|
Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje
Justinas Marcinkevičius
Aš, kaip ir visi, esu kalbos vartotojas. Gal šiek tiek daugiau suinteresuotas tuo, kas vyksta dabar mūsuose... Atrodo, jog lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose, mūsų akivaizdoje. Jai stengiamasi žūtbūt įbrukti, įpiršti, kažkokiu 60-uoju nutarimu pridengti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Užsienio šalių vardažodžiai išlaisvinami arba iš jų sukuriami lietuvių kalbai neįsivaizduojami hibridai. Nei velnias, nei gegutė.
Lietuvių linksniavimą gali gan greitai pakeisti artikeliai. Kodėl gi ne! Vienas televizijos kanalas jau dabar rodo humoristinę (kol kas humoristinę) le Broniaus šou. Tiktų ir der Gediminas štrasse. Esame kalbinio imperializmo puolami. Jam nėra valstybių, nėra sienų; nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja, ir gan uoliai patarnauja, ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija, tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančios viešųjų užrašų agresijos. Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams. Nejaugi mes patys sąmoningai ar nesąmoningai vykdome kažkieno užsakymą? Prieš porą metų minėjome Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį. To meto Lietuva neturėjo savo valstybės. Žinoma, neturėjo ir valstybinės kalbos, tad Vilniaus Seimas savo nutarimuose naudoja terminus prigimta kalba, žmonių kalba. Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba. Apie kalbą, kuri dabar teikiama visuose valsčiuose, nepasakysi, kad ji prigimta arba Lietuvos žmonių kalba. Mums jau lyg ir per ankšta žodyje lietuvių, todėl pradedama ir siūloma, gal jau net reikalaujama rašyti Bromos, atvertos ing viečnastį kalba. Per šimtą metų po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuvių kalba labai nepalankiomis sąlygomis išliko, apsivalė, išpruso ir sutvirtėjo, o kalbos mokslas pasiekė išties didelių aukštumų.
Tai kas verčia mus dabar kėsintis į jos esmę, logiką, taisykles ir dėsnius?
Štai jau beveik dešimtmetis, kai tęsiasi mūsų ginčas ir polemika dėl kitų tautų tikrinių vardų rašybos. Teko ir man nesyk, kaip dabar sakoma, sudalyvauti. Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime tuos svetimvardžius nurašinėti, aprūpinti juos apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t. y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes. Bet po šitos operacijos jie netampa kalbos savastimi. Ir negali tapti. Lieka keistais, dar labiau neperskaitomais hibridais. Tuo būdu į mūsų linksniavimą ir sintaksinę žodžių ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų kad ir tvanas.
Kodėl turime taip elgtis? Dažniausiai išgirstame arba perskaitome: taip yra Vakaruose, taip yra Europoje. Mūsų nesupras, kaltins, išjuoks, pasmerks ir pan. Koks nors lordas išvadins vienakojais gėjų šokėjais. Ką čia galima pasakyti? O pasakyti reikia štai ką: tauta susikuria kalbą sau, sau ne Vakarams, ne Europai. Prieš įsileisdama kokį naujadarą ar svetimžodį ilgai apžiūrinėja, išmėgina, kaip jis dera prie vieno ar kito dėsnio, tradicijos, kaip jį priima įvairaus lygio vartotojas ir pan. Tiktai nuo gimtosios kalbos, jos vartotojo priklauso, ar bus priimta viena ar kita svetimybė. Niekas negali, net Valstybinė kalbos komisija, iš šalies nurodyti, įsakyti ar kaip kitaip veikti kalbą, kad ji įsileistų ir įsisavintų, įsistemintų vieną ar kitą svetimybę. Europos Sąjunga, į kurios pusę dažniausiai nukreiptos mūsų akys ir ausys, taigi, Europos Sąjungos sutarty pabrėžiama, kad reikia skatinti, cituoju: bendrijai priklausančių šalių kultūrų klestėjimą, gerbti jų nacionalinę sričių įvairovę, gerbti, o ne naikinti. Vadinasi, tautinės kultūros, taigi ir kalbos, likimas bus amžinas mūsų pačių, mūsų vienų rūpestis. Jokia Europos Sąjunga mūsų čia neužstos. O Europos kultūra, jos paveldas bus nepilnas be lietuvių kalbos, jeigu ir toliau su ja taip elgsimės.
Turiu prisipažinti, kad prieš keletą metų man buvo kilęs noras parinkti kokią dešimtį užsienio autorių romanų, išleistų Lietuvoje lietuvių kalba, galbūt išverstų ne iš anglų, prancūzų, vokiečių, o, pavyzdžiui, iš vengrų, suomių, net estų ir kitų tolimesnių kalbų, užeiti su tomis knygomis, pavyzdžiui, į Kalbos komisiją ir paprašyti perskaityti jų autorius. Toliau aš neprognozuoju, jeigu paskui mane į šią komisiją užeitų žmogus su dienraščio numeriu. O jeigu dar pridėsime Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomus, kitą informacinę ir mokslinę literatūrą, visas muzikines ir šou grupes, apsinuoginusias žvaigždes ir net mano mylimą Dainų dainelę, kuri jau irgi tarsi mėgina pereiti prie anglų kalbos, pagaliau jeigu pridėsime visus viešuosius užrašus ir visa kita, tai pamatysime, kad lietuvių kalbai jau beveik ir nelieka vietos. Ir negali nieko kaltinti patys lipam jai ant gerklės. Dėl tų svetimvardžių rašybos sulaužyta jau daug iečių, prirašyta aibė straipsnių su dar didesne aibe parašų.
Konstitucinės teisės specialistai, mokslo vyrai ir eiliniai kalbos vartotojai reikalauja, kad būtų peržiūrėta, kuo remiasi Valstybinė kalbos komisija, taip atkakliai siekdama lietuvių kalbos teisių ir galių apribojimo. Kaip čia nesutiksi su prof. Vinco Urbučio šio reiškinio įvardijimu lietuvių kalbos išdavystė.
1988 m. lapkričio 18 dieną, prieš 19 metų, man teko teikti to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine. Po penkiasdešimt metų. Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau, naiviai galvojau: štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir rašto. Pasirodo, nė velnio! Patys atimame ją iš savęs. Žinoma, tai išdavystė, ar tik ne pati didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje. Žinomą populiarią knygą Kalbos mirtis skaitė turbūt visi čia dalyvaujantys. Autorius vieną skyrių užbaigia žodžiais: Kada nors, kai mes būsime tik istorija, bus aišku, kad kova už mažų kultūrų ir kalbų išsaugojimą buvo kova už pačių brangiausių dalykų, darančių mus žmonėmis, išsaugojimą.
Nežinau, ką galima būtų pasiūlyti. Man regis, kad reikėtų grįžti prie Vinco Kudirkos prieš daugiau nei šimtą metų siūlytų dalykų.
Kalba, pasakyta Rašytojų klube lapkričio
5 dieną, pristatant prof. Vinco Urbučio knygą Lietuvių kalbos išdavystė.
Tekstas užrašytas iš magnetofoninio įrašo.
Parengė Vytautas Visockas
© 2008 XXI amžius
|