|
Lietuvos vardo tūkstantmečiui
Steponas Batoras valdovas, apgynęs ir sustiprinęs
valstybę
Giedrius Grabauskas-Karoblis,
istorikas
Šįmet sukanka 475 metai, kai gimė Steponas Batoras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymas, nors neilgas, buvo ryškus, atnešęs kraštui daug permainų.
Prieš tai buvęs karalius prancūzas Henrikas Valua Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė tik pusantrų metų. Po Liublino unijos, priimtos 1569 metų liepos 1 dieną, buvo praėję dar nedaug laiko. Ši unija įteisino bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę kaip abiejų tautų Respubliką. Po ilgo Gediminaičių dinastijos viešpatavimo Valua buvo pirmas užsienietis valdovas, ir jo valdymo pradžia nebuvo sėkminga. Kai Henrikas Valua sužinojo, kad Prancūzijoje mirė jo brolis Karolis IX, slapčia išvyko į gimtinę ir ten užėmė karaliaus sostą (jis žinomas kaip Prancūzijos karalius Henrikas III, paskutinis Valua dinastijos atstovas).
Renkant naują karalių bajorai skirstėsi į kelias stovyklas kai kurie rėmė Rusijos carą Ivaną Rūstųjį, dalis palaikė Austrijos imperatorių Maksimilijaną Habsburgą, bet vis daugiau bajorijos palaikė Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro kandidatūrą, kurią rėmė turkų sultonas. Batorų giminė buvo gerbiama Vengrijoje, Stepono tėvas Ištvanas Batoras ilgai valdė Transilvaniją, jam mirus 1571 metais sostą perėmė sūnus Steponas. Nors dalis Lenkijos didikų buvo nusistačiusi prieš S. Batorą, bet jį palaikė dauguma lenkų bajorijos. Dauguma Lietuvos bajorų nepalaikė Stepono Batoro kandidatūros, Lietuvos atstovai net nedalyvavo elekciniame Seime. Vis dėlto S. Batoras buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir vedė kunigaikštytę Oną. Iš pradžių lietuviai nelaikė S. Batoro savo valdovu, sušaukė atskirą Seimą Gardine ir siūlė lenkams panaikinti rinkimų rezultatus. Bet vėliau, gresiant karui su Maskva, Antrasis Lietuvos Seimas nutarė pripažinti Steponą Batorą savo valdovu.
1577 metais Maskvos kariuomenė pradėjo puolimą Livonijoje. Rusų karius rėmė danų princas Magnusas su savo kariuomene. Livonija buvo užimta ir Magnusas karūnuotas Livonijos karaliumi. Kurį laiką Steponas Batoras nesiryžo pradėti karo, nes jo kariuomenė buvo negausi. 1578 metų pradžioje pradedama formuoti samdinių kariuomenė, sudaryta daugiausia iš vengrų ir vokiečių. 1579 metų vasarą prasidėjo karinis žygis prieš Maskvos caro kariuomenę, susitelkusią Pskove ir Polocke. Žygiui vadovavo pats Steponas Batoras. Pskovas greitai buvo užimtas. Tada LDK kariuomenė nužygiavo Polocko link ir jį apsupo. Po trijų savaičių apgulties miestą pavyko užimti ir Polockas, 18-a metų valdytas Maskvos caro, vėl atiteko LDK. Tuo pat metu lietuvių kariniai daliniai, vadovaujami Kristupo Radvilos Perkūno, pradėjo puolimą prieš rusų kariuomenę Livonijoje ir per mėnesį atsiėmė didžiąją krašto dalį.
Kitas didelis karinis žygis prasidėjo 1580 metų vasarą. Gausi kariuomenė, sudaryta iš lietuvių, lenkų ir samdinių, pajudėjo Maskvos link. Caras Ivanas Rūstusis siuntė laiškus, siūlydamas taiką, tačiau nepalankiomis sąlygomis. Steponas Batoras atsisakė tokios taikos ir toliau tęsė žygį. Buvo užimtas Veližo miestas, po to svarbi Velikyje Luki tvirtovė. Išsigandęs Ivanas Rūstusis ėmėsi ieškoti pagalbos svetur, kreipėsi net į Romos popiežių, teigdamas, kad nori priimti katalikybę. Kai į Maskvą atvyko popiežiaus pasiuntinys jėzuitas J. Posevinas, jis surengė viešą disputą ir popiežiaus atstovą visaip koneveikė, išjuokdamas ir patį popiežių.
Maskvos kariuomenei patyrus dar kelis pralaimėjimus pats caras siuntė pasiuntinius, sutikdamas su taikos derybomis. 1582 metų sausio 15 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis. Šioje sutartyje caras atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, jam buvo grąžinti tik Velikyje Luki. Ivanas Rūstusis dar svarstė galimybę tęsti karus su Lietuva, tačiau jo sveikata silpo ir 1584 metų vasarą jis mirė. Su Ivano Rūsčiojo sūnumi Fiodoru pasibaigus Riurikaičių dinastijai, netrukus Maskvoje prasidėjo perversmų periodas vadinamoji didžioji smuta.
