Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską

Juozapo Albino Herbačiausko šaržas (dail. B. Jermolajevas)

Dar būdamas moksleiviu perskaičiau J. A. Herbačiausko redaguotą literatūros almanachą „Gabiją“ ir jo literatūrinių bei filosofinių apybraižų rinkinį „Erškėčių vainikas“. Tuo pačiu metu perskaičiau ir aštrias sarkastiškas A. Jakšto satyras, nukreiptas prieš J. A. Herbačiausko visą kūrybą ir jo filosofiją. A. Jakšto racionalistinė, intelektualistinė ir dogmatinė kritika manęs neįtikino, o tik visam gyvenimui nustatė prieš ją. O jo dar racionalistinis skonis, demagogiškai „sveiko proto“ vardu ginamas, jo kritikos šiurkštumas, reikalavimas, kad literatūra būtų didaktinė, moralizuojanti, visiškai atgrasė nuo jo ir skatino ieškoti naujų kelių. J. A. Herbačiauskas, priešingai, atrodė man intuicijos, jausmų, širdies ir fantazijos žmogus, kovojąs už kūrybos ir minties laisvę, už literatūros nepriklausomumą ir originalumą. Man tik ne visur kur buvo suprantama jo astrologija, kabalistika ir okultizmas, tas man atrodė tik kaip nereikalingas balastas. Atmetus šį balastą, jo filosofija bus šiek tiek gimininga šiandien madingoms Vakarų filosofijos srovėms – egzistencializmui ir personalizmui, o jo literatūrinė estetika artima po Pirmojo pasaulinio karo gimusiam siurrealizmui. Šiuo atžvilgiu J. A. Herbačiauskas buvo naujas, originalus ir įdomus reiškinys atgimstančios Lietuvos gyvenime. Jis vietinės reikšmės teturinčią to meto lietuvių literatūrą, apsiribojusią „parapijiniais horizontais“, susitelkusią tik prie opiųjų, vietinių reikalų, bandė išvesti į europinės literatūros vieškelius.

Šį lietuvių literatūros vaidmenį jam pripažino 1927 metais mūsų rašytojas ir literatūros istorikas V. Mykolaitis-Putinas. Jis savo straipsny štai ką parašė apie J. A. Herbačiausko vaidmenį lietuvių literatūrai: „Pirmas, kuris tikrai romantišku idealizmu ir maištingumu pradėjo kovoti dėl mūsų literatūros atnaujinimo, buvo Jaunutis Vienuolis-Herbačiauskas. Jisai vienas iš pirmųjų „Erškėčių vainike“ ir „Gabijoj“ iškėlė formos problemą ir nurodė į tautosakos poeziją – dainas ir pasakas, kaip į priemones tai problemai išspręsti. Jaunučio Vienuolio balso, per daug nepaprastai pakelto, tada dar maža kam buvo klausyti. Tačiau nauji to laiko mūsų literatūros reiškiniai vis dėlto derinosi su jo paskleistais obalsiais. Tai buvo visai naujo stiliaus dviejų dzūkų Liudo Giros ir Vinco Krėvės neoromantizmas – ir pirmieji dideli kūriniai „Šarūnas“, „Dainavos šalies padavimai“, „Kerštas“ ir „Naujos formos lyrikos“ (V. Mykolaitis-Putinas. Literatūros etiudai, 1927 m., p. 85).

V. Mykolaitis-Putinas kiek vėliau parašytame savo straipsny „Naujosios lietuvių literatūros angoje“ plačiau sustoja prie J. A. Herbačiausko kūrybos ir iškelia dar didesnius jo nuopelnus ir laiko jį naujosios lietuvių literatūros pionierium. „Drįstu manyti, kad Herbačiauskas kaip tada, taip ir lig šiol, savo keisto tono raštuose bus pagavęs kuone visus opiausius mūsų kultūrinio gyvenimo reikalus... iš ano meto literatūriniame sąjūdy naujojo laikotarpio obalsius garsiausiai išsukdino...“ (Literatūros etiudai, p. 92). Jis nurodo, kad J. A. Herbačiauskui artimu keliu ėję nė tik Liudas Gira ir Vincas Krėvė, bet ir Vydūnas, ir S. Čiurlionienė, ir „Vaivorykštė“, ir „Pirmasis baras“, ir net „Keturi vėjai“. Jis norėjęs atnaujinti lietuvių literatūros ir turinį, ir formą, ir daugeliu atžvilgių jam tai pasisekę.

