenkų dvasininkams leidžiama bažnyčiose pasakyti savo nuomonę, už ką balsuoti ir panašiai, o Lietuvos kunigams lietuviams to neleidžiama. Tai kur čia logika ir teisingumas?
Nenoromis kyla gal ir ne visai gera mintis, kad Bažnyčios vyresnybė palaiko kairiuosius ir leidžia jiems kalbėti kiek nori ir ką nori, agituoti už ką nori ir meluoti kiek nori. O dešiniesiems, ypač dvasininkams, paliekama tik tylėti ir Dievą mylėti. Dešiniosios jėgos su tokia Bažnyčios vadovų nuomone nenori ir negali sutikti dvasininkai, nukentėję nuo bolševizmo, šiandien privalo pasakyti visą tiesą.
Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems nuo rusiško bolševizmo
Evangelijose žydų tautai skelbiama: už padarytą žalą privalu atlyginti ir atsiprašyti. Rusų komunistai padarė milžiniškų nuostolių Lietuvos valstybei ir žmonėms. Tarptautinių organizacijų suskaičiuotą žalą 80 milijardų dolerių reikėtų padauginti iš 10. O kur dar moralinė žala, padaryta per 50 okupacijos metų?! Kiek žmonių išžudyta! Kiek žuvo nelygioje kovoje partizanų, kiek mirė lageriuose ir tremtyje. Niekas negali apskaičiuoti, kiek nuostolių bolševikai padarė Lietuvai. G. Kirkilo vadovaujama kairioji vyriausybė bijo apie žalos atlyginimą net kalbėti. Jų kinkos ima drebėti vien priminus tai. Ko jie bijo rusų? Su jais reikia derėtis. Jeigu negalima susitarti su rusais, reikia kreiptis į tarptautines organizacijas. Lietuva nebe ta, kokia buvo 1940 metais, kai mus okupavo. Šiandien mes Europos Sąjungos nariai, NATO nariai ir turime teisę reikalauti per Europos Sąjungos struktūras. Vokietija labiausiai nukentėjo nuo karo, bet atlygino padarytą žalą Europos valstybėms.
Dėl Darbo partijos veiklos
Iš Archangelsko atsibastęs rusų suvirintojas V. Uspaskichas apgaule ir pinigais mulkina Lietuvos žmonės. Už pinigus nusipirkęs diplomus bei disertacijas, melu, apgaule, suktybėmis apgaudinėja lietuvaičius. Man labai gaila žmonių, kuriuos taip lengva apmulkinti visokiems perėjūnams. Dar ir šiandien, grįžęs iš Maskvos, vėl tęsia savo juodą darbą, o mūsų teisėsauga nemato arba nenori matyti jo nusikaltimų. Mūsų prokurorams neaišku, iš kur jis turi tiek milijonų? Jo įsteigta Darbo partija turi būti besąlygiškai likviduota. Jos nariai, kurie važiavo jo atsivežti iš Maskvos, o ypač Seimo nariai su Uspaskichu priešakyje, turi būti išsiųsti į Rusiją tegul Putinui jie nurodinėja, kaip vadovauti. Įdomu, kiek jie ten pavadovautų.
Šiais metais rudenį bus rinkimai į Seimą. Būkite vieningi, susipratę patriotai nė vieno balso neatiduokime kairiosioms jėgoms, kairiosioms partijoms. Siūlykite kandidatus į Seimą iš buvusių kalinių, tremtinių, jų sūnus ir dukras, jie išgelbės Lietuvą iš sumaišties, neteisybės ir skurdo.
Dėl XXI amžiaus
Laikraštis XXI amžius iš savaitinio turi tapti dienraščiu. Vyriausybė privalo ir šį laikraštį, kaip kitus, paremti dotacijomis. Mes, katalikai, sudarome beveik 80 procentų Lietuvos gyventojų. Juk gėda, kad neturime savo dienraščio. Kokie puikūs straipsniai spausdinami XXI amžiuje! Tokių gerų, mielų širdžiai straipsnių nerandu jokiame kitame dienraštyje. Nuostabūs žurnalistai P. Katinas, G. Visockas, V. Bražėnas, K. Dobkevičius, kun. R. Grigas, mūsų visų numylėtinis V. Landsbergis, E. Simanaitis, A. Endriukaitis, A. Kačerauskienė, V. Bagdonas, kun. V. Vaškelis ir dar daug kitų talentingų autorių.
Kiekvienas katalikas privalo skaityti ir platinti katalikišką spaudą. Mūsų parapijų Tarybos privalo išplatinti nors po 100 egzempliorių XXI amžiaus. Turime pasiekti, kad beveik visi katalikai, einantys į bažnyčia, skaitytų savo laikraštį. Svarbiausia, kad kunigai ne draustų, o ragintų platinti katalikišką spaudą. XXI amžiaus redaktorius, visi korespondentai, visi katalikai turime siekti, gal ir lėšomis paremti, kad laikraštis iš savaitinio taptų dienraščiu.
