Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neišnaudoti internetinės televizijos privalumai

Gintaras VISOCKAS

Internetinio portalo www.slaptai.lt ir „XXI amžiaus“ organizuota diskusija, kokį pavojų Lietuvai kelia šiandieninė Rusijoje. Diskusijoje dalyvavo „XXI amžiaus“ vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda ir jaunieji politikai Vytauto Visocko nuotrauka

Jau beveik pusę metų praėjo, kai internetinis portalas www.slaptai.lt ir laikraštis „XXI amžius“ bendromis pastangomis įkūrė studiją „SLAPTAI“. Nieko įmantraus, nepaprasto čia nėra – tiesiog drauge su „XXI amžiaus“ vyriausiuoju redaktoriumi rengiame pašnekesius pačiais įvairiausiais nūdienos klausimais – nuo politikos iki kultūros, nuo ekonomikos iki religijos, nuo švietimo iki žvalgybos reikalų. Per šešetą mėnesių jau nufilmuota beveik pusė šimto ilgesnių nei pusės valandos diskusijų, kuriose dalyvavo politikos, visuomenės, kultūros, Bažnyčios veikėjai – monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, buvę mūsų VSD ir karinės žvalgybos pareigūnai Valerijus Saveljevas, Imantas Melianas, Arvydas Šidlauskas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas, televizijos ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis, rezistentas Antanas Terleckas, advokatas Juozas Gaudutis, publicistas, rašytojas Vilius Bražėnas, Amerikos žurnalistas antiglobalistas Viljamas Džasperis, profesorius Arnoldas Piročkinas... Visų tikrai neišvardinsi. Tie svarstymai, sakykim, kokį pavojų Lietuvai kelia Rusija, ar įmanomas taikus krikščionių ir musulmonų dialogas, kodėl streikuoti ruošiasi mūsų mokytojai, ar sunku šiais laikais leisti padorų laikraštį, – susilaukė didelio susidomėjimo. Mat diskusijos niekur neprapuola – jos nufilmuojamos ir rodomos interneto svetainėje www.slaptai.lt, kur jas pasižiūrėti gali bet kas ir bet kada. Tereikia turėti kompiuterį ir galimybę naudotis internetu. Tik maždaug po mėnesio diskusija ištrinama. Tačiau ir tada jos kopija įrašoma į diskelį ir saugoma mūsų archyve. Žodžiu, ir ištrinta ji niekur nepradingsta. O tie, kurie nemėgsta interneto arba tiesiog dar nesuskubo įsigyti kompiuterio, irgi nelieka nuskriausti. Pačių įdomiausių diskusijų sutrumpintus variantus su dalyvių nuotraukomis žadame publikuoti „XXI amžiaus“ puslapiuose.

Jeigu neturi milijono litų

Mintis turėti nuosavą internetinę televiziją, kuri realiai gerbtų skirtingas nuomones bei oponentus, kirbėjo jau seniai. Ne vien dėl to, kad šiais dinamiškais laikais vis daugiau potencialių skaitytojų prisipažįsta mieliau mėgstantys žiūrėti, nei skaityti. Šitaip sakydamas omenyje pirmiausia turiu jaunimą, nes būtent jaunimas šiandien vengia ilgų, išsamių straipsnių. Pagrindinė priežastis, paskatinusi kurti internetinį portalą, kuriame būtų skelbiami operatyviai nufilmuoti interviu ir reportažai, – tai apverktina lietuviškos televizijos būklė. Pabandyk papulti į LNK, TV3 ar Baltijos televiziją! Net į visų piliečių išlaikomą LRT, pasirodo, negali pakliūti kai kurie turintys ką pasakyti mūsų piliečiai – net kelioms sekundėms, net ir turėdami įdomių, originalių idėjų bei minčių. Tiesiog piktybiškai atsisakoma per Lietuvos radijo spaudos apžvalgą pristatyti vieną kitą „XXI amžiaus“ straipsnį. Kaip man teigė dešimtys per pastaruosius pusę metų kalbintų žymių politikos, visuomenės, kultūros veikėjų, pavyzdžiui, publicistas, rašytojas Vilius Bražėnas, Socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis Aleksas Bružas, kai kuriose televizijose jie šiandien tapę tarsi „personomis non gratomis“. Mat vienas kadaise kritikavo garsųjį JAV milijardierių Džordžą Sorošą, kitam tarsi ir leista retsykiais pasisakyti, bet mainais už suteiktą eterį liepta niekad nekritikuoti Algirdo Brazausko, trečiam pažadėtos lengvatos tuo atveju, jei bus atsisakyta idėjos šių metų kovo 3-iąją rengti streikus.