J. A. Herbačiauskas rašė karštu, ugningu, maištaujančiu stiliumi, kuris nebuvo įprastas to meto literatūrai, skelbė naujus obalsius, kėlė naują audrą, naują drąsų maištą: „Šalin atgyventą, seniai jau iš dvasios vidurių išspjautų, apipelijusių formų klasicizmą! Pirmyn ženkim! Tverkim vis naujas, vis turtingesnes, vis gražesnes gyvenimo formas! Nesibijokim nei skausmo, nei persekiojimo! Tverkim dvasia su mumis – mumyse! Jaunos Lietuvos dvasia privalo apsireikšti jaunoj pavasario formoj! Gana jau tos ritmiškos monotonijos, gana jau to klasiško stenėjimo! Penkis amžius miegojom, dabar gi jau laikas susijudinti audriškai! Jaunos Lietuvos balsas tekelia iš numirusių, tešaukia galybės balsu:

Kelkitės, miegaliai! Kelkitės, apjakėliai! Kelkitės, lavonai! Kovon eikit! Laisvę, garbę tverkit! Gyvenimo bjaurybes naikinkit! Neišdžiūvo ir niekados neišdžius tas mūsų tautybės šaltinis, iš kurio yra pasemtos Lietuvos dainos, mitai, legendos. Taigi, semkim iš to gyvo šaltinio visas mūsų meniškas spėkas ir tverkim dar gražesnę, dar galingesnę Jaunosios Lietuvos legendą!“ (J. A. Herbačiauskas. „Erškėčių vainikas“. 1908 m., p. 54).

Tokie šūkiai ir toks stilius negalėjo neveikti karštų ir svajingų jaunuomenės širdžių. Deja, retai kas galėjo paskaityti jo raštus. Pirmieji jo veikalai buvo parašyti lenkų kalba: jie visiškai liko neprieinami ir nežinomi jaunajai lietuvių kartai. O „Erškėčių vainikas“ buvo išleistas Krokuvoj ir caro vyriausybės uždraustas įsileisti į Lietuvą. Tik po Pirmojo pasaulinio karo „Bare“ ir „Skaitymuose“ paskelbti jo straipsniai ir jo „Kapinyno simfonijos“ galėjo būti paskaitomos platesnės visuomenės. Bet ji ir šių žurnalų beveik neskaitė. Tad po karo iš Krokuvos Vinco Krėvės ir Balio Sruogos rūpesčiu grįžęs J. A. Herbačiauskas buvo mūsų visuomenei beveik nežinomas. Čia jis labai pagarsėjo, bet iš pačios blogosios pusės, būtent: savo okultizmu, astrologija ir kabalistika. Pradžioj, neturėdamas nei pastovaus darbo, nei pragyvenimo šaltinio, slegiamas vienatvės, izoliacijos, visuomenės indiferentizmo ir materialinio skurdo, ėmė savo paskaitose ir pasikalbėjimuose skelbti okultizmo, astrologijos ir kabalistikos „atradimus“.

Miesčioniška visuomenė juo iš karto susidomėjo, ir jis pasidarė „garsus“, bet kaip „raganius“, „turįs slaptų ryšių su mirusiais ir velniais“. Kai kurių jis buvo laikomas tiesiog „šėtonu“ ir „pačiu Liucipierium“. Juo dabar domėjosi, apie jį kalbėjo, bet drauge iš jo juokavo, šaipėsi ir tyčiojosi. Jisai tai žinojo ir įsižeidinėjo, skaudžiai kentėjo, niršo, pyko, keikėsi, neapkentė visuomenės, užpuldinėjo ir įžeidinėjo net savo nuoširdžius draugus, kurie jį suprato, jam užjautė ir norėjo jam vienokiu ar kitokiu būdu padėti. Tokiose aplinkybėse turbūt susiformavo jo nerami, audringa, beveik isteriška asmenybė, iš kurios visko buvo galima laukti: pagrįstų ir nepagrįstų užsipuolimų, įžeidinėjančių išpuolių, ekstravagantiškų vienašališkų deklaracijų, isteriškų laiškučių, necenzūruotų posakių...

