Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnyčios viltys dėl permainų Kuboje

Mindaugas BUIKA

Kubos komunistinio režimo vadovybėje Fidelį Kastro pakeitė jo brolis Raulis

„Moterys baltais rūbais“ protestuoja dėl politių kalinių nelaisvės Kuboje per kardinolo Tarcizijaus Bertonės aukojamas šv. Mišias prie Havanos katedros

„Krikščioniška revoliucija“ ir Maskvos įtaka

Kaip jau buvo pranešta, minint popiežiaus Jono Pauliaus II istorinio vizito į komunistų valdomą Kubą 10-ąsias metines, šalyje lankėsi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė. Savaitę trukusios (vasario 21-26 dienomis) kelionės metu jis aukojo šv. Mišias keturiose vyskupijose, susitiko su naujuoju prezidentu Rauliu Kastro, kubiečių jaunimu, studentais, vienuolijų nariais, seminaristais ir vyskupais, atidengė Dievo tarnui Jonui Pauliui II skirtą memorialą, perdavė dabartinio Šventojo Tėvo Benedikto XVI palinkėjimus.

Vatikano atstovo apsilankymas sutapo su kritišku momentu Kubos gyvenime: vietoj atsistatydinusio, 49 metus šalį valdžiusio ir dabar sunkiai sergančio Fidelio Kastro, vasario 24 dieną šalies parlamente formaliai buvo patvirtintas naujas prezidentas (valstybės tarybos pirmininkas). Juo tapo buvusio diktatoriaus brolis Raulis Kastro, iki šiol ėjęs gynybos ministro ir jau beveik dvejus metus „laikinojo prezidento“ pareigas.

Šie ir kai kurie kiti pasikeitimai Kubos komunistinio režimo nomenklatūrinėse viršūnėse tarptautinius katalikų komentatorius ir opozicijos veikėjus paskatino prisiminti pusę amžiaus trukusio F. Kastro valdymo permainingus santykius su Katalikų Bažnyčia ir tikinčiųjų bendruomenių egzistencijos perspektyvas toje unikalioje Karibų regiono saloje. Jėzuitų gimnaziją baigęs F. Kastro (beje, kaip ir jo brolis Raulis, kaip ir kiti Rytų Europos komunistų diktatoriai), pirmaisiais porevoliuciniais dešimtmečiais aktyviai naikino Katalikų Bažnyčios institucijas. Bet visi prisimena jo „draugišką koketavimą“ su Jonu Paulium II per 1998 metais vykusį vizitą ir jo raginimus kuo greičiau beatifikuoti buvusį Popiežių.

F. Kastro, į valdžią atėjęs 1959 metų pradžioje po sukilimo prieš tautoje nepopuliarų prezidentą Fulgensijų Batistą, iš pradžių turėjo nemažą vietos katalikų paramą. Tuomet viename interviu katalikų spaudai F. Kastro gyrėsi, kad jo „revoliucija“ buvo paremta krikščioniškais principais ir kad jo vadovautuose sukilėlių būriuose kapelionais darbavosi net šeši katalikų kunigai. Tačiau jaunojo diktatoriaus išaukštinimas Maskvoje ir „broliška“ Sovietų Sąjungos pagalba netrukus viską pakeitė.

Su Kremliaus emisarų pagalba 7-ojo dešimtmečio pradžioje marksizmo-leninizmo ideologijos pagrindu buvo sukurta valdanti „vieningoji socialistinės revoliucijos partija (vėliau pasivadinusi komunistų partija, savo pirmąjį suvažiavimą surengusi tik 1975 metais po „istorinio“ sovietų lyderio Leonido Brežnevo vizito į Kubą). Pati šalis, pasivadinusi pirmąja komunistine valstybe Vakarų pusrutulyje, buvo įjungta į Sovietų Sąjungos marionetinių režimų stovyklą Šaltojo karo fronte. Tos politinės permainos radikaliai atsiliepė Bažnyčios ir valstybės santykiams Kuboje: komunistų valdžia pradėjo sistemingai naikinti bažnytines institucijas, nacionalizavo visas 350 katalikų mokyklų, kurios iki tol sudarė švietimo sistemos pagrindą, išvarė beveik pusantro šimto užsieniečių misionierių kunigų, uždraudė viešą religinę veiklą ir apribojo ją maldos namais, klebonijomis ir kurijomis.