Kas privers atverti duris?

Dabar jau atvirai kalbama, kad į lietuviškas televizijas atverti duris gali... ne dideli, bet labai dideli pinigai. O jei tavo sąskaitoje nesipuikuoja bent vienas atliekamas milijonas, tai gali būti ir labai protingas, ir originalus, ir gražus, bet dideliais honorarais išpaikintų prodiuserių nebūsi nei pastebėtas, nei išklausytas. Žodžiu, televizija – labai brangus malonumas. Per pastaruosius kelerius metus, kol dar nebuvo subrendusi idėja kurti privačią, nuosavą internetinę televiziją, teko atvirai bendrauti su keliais žymiais, bet nepasipūtusiais populiarių televizijų prodiuseriais, kuriems esu dėkingas už tai, kad bent jau bendrais bruožais atskleidė televizijos kūrimo užkulisius. Ypač dėkingas prodiuseriui Kęstučiui Ligeikai. Pokalbiai su juo būtent ir paskatino liautis televizijoms bergždžiai teikti savo idėjas bei pasiūlymus. Ekonominė realybė šiandien tokia, kad mūsų televizijoms labiausiai trūksta... užsakomųjų laidų. Ir nieko čia nesugraudinsi nei gražiomis kalbomis apie tautiškumą, nei apie pareigą savo valstybei. Tiesiog reikia ieškoti racionalesnės išeities. Negali būti, jog nūnai nėra jokių alternatyvų, kurios padorioms, valstybiškai mąstančioms jėgoms nesuteiktų galimybės su savo idėjomis operatyviai kreiptis į visuomenę už dyką arba bent jau už simbolinį kelių litų mokestį.

Kviečiama burtis, o ne vaidytis

Ar internetinė televizija yra būtent tas išganymas, galintis konkuruoti su valstybinėmis, komercinėmis televizijomis, parodys ateitis. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad internetinė televizija, lyginant su įprastomis, tradicinėmis, turi keletą privalumų. Internetinė gali būti operatyvesnė net už komercines televizijas.

Sakykim, prie Seimo ryte surengiamas protesto mitingas. LRT išsamesnį reportažą apie protesto akciją parodo tik vakarinėse informacinėse laidose. O internetinė svetainė savąjį reportažą gali parodyti žymiai anksčiau. Beje, netgi žymiai išsamesnį reportažą, nei tradicinės televizijos, nes jos neriboja laiko parametrai. Internete vietos – kiek tik nori. LRT, LNK ar TV3 vakaro žiniose protesto mitingui galima skirti apie minutę eterio, o internetinė – tiek, kiek reikia. Beje, internetinė televizija pranaši dar ir tuo, kad čia žiūrovas reportažą apie prie Seimo surengtą protesto mitingą gali pasižiūrėti jam patogiu metu. Naudodamasis proga galėčiau paminėti ir dar keletą privalumų: nebūtų iki gyvo kaulo įgrisusių reklaminių intarpų, pašnekovams nebūtų trukdoma iki galo išguldyti savo poziciją, kaip, sakykim, Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klube“. Jei žmogus manąs turįs ką pasakyti, tačiau jo į „TV forumą“ nekviečia Edmundas Jakilaitis, kreipkitės į mūsų studiją. Kartu su „XXI amžiaus“ vyriausiuoju redaktoriumi įkurta studija „SLAPTAI“ pasiruošusi išklausyti visus. Studija „SLAPTAI“ kviečia burtis visas politines, visuomenines, kultūrines jėgas, kurioms, be asmeninių reikalų, rūpi ir valstybės ateitis.