Taip visą jo gyvenimą lydįs materialinis skurdas, carinės valdžios persekiojimai, prasidėję nuo pat jo vaikystės, buržuazinės visuomenės bukaprotiškumas sužalojo šį tikrai talentingą rašytoją, pastūmėjo jį vienašališkumų ir ekstravagancijų kryptimi, suardė jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleido jam nurimti, susitelkti ir sukurti didelių ir originalių literatūros veikalų. Jis turėjo pasitenkinti tik aktualiais, vaisingais ir originaliais šūkiais, aštriais ir audringais išpuoliais, kurie atliko savo nemažą vaidmenį literatūrai ir visuomenei išjudinti, bet nevirto nemirtingais meno kūriniais.

Būdamas studentu, rodos, 1925 metais, aš „Šatrijos“ literatų korporacijai parašiau referatą apie J. A. Herbačiausko kūrybą, ypač apie jo ideologiją. Nekreipdamas jokio dėmesio į jo okultizmą, astrologiją ir kabalistiką, kruopščiai surinkau viską, ką jo raštuose pastebėjau pozityvaus, originalaus ir aktualaus, nesiimdamas sau uždavinio kritiškai įvertinti visą jo kūrybą, jo asmenybę ir veiklą. Tai buvo entuziastiškas jaunuolio darbas. V. Mykolaitį-Putiną, kaip „Šatrijos“ globėją, paprašiau į tą susirinkimą, kuriame bus skaitomas mano referatas, pakviesti ir J. A. Herbačiauską. Man labai norėjosi su juo asmeniškai susipažinti, jį gyvą išvysti ir užgirsti jo kritiškas pastabas dėl mano apie jį parašyto referato. V. Mykolaitis-Putinas nusistebėjo mano pasiūlymu ir griežtai atsisakė.

– Tokį žmogų, kaip J. A. Herbačiauskas, pakviesti į mano butą, į „Šatrijos“ susirinkimą! Ne! Tai neįmanoma!

Aš supratau, jog ir V. Mykolaitis-Putinas J. A. Herbačiauską tada dar laikė kažkokiu baisiu žmogumi, siaubingu keistuoliu, kurio negalima pakviesti į savo butą.

Aš tą minėtą referatą sėkmingai perskaičiau, visi atidžiai jį išklausė ir niekas nebandė prieštarauti. Tik V. Mykolaitis-Putinas kukliai ir atsargiai priminė, jog nereikia pasitenkinti vien ieškojimais, kas J. A. Herbačiausko kūryboje yra vertingo ir pozityvaus, bet reikia dar ją kritiškai įvertinti.

– Tai aš galėsiu padaryti kitame referate, – atsakiau.

Taip būdamas Lietuvos universiteto studentu, aš domėjaus J. A. Herbačiausko raštais, bet su juo asmeniškai negavau progos susipažinti. Tada jo gyvo ir iš tolo neteko pamatyti. Tik girdėdavau daug kalbų apie jo keistumus ir ekstravagancijas, apie jo tariamus ryšius su „anuo pasauliu“, su mirusiais ir pačiu „Šėtonu“. Bet tai buvo sritis, kuria aš visiškai nesidomėjau, kurios nesupratau ir nesistengiau suprasti, ir dėl jo tų „slaptingų ryšių“ ir atradimų nė kiek nesijaudinau. Man tai atrodė neturinčio ką veikti rašytojo žaidimas, juokavimas ar tiesiog humoras, jo literatūrinės fikcijos, kurios su jo pozityviom idėjom beveik nieko bendro neturi. Man tik buvo gaila, kad toks originalus rašytojas užsiiminėja tokiais niekais ir tuo kompromituoja ir pats save, kaip asmenį, ir savo idėjas, kurios ir vertingos, ir aktualios, ir vertos dėmesio.