F. Kastro režimo transformacijos

Aštuntajame dešimtmetyje F. Kastro arogantiškai pareiškė, kad Kuba nebeturi jokių santykių su Dangaus Karaliene, tai yra Kobrės šventovėje apsireiškusia Švč. Mergele Marija, kuri tradiciškai laikoma kubiečių tautos globėja. (Minėto istorinio vizito metu 1998 metų sausio 24 dieną popiežius Jonas Paulius II karūnavo Kobrės Dievo Motinos atvaizdą, paskelbdamas ją Kubos „susitaikymo motina“). Į 1975 metais priimtą Kubos konstituciją šalia „socialistinės valstybės“, kurioje „visa valdžia priklauso darbo liaudžiai“, pirmą kartą buvo įrašytas ir „ateistinės“ respublikos siekis.

Sovietiniu pavyzdžiu buvo įkurta Religijos reikalų tarnyba, turėjusi stebėti ir kontroliuoti visą suvaržytą religinį gyvenimą. (Beje, Religijos reikalų tarnyba Kuboje pragaištingą darbą atlieka iki šiol, o jos vadovė „komisarė“ Karidad Diego dalyvavo visuose oficialiuose „draugiškuose“ Kubos valdžios atstovų susitikimuose su kardinolu T. Bertone). Ši tarnyba pasižymėjo ne tik draudimu užsiimti katalikiška socialine ir švietėjiška veikla, aktyvių katalikų persekiojimu ir bauginimu, užkirsdavo jiems kelią į aukštąjį mokslą ir profesinę karjerą, statyti naujas bažnyčias bei renovuoti senas, bet ir ištikimų komunistų ir komunistinio jaunimo atstovų (komjaunuolių) infiltravimu į katalikų organizacines struktūras, jų sekimu ir griovimu iš vidaus.

Nepaisant tokio katalikiškojo gyvenimo suvaržymo ir tikinčiųjų diskriminavimo, Kubos komunistų režimas niekada nenutraukė diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu, kaip „atlygį“ gaudamas nuolatinę Jungtinių Valstijų vykdomos Kubos ekonominės blokados kritiką Vatikane. F. Kastro rado sąjungininkų ir tarp Lotynų Amerikoje populiarios vadinamosios „išlaisvinimo teologijos“ atstovų, kuriems darė įtaką marksizmas, ir ieškojo alternatyvos nepasitvirtinusiai „laukinio kapitalizmo“ praktikai regione. Praėjusio dešimtmečio pradžioje žlugus Kubos komunistų režimą „maitinusiai“ Sovietų Sąjungai ir jos blokui, iš Konstitucijos 1992 metais apdairiai buvo pašalinta „ateizmo“ samprata ir pradėtas aktyvesnis dialogas su Vatikanu.

Po 1996 metų F. Kastro apsilankymo Romoje pradėta rengtis atsakomajam popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Kubą, kuris turėjo liudyti valstybės ir Bažnyčios santykių pažangą. Havanos režimas leido valstybiniu mastu švęsti Kalėdas, legalizavo Kubos Bažnyčios socialinės organizacijos „Caritas“ veiklą, išleido į laisvę dalį politinių kalinių. Šventojo Tėvo vizito metu į Eucharistijos celebravimą po atviru dangumi leido netrukdomai rinktis šimtatūkstantinėms minioms, apie tuos įvykius plačiai pranešinėjo valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, įskaitant televizijos tiesiogines transliacijas.

Popiežiaus vizitas paženklino istoriją

Savo kalbose ir homilijose popiežius Jonas Paulius II, pats iškentęs komunistinio režimo priespaudą tėvynėje Lenkijoje, solidarizavosi su Kubos žmonėmis ir kvietė juos būti drąsiais „savo asmeninio gyvenimo ir tautos istorijos veikėjais“. Šie žodžiai buvo aiški nuoroda į engiančią sistemą, kuri vertė individualią laisvę aukoti ant „socialistinės“ valstybės altoriaus. Iškeldamas naujosios evangelizacijos poreikį Šventasis Tėvas žinojo, kad išnaudojamose bendruomenėse ji suprantama ir kaip kova už religijos teisę, ypač ten, kur ji sutrypta.

