Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ir karaliai ne visada tinkamai elgiasi...

Tadas Kosciuška (1746-1817)

Neseniai minėjome įžymaus sukilimo prieš Rusijos carų despotizmą ir vergovę vado, generolo Tado Kosciuškos (1746-1817) 190-ąsias mirties metines. Nacionalinis Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo didvyris, patyręs daug skriaudų, neteisybės, apgaulės, nepalūžo ir išsaugojo jausmų tyrumą, nugalėjo nuoskaudas. Jo gyvenime buvo sušvitęs ir asmeninės laimės švyturys – meilė kilmingajai Liudvikai, tačiau paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis sutrukdė Tado Kosciuškos šeimyninei laimei.

...Tarnaudamas Kadetų korpuse, T. Kosciuška dažnai trumpam palikdavo kareivines. Dažnai susitikimų su savo globėju kunigu Adomu Čartoriskiu dingstimi lankėsi pas gražuolę Liudviką Sosnovską, Smolensko vaivados Juozo Sosnovskio dukterį, apsigyvenusią pas globėją ponią Šmit Varšuvoje. Globėja kliūčių pasimatymams nedarė, nes jaunasis kadetas buvo itin galantiškas ir mandagus. Tačiau jų bendravimas nutrūko. Mat Tadas, gavęs karališkąją stipendiją, tęsti mokslų išvyko į Paryžių. Beje, Paryžiaus karališkoje akademijoje studijavo tapybą ir skulptūros meną, šiek tiek keliavo po šalį.

Po kelerių metų studijų grįžo į tėvynę, tačiau liko be darbo ir atlyginimo, nes kariuomenėje tuo metu visi etatai buvo užimti. Susikivirčijęs su broliu Juozu, kuris vienas savavališkai „pasiglemžė“ tėvų ūkį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Slonimo krašte, buvo priverstas apsigyventi pas dėdę Joną Nepomuceną Slavinkų dvarelyje, prie Lublino miesto. Šiandien toje vietovėje įkurtas Botanikos sodas ir atstatytas Kosciuškų dvarelis.

Liudvikos jaunasis Tadas neužmiršo. Ji dar nebuvo ištekėjusi. Labai greitai atsirado puiki proga aplankyti Liudviką, gyvenančią kaimynystėje Sosnovicuose ir atnaujinti pažintį bei draugystę. Jausmai greitai peraugo į abipusę meilę. Iš pradžių likimas Tadui buvo palankus. Nieko neįtardamas tėvas Sosnovskis (tuo metu tapęs LDK lauko etmonu) sutinka, kad T. Kosciuška taptų jo dukterų – Liudvikos ir Kotrynos – mokytoju. Tadas privalėjo dukras mokyti istorijos, geografijos ir piešimo. Kasdienis artumas nepastebimai priartino momentą, kai Tadas ryžosi paprašyti Liudvikos rankos. Pati Liudvika vylėsi, kad tėvas palaimins šią santuoką, tačiau šis įžeidžiančiai išrėžė: „Didiko dukra – ne pora smulkiam bajorėliui“. Labiau skaudinančią frazę vargu ar buvo galima pasakyti. Būsimasis pasipriešinimo Rusijai vadas nenustojo vilties ir pradėjo ieškoti įtakingų žmonių, kurie sugebėtų „suminkštinti magnato, didiko širdį“. Vyksta į Pulavą pas kunigaikštį Čartoriskį. Kunigaikštis išklausė, pažadėjo remti ir ginti, bet patarė šiuo klausimu dar kreiptis į karalių.

Stanislovas Augustas Poniatovskis T. Kosciušką mielai priėmė ir išklausęs jo reikalą kalbą nukreipė švelnesne linkme ir patarė neprieštarauti Liudvikos tėvui. Apimtas didžiausio nusivylimo Tadas paliko karaliaus apartamentus. Kojos pačios nunešė pas bičiulius į Kadetų mokyklą išlieti širdgėlos. Bičiuliai, ilgai negalvoję, patarė pagrobti mylimąją, paslapčia susituokti ir užsispyrusį tėvą pastatyti prieš įvykusį faktą. Tadas pasinaudojo patarimu. Draugų padedamas paruošė kinkinį, prikalbino kunigą ir net išsinuomojo dvarelį miškų tankmėje... Deja, kažkas sužinojo šiuos ketinimus, o blogiausia, kad planai pasiekė net karalių. Šis puikus meno žinovas, mecenatas, meilės reikalų praktikas apie rengiamą akciją Liudvikos tėvui pranešė, kai šis lankėsi sostinėje. Vaivada perspėjo žmoną ir liepė išvežti Liudviką į Polesės kraštą. Tadas, atvykęs į Sosnovicus, išvydo dvariškius pasiruošusius kelionei. Šaltas vaivadienės pasisveikinimas privertė jaunąjį Kosciušką palikti nedraugišką jam dvaro slenkstį – nedrįso net paklausti apie mylimąją, nes jai buvo griežtai uždrausta pasirodyti. Nusivylęs grįžo į Slavinkus, susitvarkė savo turtinio paveldėjimo reikalus ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.

Liudviką 1776 metais tėvas ištekino už kunigaikščio J. Liubomirskio, Kijevo vaivados sūnaus, vieno turtingiausių to meto Lenkijos didikų. Tai buvo abipusiais materialiniais išskaičiavimais paremta santuoka. Liudvika nebuvo laiminga. T. Kosciuškos ji ilgai negalėjo užmiršti. 1789 metų gegužę, kuomet pastarasis lankėsi tėvynėje, Liudvika iš Sosnovicų paslapčia jam rašė: „Buvimas čia, Sosnovicuose, mane visada priverčia ilgomis valandomis paskęsti prisiminimuose. (...) Niekada negalvoju apie Tave be širdies ir dvasios susijaudinimo. Ir tai labai paprasta: mano siela nėra nedėkinga Tau, o Tu manyje išplėtojai pirmuosius jautrumo daigus. (...) Pasakok man daug apie save, brangusis, ką veiki, ar galvoji apie vedybas“.

T. Kosciuška iki gyvenimo pabaigos liko viengungis, širdyje ir atmintyje išsaugodamas mylimosios Liudvikos paveikslą.

Pagal užsienio spaudą parengė

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2008 „XXI amžius“