|
Dėkingas,
kad padėjote nusilenkti Vaižganto žemei...
Jau daugelį metų gyvenu nuostabaus grožio Svėdasų
krašte, lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, tautos
patrioto kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto žemėje, apie kurį rašytojas
sakė: ...Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių
meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti.
Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti,
ne pramanyti...
|
|
Dangaus
burtai žemės turtai
2001-ųjų balandžio 6-ąją Rokiškio rajone, Pandėlyje,
į amžinojo atilsio vietą palydėjome mano žmonos Vlados Marijos mamytę
Petronėlę Kiškienę. Po vienu stogu su ja mes išgyvenome 28 metus.
Per velionei skirtas šv. Mišias, atliekant išpažintį, Pandėlio bažnyčios
klebonas netikėtai pasmalsavo, kas man buvo velionė. Atsakiau, kad
mano uošvė, kurią paskutinius dvejus metus padėjau slaugyti... Atidžiai
klausykis, ūmai ėmė berti žodžius klebonas. Dabar, vaike, už
tavo gerą širdį ir kilnius darbus Dievas tave gausiai apdovanos...
Tu įgijai Dievo pasitikėjimą... Kaip dabar regiu jo spinduliuojančias
akis, palaimos sklidiną veidą, o giliamintiški, toliaregiški šviesaus
atminimo Pandėlio klebono žodžiai pastarąjį penkmetį ne sykį smelkėsi
ne tik į sapnus, bet priminė ir dieną... Jo, išmintingojo sielovadininko,
žodžius patvirtina ir Palangos bažnyčioje išrašyta mintis: Tikėjimas
be darbų yra numiręs.
|