Valdant Steponui Batorui Lietuvoje vyko nuožmi tarpkonfesinė kova. S. Batoras garantavo religinę laisvę. Jis pats buvo katalikas, tačiau sudrausdavo tiek katalikus, tiek protestantus, teigdamas, kad visus religinius nesutarimus reikia spręsti taikiomis priemonėmis. Tuo metu Lietuvoje protestantizmas turėjo didelę įtaką. Nemaža dalis didikų buvo kalvinai, o miestuose daug liuteronų. Katalikų kunigų skaičius vis mažėjo ir Vilniaus vyskupas J. Protasevičius pasikvietė į Vilnių jėzuitus. Steponas Batoras irgi rėmė jėzuitų veiklą. Netrukus dauguma Lietuvos didikų vėl sugrįžo prie katalikybės. Į katalikybę atsivertė net įtakingiausio protestantų veikėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo šeima.
Jėzuitai daug prisidėjo prie Lietuvos mokslo ir kultūros vystymosi. Jie tarėsi su Steponu Batoru dėl aukštosios mokyklos Lietuvoje steigimo. Steponas Batoras savo dekretu 1579 metais įsteigė Vilniaus akademiją. Jos rektoriumi paskirtas teologas ir rašytojas Petras Skarga. Vėliau, XVII-XVIII amžiuose, ši aukštojo mokslo įstaiga plėtėsi ir buvo pavadinta Vilniaus universitetu. Įsteigtos ir kelios vidurinės mokyklos, vadinamosios kolegijos.
Tuo laikotarpiu veikusi teisinė sistema buvo sustabarėjusi. Nuo 1564 metų kiekviename paviete veikė bajorijos teismai. Šie teismai dirbo lėtai, kartais bylos buvo svarstomos po dešimtį metų. Steponas Batoras ryžosi teismų reformai 1578 metais įkuriamas Lenkijos Vyriausiasis Tribunolas, o 1581 metais ir Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Tribunolo teisėjais buvo seimelių renkami bajorijos atstovai, skiriami vieneriems metams. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas posėdžiaudavo trijuose miestuose Vilniuje, Naugarduke ir Minske. Teisinė reforma pavyko, bylos buvo sprendžiamos greičiau, be to, Vyriausiasis Tribunolas galėjo panaikinti žemesniųjų teismų sprendimus ir iš naujo svarstyti kai kurias bylas.
Tuo metu Lietuvoje didelę įtaką turėjo kelios didikų giminės Radvilos, Sapiegos, Katkevičiai. Ypač didelė buvo Radvilų įtaka. Jie netgi buvo vadinami nekarūnuotaisiais valdovais, užimdavo kertinius valstybės postus. Valdant Steponui Batorui, nuo 1576 metų Vilniaus vaivados pareigas ėjo Mikalojus Radvila Rudasis, 1584 metais šias pareigas perėmė jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas. Jurgis Radvila ėjo Vilniaus vyskupo augziliaro pareigas. Radvilas palaikė dar nuo XV amžiaus artimai su jais susijusi Valavičių giminė.
Steponas Batoras buvo garbingas ir įžvalgus valdovas. Jo karo žygiai panaikino Maskvos karinę grėsmę. Batoras elgėsi su Lietuva kaip su atskira valstybe. Įdomu tai, kad iš pradžių Lietuvos atstovai buvo nusistatę prieš Batorą, tačiau vėliau jį pamėgo, jis buvo gerbiamas. Jis dažnai būdavo Vilniuje, nuolat atvykdavo į Lietuvos Seimo posėdžius, ypač pamėgo Gardiną. Gardino pilyje Batoras dažnai gyveno nuo 1580 metų. Čia jis ir mirė 1586 metų gruodžio 12 dieną. Net ir sirgdamas Batoras svajojo apie didelius žygius, puoselėjo viltis užkariauti Maskvą, tikėjosi, kad pavyks išstumti iš Europos turkus. Šių planų jam nepavyko įgyvendinti, nors vėliau, 1609 metais, bendros lietuvių ir lenkų pajėgos keleriems metams užėmė Maskvą, o 1683 metais, valdant karaliui Jonui Sobieskiui, lietuvių ir lenkų daliniai kartu su austrais nugalėjo turkų kariuomenę ir sustabdė jų veržimąsi į Europą, išvadavo iš turkų priklausomybės dalį Vengrijos.
Stepono Batoro valdymo laikotarpiu Lietuvos-Lenkijos valstybė sustiprėjo, apsigynė nuo išorės priešų, šalies viduje atsirado daugiau tvarkos, ėmė vystytis mokslas, kultūra. Batoro vardas dabar nedažnai minimas, tačiau jis vis prisimenamas istorikų konferencijose, jo vardu pavadintos gatvės, aikštės. Šis garbingas valdovas, nors valdė tik dešimt metų, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Stepono Batoro ir jo bendražygių pasiekimai turėjo įtakos valstybės raidai dar ilgai.
© 2008 XXI amžius
|