Alfonsas Norvilis
Kauno rajonas, Raudondvaris
Redakcijos prierašas. Dėkojame XXI
amžiaus skaitytojui Alfonsui Norviliui už aktualias mintis ir ryžtingą
toną. Turbūt nesuklysime sakydami, kad jo charakterį užgrūdino kančios,
patirtos Sibire ir tėvynėje. Mūsų redakciją pasiekia ne vieno skaitytojo
nusiskundimai, kad kunigams esą draudžiama kalbėti aktualiais tautos
klausimais. Tie varžymai, kaip pastebi mūsų skaitytojai, yra stipresni
nei okupacijos laikais, kai mus visus valdė ateistinė valdžia. Tada,
visiškai suprantama, kunigams buvo draudžiama kalbėti apie tautos
reikalus, jos vargus ir priespaudą, bet drąsūs kunigai nepabūgdavo
griežtų bausmių ar persekiojimo ir tautai išdrįsdavo sakyti tiesą
apie ateistų veiksmus prieš tikėjimą. Dabar, kaip pasakoja kai kurie
kunigai, jie negali net paminėti žodžių tėvynė arba Lietuva
tuoj pat apšaukiami, kad kišasi į politiką. Ir tokį pasipiktinimą
nepadoriu kunigo elgesiu reiškia netgi parapijiečiai, rašydami
vyskupui skundą. Mes nežinome, kodėl susidarė tokia padėtis. Kreipęsi
į vyskupą, gavome atsakymą, kad kalbėti opiais tautos klausimais
kunigas gali ir netgi privalo, jis tik negali vykdyti politinės
partinės propagandos. Vis dėlto galime pastebėti, kad Lietuvoje
šiuo klausimu susiklostė visai kita nuostata nei, pavyzdžiui, Lenkijoje.
Jeigu Lietuvoje pasipila skundai (net į Vatikaną) dėl kunigų, kalbančių
opiais tautai klausimais, tai Lenkijoje skundai liejasi dėl kunigų,
vengiančių aktualių tautai klausimų. Todėl gal ir galima suprasti
skaitytojo pateiktą pavyzdį, kad Lietuvos kunigai lenkai gali kalbėti
ir politiniais (pavyzdžiui, rinkimų) klausimais, o kunigai lietuviai
kelti panašių politinių problemų nebegali tai sukelia kai kurių
sluoksnių susierzinimą. Kita vertus, žinome, kad per rinkimus JAV
šalies vyskupų konferencija surašo didžiausią ataskaitą apie savo
reikalavimus kandidatams, svarsto juos parapijose ir pan. Taigi
skirtingose šalyse yra skirtingas supratimas apie kunigų kišimąsi
į politiką.
Klausimas dėl XXI amžiaus pavertimo iš savaitraščio
į dienraštį yra sudėtingas. Nors daug skaitytojų pageidautų matyti
XXI amžių kaip dienraštį, turime aiškiai pasakyti, jog prie dabartinio
požiūrio į katalikišką visuomeninį laikraštį, koks yra XXI amžius
(būtent toks jo pobūdis ir priimtinas daugeliui skaitytojų), kai
jis faktiškai egzistuoja pogrindžio sąlygomis (nes jo platinimas
daugelyje parapijų yra labai suvaržytas), finansiškai jis neturi
galimybių plėstis. Dar daugiau, tikėtina, kad esant dabartinei ekonominei
padėčiai dienraštis surinktų dar mažiau skaitytojų. Nebent jis taptų
visai pasaulietiniu, kitu rakursu pažvelgtų į aktualius Lietuvos
ir pasaulio klausimus. Tačiau, pabrėžiame, XXI amžiaus pajėgos
po 2001-2002 metais vykusio puolimo prieš jį yra labai susilpnėjusios
ir finansiškai (dėl to puolimo mes prarandame po 120 tūkst. litų
kasmet), ir kūrybiškai. Tad artimiausioje ateityje mums labiau rūpi
klausimas, ne kaip tapti dienraščiu, bet kaip apskritai išsilaikyti
žiaurioje konkurencinėje kovoje, kai negauname jokios paramos iš
Valstybės (konkrečiai, Spaudos rėmimo fondo). Ačiū Dievui, ženkliai
padeda išeivijos fondai, taip pat atskiri laikraščio likimu susirūpinę
skaitytojai, už ką jiems nuoširdžiai dėkojame. Būtų labai gerai,
kad sutelkus jėgas, katalikišką potencialą, galėtume išleisti katalikišką
dienraštį. Juk net toje beraštėje prieškario Lietuvoje šimtatūkstantiniais
tiražais ėjo keli katalikiški laikraščiai ir net dienraščiai. Bet,
matyt, šiuo metu kai kas nėra suinteresuotas, kad nepriklausomybės
sąlygomis Lietuvos katalikai turėtų dienraštį, kad plačiau susipažintų
su pasauliu, su Visuotinės Bažnyčios reikalais, su įvairiomis pasaulio
ir Lietuvos problemomis, kultūros pasiekimais, katalikybės keliamais
dorovės klausimais ir pan. O juk kiek žmonių paaukojo savo laisvę
ir net gyvybę už katalikišką spaudą. Turime aiškiai pasakyti, kad
net tuomet, kai Kaune neseniai katalikų grupelė svarstė galimybes
leisti katalikišką dienraštį, XXI amžiaus vienintelio katalikiško
laikraščio, sunkiomis sąlygomis einančio jau beveik dvi dešimtis
metų, atstovai net nebuvo pakviesti taip yra krikščioniškai mylimas
mūsų laikraštis. Tad kol katalikų bendruomenė ir ypač jos vadai
nesiims kardinalaus katalikiškos spaudos sprendimo klausimo, Lietuvoje
nebus ne tik katalikiško dienraščio, bet ir apskritai neliks katalikiško
laikraščio.
© 2008 XXI amžius
|