„Nebijokite atverti savo širdžių Kristui, – priminė jis pontifikato devizu tapusį paraginimą, kviesdamas įsileisti Viešpatį į asmeninį gyvenimą, šeimas ir visuomenę. – Tegul Kuba su savo nuostabiuoju potencialu atveria save pasauliui, ir pasaulis tegul atsiveria Kubai“. Valstybė turi sudaryti sąlygas „darniam visuomeniniam klimatui ir atitinkamus įstatymus, kurie įgalintų kiekvieną asmenį (…) laisvai gyventi pagal savo tikėjimą“, – nurodė jis Havanos Revoliucijos aikštėje aukotų šv. Mišių homilijoje, kuri net 28 kartus buvo pertraukta plojimų ir pritariančių jaunų žmonių šūksnių „Libertad! Libertad!“ („Laisvė! Laisvė!“ – isp.)

„Atsakingos laisvės siekimas yra pareiga, nuo kurios nė vienas negali nusigręžti, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Krikščionims Dievo vaikų laisvė yra ne tik dovana ir uždavinys, bet taip pat vertingas liudijimas ir tikras prisidėjimas kelionėje į visos žmonijos išsivadavimą. Šis išsilaisvinimas negali apsiriboti tik socialiniais ir politiniais jo aspektais. Jis įgyja pilnatvę įgyvendinus sąžinės laisvę, kuri yra visų žmogaus teisių pagrindas“. Po šio „himno laisvei“ atrodė, kad Kubos visuomenė ir Bažnyčia pasuko į išsivadavimo kelią, kaip tai prieš dešimtmetį buvo Lenkijoje ir visoje Rytų Europoje, ir kad grįžimo atgal nebėra.

Tačiau nors, anot sostinės Havanos arkivyskupo kardinolo Chaimės Ortegos Alamino, „Popiežiaus vizitas paženklino Bažnyčios gyvenimą ir kubiečių tautos istoriją“, tačiau lauktų radikalių politinių ir socialinių permainų neatnešė. Be abejonės, komunistinio režimo ir Bažnyčios santykiuose įtampos liko mažiau ir jai dabar lengviau atlikti savo misiją, tačiau nei visuomenės demokratizacijos, nei ryškesnio Bažnyčios vaidmens augimo nepasiekta. Religijos mokymas valstybinėse mokyklose, kaip ir katalikiškų mokyklų steigimas, ir toliau uždraustas. Bažnyčia režimo kontroliuojamoje žiniasklaidoje ir toliau gali pasisakyti tik tam tikromis progomis, o savo informacijos priemonių ji neturi. Be to, gauti leidimą naujų maldos namų statybai ir toliau beveik neįmanoma.

Aktyvūs katalikai Kuboje ir toliau negali studijuoti teisės ar politinių mokslų, jiems užkirsti keliai į visuomeninę karjerą. Šalyje ir toliau kalinama šimtai sąžinės belaisvių, kai kurie vien už tai, kad yra nusistatę prieš abortus ir mirties bausmę. Kubos komunistų režimas netgi nepadarė reformų, kokios atliktos Kinijoje ir Vietname, kad pagyvintų ekonominį gyvenimą. Tebegalioja kortelės maisto prekėms, 20 tūkstančių kubiečių gydytojų išsiųsta darbuotis į Venesuelą už gaunamą pigią naftą. Dėl medikų stygiaus pablogėjo medicininis aptarnavimas, kuriuo visada didžiavosi komunistinė Kuba, atitinkamai padidėjo mirtingumas. Sakoma, kad Kuba nebegamina netgi savo garsiojo cukraus dėl prasto ekonominio vadovavimo.

Susirūpinimas politiniais kaliniais

Kardinolas T. Bertonė neseniai pasibaigusio vizito į Kubą metu, kaip ir per ankstesnius apsilankymus „laisvės saloje“ (2001 bei 2005 metais), susitikimuose su vietos komunistų vadovais elgėsi gana atsargiai, išlaikydamas savo pirmtako šviesaus atminimo kardinolo Agostino Kazarolio vadinamosios „ost politik“ stilių. Pastarasis Bažnyčios hierarchas, eidamas Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II pontifikatų laikotarpiu, 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, stengėsi palaikyti draugiškus santykius su Rytų Europos šalių buvusių komunistinių režimų lyderiais. Tokiu būdu jis bandė gauti didesnių nuolaidų diskriminuotos Katalikų Bažnyčios veikimui tame regione.