Dešimtys neįtakingų internetinių svetainių

Kviečiame vienytis, o ne skaidytis, raginame būti pakantesniais kiek kitokiai, su mūsų asmeniniu požiūriu nesutampančiai pozicijai. Per pusę metų sukaupta patirtis byloja, kad būtent vienytis šiandien yra sunkiausia. Kartais susiginčijame ir nustojame sveikintis dėl smulkmenų. Ne taip jau retai mirtinai susipykstame, nors, giliau pažvelgus, esame bendraminčiai, kolegos. Ragindamas vienytis omenyje turiu štai kokius pavyzdžius. Visuomeninis judėjimas „Kitas pasirinkimas“ turi savo nuosavą internetinę svetainę, kuria domisi itin ribotas žmonių ratas. Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Socialdemokratų sąjunga turi savo internetinę svetainę, kurią taip pat skaito toli gražu ne visa Lietuva. Lilijanos Astros tautinė partija „Lietuvos kelias“ turi savo internetinę svetainę, kuri taip pat nėra labai populiari. Tokių internetinių svetainių ir laikraščių sąrašą galima tęsti. Gal Rimanto Braziulio žaliųjų laikraštis toks populiarus, kad apie jį visi žinotume? Gal „Piliečių santalka“ pasiekė aukštumų, atidarydama savąją internetinę svetainę? Nereikia būti labai dideliu išminčiumi, jog suvoktum, kad dešimtys tokių leidinių bei leidinėlių niekada netaps nei populiariais, nei įtakingais, nes nesulauks didelio skaitytojų rato ir kartu firmų, kurios pas juos norėtų reklamuoti savo gaminius, paramos. Tokiais atvejais išeitis viena – merdėti arba parsiduoti kokiam nors Viktorui Uspaskichui ar panašaus plauko intrigantui. O dabar bent akimirkai įsivaizduokime, kad visi šie atskirai dirbantys leidiniai susiburia į vieną krūvą paritetiniais pagrindais – kiekvienas jų turi savo autonominę nišą, kurioje dėsto mintis, kurių niekas neredaguoja net tais atvejais, jei jos nesutampa su greta esančiųjų mintimis. Toks leidinys jau būtų žymiai populiaresnis ir įdomesnis, nes jame būtų ir daugiau straipsnių, ir įvairesnių nuomonių, o, svarbiausia, jos būtų vienoje vietoje. Juk dabar politine Lietuvos padėtimi besidominčiam lietuviui reikia peržiūrėti dešimtis svetainių, jei nori susidaryti bent jau patį bendriausią vaizdą, kas kuo kvėpuoja. O tai – didelės laiko sąnaudos.

Spaudos konferencija – dviems žurnalistams

Paskutinis mano regėtas pavyzdys – tai „Lietuvos kelio“ lyderės L. Astros praėjusią savaitę BNS patalpose surengta spaudos konferencija. Atspėkite, kiek į ją susirinko žurnalistų? Tik du. Vienas iš jų buvo šių eilučių autorius. O už salės nuomą L. Astra BNS savininkams sumokėjo beveik 400 litų. Tokių neracionalių jėgų ir lėšų švaistymo pavyzdžių mano užrašų knygutėje susikaupė dešimtys. Štai kad ir daktaro Aurelijaus Verygos, drąsiai besipriešinančio alkoholio reklamai, spaudos konferencijose. Dalyvavau keletoje jo spaudos konferencijų, surengtų, beje, toje pačioje BNS salėje. Žurnalistų susirinko kiek daugiau, nei į L.Astros spaudos konferenciją. Galų gale koks skirtumas, kiek susirenka į spaudos konferencijas žurnalistų, – kur kas svarbesnis galutinis rezultatas, kur kas svarbiau, ką ir kiek jie parašo, parodo savo televizijose, leidiniuose. O parodo, parašo tikrai ne taip išsamiai, kaip norėtųsi. Ypač tie stambieji leidiniai, maitinami iš alkoholio pramone besiverčiančių verslininkų. Studija „SLAPTAI“ daktarui A.Verygai ir jo bendraminčiams visuomenininkams pasiūlė savo eterį už dyką. Blaivybės idėjas propaguojančiam dr. A.Verygai buvo pažadėta, jog jo mintys nebus nei koreguojamos, nei trumpinamos. Savo nuomonės mes jam neprimetėme net pasirenkant pašnekovus – kokius jis atsives, tokie bus gerai. Tačiau prabėgo jau beveik dveji mėnesiai, o tokia spaudos konferencija vis neįvyksta. Šitai tvirtindamas jokiu būdu niekam nepriekaištauju ir nieko nekritikuoju. Dr. A.Veryga labai užsiėmęs žmogus, be to, tikrai norėtų išsamiai, niekieno nekliudomas, išdėstyti savo poziciją, kodėl neribojama alkoholio reklama tiek televizijose, tiek laikraščiuose, tiek gatvėse skatina jaunus žmones dažniau gurkšnoti spiritinius gėrimus ir tapti priklausomais nuo alkoholio. Bet realybė ne tokia jau optimistiška: leidiniams, kurie linkę ignoruoti blaivybės idėjas propaguojančius medikus, psichologus, visuomenininkus, laiko surandama, o žiniasklaidos priemonėms, kurios nemokamai teikia savo paslaugas, laiko lyg ir pritrūkstama.