Su J. A. Herbačiausku asmeniškai susipažinau ir susidraugavau tik po kelerių metų, kai Paryžiuj baigęs mokslus grįžau į Lietuvą ir ėmiau organizuoti naują žurnalą „Naująją Romuvą“. 1930 metų pabaigoj aš jam parašiau laišką, kuriame pranešiau, jog pradedu leisti naują žurnalą ir maloniai jį kviečiu būti nuolatiniu bendradarbiu ir tuojau parašyti straipsnį Naujųjų metų numeriui. J. A. Herbačiauskas neužilgo atsiuntė straipsnį „Mano linkėjimai (jokie būrimai)“, kurį aš išspausdinau „Naujosios Romuvos“ 2-ame numeryje 1931 metais. Šis jo straipsnis, šie jo linkėjimai kaip tik buvo pagrįsti kabalistinės astrologijos duomenimis. Man tas mažiausiai buvo reikalinga, bet nenorėdamas iš karto su juo susipykti, nenorėdamas atstumti nuo žurnalo, jį išspausdinau, bet pridėjau redakcijos prierašą: „Dedame čia žinomo rašytojo J. A. Herbačiausko linkėjimus ir pranašavimus 1931 metams, už kuriuos atsakomybę tenka pasiimti pačiam autoriui“.

J. A. Herbačiauskas suprato, kad „Naujajai Romuvai“ nereikalingi jokie okultistiniai, astrologiniai ir kabalistiniai svaičiojimai ir daugiau niekad žurnalui tokių dalykų neberašė. Jis neatėjo ir protestuoti prieš šią redakcijos pastabą. Dar daugiau. Po to man teko su juo trejus metus artimai bendradarbiauti ir nuolat susitikinėti, tai „Konrado“ kavinėje, tai „Metropolito“ restorane, tai pačioj redakcijoj, ir man esant jis niekad neprisimindavo nei okultistinių, nei astrologinių, nei kabalistinių dalykų. Iš to aš padariau išvadą, jog šie dalykai buvo atsitiktinai, dirbtinai prie jo prilipę iš lenkiškojo satanizmo sąjūdžio, buvusio madoj XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lenkijoje. Apie juos Lietuvoj jis kalbėjo tik todėl, kad tuščiavidurė, miesčioniška ir buržuazinė visuomenė jo okultizmu, kabalistika ir astrologija labai domėjosi, o apie jo tikrąsias idėjas ir girdėti nenorėjo.

Kai tik jis imdavo skelbti savo tikrai herbačiauskiškus obalsius, tuoj ji imdavo skelbti, jog J. A. Herbačiauskas „variotas“, „pamišėlis“, „visus užsipuldinėja, o pats nieko nėra parašęs“, o tik „bendrauja su mirusiais, raganomis ir velniais“. Taip buržuazinė visuomenė pati išprovokuodavo jo okultistinius svaičiojimus, o paskui čia pat apsigręžusi už tai jį kaltindavo ir „variotu“ apšaukdavo, norėdama nusikratyti jo realiais kaltinimais. Aš pakartoju, jog per visus trejus metus jo bendradarbiavimo „Naujojoj Romuvoj“ jis neberašė jokių okultistinių dalykų ir apie juos nekalbėdavo nei su manimi, nei su kitais žurnalo bendradarbiais, dailininkais.

Negalima to aiškinti nuolaidžiavimu žurnalo krypčiai, jis niekad man nenuolaidžiaudavo, priešingai – stengėsi nepraleisti neužsipuolęs nė vienos klaidos, stengėsi žūtbūt įtikinti, paveikti, pakeisti, jei matydavo, jog aš klystu ar kitaip kuriuo klausimu galvoju negu kad jisai pats. Bet niekad jis nebandė manęs „atversti“ į okultizmą ar į astrologiją. Tik patekęs į tuščiavidurių miesčionių aplinką, kur jis negalėdavo kalbėti intelektualinėmis temomis, jis vėl prisimindavo okultizmą, imdavo „pranašauti“, „burti“, daryti „astrologinius diagnozus“, bet tai būdavo, man rodos, tik juokavimas, humoras, estetinis žaismas, poilsis, noras būti visada ir visur įdomiu, paslaptingu ir nepaprastu.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“