Vasario 22 dieną aukotose šv. Mišiose aikštėje prie Havanos katedros, kardinolas T. Bertonė beveik nesureagavo į „moterų baltais rūbais“ („damas de blanco“ – taip vadinamos visada baltai vilkinčios Kubos režimo politinių kalinių motinos, žmonos ir seserys, kurios nori atkreipti dėmesį į šimtų savo artimųjų kentėjimus Kastro gulage) surengtą taikią protesto manifestaciją. Kai Vatikano valstybės sekretorius savo homilijoje užsiminė apie visų kubiečių susitaikymo poreikį, atokiai stovėjusios politinių kalinių giminaitės spontaniškai užgiedojo „Viva el Christo! Viva el Christo! Viva el Christo!“ („Tegyvuoja Kristus!“), tuo sukeldamos sąmyšį tarp saugumo agentų.

Nieko neužsimindamas apie pertrauktą pamokslą, kardinolas T. Bertonė, atsakydamas žurnalistams į konkretų klausimą dėl politinių kalinių, sakė: „su didžiausia pagarba šaliai ir jos piliečiams aš išreiškiau prezidentui Rauliui Kastro Bažnyčios susirūpinimą dėl kalinių ir jų šeimų“. Jis taip pat diplomatiškai paaiškino, jog turėjęs galvoje ne tik politinių, bet visų kalinių padėtį ir ypač dėmesį jų sielovadai perpildytuose Kubos kalėjimuose. Kardinolas T. Bertonė taip pat aiškino, jog naujajam Kubos prezidentui pareiškė pastabą dėl to, kad neduoda leidimų statyti naujų bažnyčių mažesniuose miestuose, kur tikinčiųjų bendruomenės neturi kur rinktis pamaldoms. „Valdžios atstovai man pažadėjo didesnį atvirumą Bažnyčiai (režimo kontroliuojamoje) spaudoje ir radijuje bei kai kuriais išskirtiniais atvejais televizijoje, – kalbėjo Vatikano valstybės sekretorius. – Mes turime viltį dėl šio atvirumo, kadangi nieko nėra neįmanomo“.

Vasario 25 dieną po susitikimo su Kubos užsienio reikalų ministru Felipe Peresu Roku surengtoje spaudos konferencijoje kardinolas T. Bertonė patvirtino Vatikano tradicinę nuostatą, jog JAV vadovaujamas embargas prieš Kubą yra „etiškai nepriimtinas“, kadangi nuo jo labiausiai kenčia niekuo nekalti žmonės. Kardinolas taip pat sakė, kad „santykiai su Kubos valdžia yra puikūs“, ir padėkojo už paramą kelionės po šalį metu bei galimybę „aptarti įvairias problemas“ su komunistų lyderiais. Jau sugrįžęs į Romą interviu Vatikano radijui kardinolas T. Bertonė perdavė savo įspūdžius apie naująjį Kubos prezidentą R. Kastro, kaip apie „žmogų, kuris yra labai realistiškas, atviras bet kokiai diskusijai ir ypač susirūpinęs vertybių bei idealų palaikymu“.

Kubos vyskupai taip pat išreiškė „pasitikėjimo votumą“ per komunistinių „rinkimų“ maskaradą patvirtintai naujajai šalies vadovybei, pabrėždami viltį, kad ji teigiamai atsilieps į gyventojų lūkesčius. Kitą dieną po R. Kastro išrinkimo Kubos prezidentu ganytojų paskelbtame pareiškime teigiama, kad jie kreipia savo maldas Viešpačiui ir Kobrės Dievo Motinai, kad naujasis prezidentas ir parlamentas „turėtų Visagalio šviesos“ ryžtingai imtis permainų, kurios galėtų patenkinti kubiečių reiškiamus lūkesčius ir troškimus“. Ar šios Kubos Bažnyčios hierarchų viltys pasiteisins, parodys netolima ateitis, į kurią su nerimu žvelgia ir visa stabilumo pasiilgusi Lotynų Amerika.

© 2008 „XXI amžius“