Čečėnams taip pat sunku susitarti

Tik nenorėčiau sutikti su skeptikais, sakančiais, esą tai mūsų, lietuvių, nacionalinis bruožas – vaidytis, pyktis, pavydėti. Kitos tautos – ne ką vieningesnės. Net čečėnai, išpažįstantys islamą ir neva pasižymintys itin dideliu solidarumu, ne visuomet elgiasi išmintingai. Praėjusių metų pabaigoje dalyvavau Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje surengtame susitikime su čečėnų rašytoju Vahidu Jelhojevu. Bibliotekos konferencijų salėje buvo pristatoma šio Denio Muhamado slapyvardžiu dažnai pasirašančio čečėno knyga „Susitikimas su velniu“. Knyga įdomi jau vien dėl to, kad joje esama ištisų skyrių, skirtų Lietuvai. V. Jelhojevas jau keletą metų gyvena Lietuvoje, į mūsų šalį jis atvyko ne visai įprastomis sąlygomis. Žodžiu, jis turi ką pasakyti apie Lietuvą. Ir į jo požiūrį mums derėtų rimčiau įsiklausyti. Gal ir ne visiems patinka, kad svetimtautis mums pažeria kai kurių priekaištų, tačiau juk svarbiausia, ar tie priekaištai pagrįsti. Jo knygą skaitytojams pristatę advokatas Juozas Šeškevičius ir rašytojas Eugenijus Ignatavičius tvirtino, jog čečėnas tiek apie mus, lietuvius, tiek apie saviškius čečėnus rašo tiesą. O tiesą galima rašyti bet kur ir bet kada, kad ir kokia ji karti būtų. Į susitikimą su giliai religingu musulmonu, beje, susižavėjusiu Lietuvos gamta, žmonėmis ir mūsų religija, susirinko kelios dešimtys lietuvių. Tačiau tarp klausytojų nebuvo nė vieno čečėno: nebuvo nei Vilniuje gyvenančios nepriklausomos Čečėnijos atstovės Aminat Saijevos, nei viename Vilniaus laikraštyje dirbančio čečėnų žurnalisto Marato Iljasovo. Neatvyko ir kiti čečėnai, kurių sostinėje gyvena mažų mažiausiai kelios dešimtys. Čečėnai neatvyko morališkai palaikyti V. Jelhojevo ne todėl, kad jie tikrai nebūtų suradę laisvos valandėlės. Rašydamas atvirai, sąžiningai, nieko neslėpdamas, nieko negražindamas, čečėnas V. Jelhojevas pakliuvo tarsi tarp dviejų priekalų. Kai kurie lietuviai piktinasi, nes jis neva per drąsiai kritikuoja valstybę, kurioje gyvena (iš tiesų V. Jelhojevas kritikuoja ne Lietuvą, bet kai kuriuos Lietuvos valdininkus ir tarnautojus), o kai kurie čečėnai pasipiktinę, kam jų tautietis savo knygose žavisi krikščionybe. Manau, šis menkutis pavyzdys puikiai parodo, kad ir čečėnai nėra vieningi. Skirtingi interesai, skirtingos pažiūros ir juos drasko į vos ne diametrialiai priešingas puses.

Ir vis dėlto internetinis portalas www.slaptai.lt bei „XXI amžius“ mano, kad čia, Lietuvoje, įmanomas kur kas didesnis susiklausymas. Nejaugi mūsų idėja – po studijos „SLAPTAI“ iškaba pokalbiams, nuomonių išsakymui suvienyti tautininkus, pilietininkus, socdemus, sąjūdiečius, jaunuosius krikdemus, streikuojančius mokytojus, blaivininkus – tėra tik graži, bet, deja, neįgyvendinama utopija?

Ką manote jūs, mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai?

© 2008 „XXI amžius“