Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Aleksas BRUŽAS: „Valdžia priversta reaguoti į mokytojų reikalavimus“

Aleksas Bružas mano, kad mokytojai, pradėdami neterminuotus streikus, tiesiog neturėjo kitos išeities Autoriaus nuotrauka

Su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovu Aleksu Bružu kalbėjomės kovo 3-osios išvakarėse – prieš pat prasidedant neterminuotiems mokytojų streikams. A.Bružas, jau daugiau kaip 17 metų sėkmingai vadovaujantis vienai iš gausiausių, įtakingiausių profesinių sąjungų Lietuvoje, sutiko atvirai atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus. Pokalbio pradžioje jis tik paprašė, kad neklausčiau, kokį spaudimą šiomis dienomis jis pats patiria. „XXI amžiaus“ žiniomis, sėkmingai veikiančios profesinės sąjungos vadovas pastaruoju metu susilaukia itin kryptingo, rafinuoto bauginimo, kurio niekaip nepavadinsi garbinga politine kova. Su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovu Aleksu BRUŽU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Spaudoje pateikiami labai įvairūs skaičiai apie šiandien šalyje streikuojančius mokytojus. Vieni sako, kad neterminuotiems streikams nusiteikę tik apie 50 – 100 mokslo įstaigų, kiti nurodo žymiai didesnius skaičius. Kokius duomenis turite jūs?

Kovo 3-osios išvakarėse neterminuotiems streikams, o gal net ir bado akcijoms buvo pasiryžę mokytojai iš 250 mokyklų. Kokia šiandien padėtis, labai tikslių duomenų neturiu. Įvykiai nuolat keičiasi. Tačiau Vyriausybės poziciją palaikantys leidiniai linkę menkinti arba net nutylėti tikrąjį streikų dydį. Antra vertus, streikuoti pasiruošę mokytojai, ypač rajonuose, susilaukia didelio, kryptingo, rafinuoto spaudimo. Tiek Vyriausybė, tiek Švietimo ir mokslo ministerija imasi visų prieinamų priemonių, kad streikuojančių būtų kuo mažiau. Pirmiausia didelis spaudimas daromas mokyklų direktoriams. Kai kuriems direktoriams, kurių mokyklose esama aktyviai savo interesus ginti pasiryžusių mokytojų, atvirai sakoma, kad jie neteks postų, jei neatkalbės savo pavaldinių nuo drastiškų protesto priemonių. Pavyzdžiui, didelio spaudimo susilaukia Telšių mokyklos, kurioje dirba mano pavaduotojas Eugenijus Jesinas, direktorius. Sudėtinga padėtis Alytuje, Zarasuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Mažeikiuose. Labai stengiamasi įbauginti Juditą Čejauskienę iš Mažeikių. Rajoniniuose leidiniuose pasirodo daug kritinių rašinių apie streikuojančius mokytojus. Kai kas jau beveik nesislėpdami užsimena ir apie galimą fizinį susidorojimą su mūsų aktyvistais, lyderiais. Todėl aš tikrai nesmerksiu tų mokytojų, kurie paskutiniu momentu nuspręs nebestreikuoti. Galų gale jėgas būtina taupyti – juk mes nuo praėjusių metų spalio mėnesio gyvename tarsi karo būsenoje.

Pastebėjau, jog spaudoje, tiek didžiojoje, tiek respublikinėje, jums neleidžiama išsamiai išdėstyti savo poziciją. Sakykim, ŠMM vadovei Romai Žakaitienei arba nuo jūsų atskilusiai Rūtos Osipavičiūtės profsąjungai leidžiama kalbėti tiek, kiek reikia, o jums skiriamos vos kelios sekundės, leidžiama pasakyti vos kelius žodžius. Todėl iš viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos kartais galima susidaryti įspūdį, esą ponas A. Bružas kelia keistus, nepagrįstus, kitų socialinių grupių interesams kenkiančius reikalavimus. Daug kur pabrėžiama, kad Gedimino Kirkilo Vyriausybė pažadėjo pakelti mokytojams atlyginimus, todėl nelabai aišku, kodėl mokytojai vis tiek streikuoja.

Nepajėgčiau čia išvardinti visų gudrybių, kurių ėmėsi valdžia, siekdama mus suskaldyti, įbauginti, išjuokti. Neužtektų ir visų jūsų laikraščio puslapių, jei imčiausi smulkiai pasakoti apie visas paskleistas dezinformacijas, intrigas. Dėmesį atkreipsiu tik į pagrindinius momentus. Derybos dėl atlyginimų pakėlimo premjerui buvo reikalingos tik tam, kad visuomenė pamanytų, jog ministras pirmininkas realiai kalbasi su mokytojais. O iš tiesų jokių derybų nebūta. Tas derybas viena mano kolegė labai taikliai apibūdino – šou, kurio metu buvo imituojama demokratija. Taip, su manimi ir dar trimis respublikinį statusą turinčiomis profsąjungomis premjeras, finansų ministras ir ŠMM vadovė buvo susitikę. Susitikime, kuris tęsėsi keletą valandų, nebuvo pasirašytas nė vienas konkretus dokumentas. Valdžia vengė užfiksuoti oficialiuose dokumentuose net savo aptakius pažadus. O premjero G. Kirkilo garbės žodžiu tikėti nebeturime jokio pagrindo. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį premjeras viešai žadėjo mokytojams atlyginimus pakelti 20 procentų, tačiau tie pažadai taip ir liko neįgyvendinti. Todėl vienas iš mūsų reikalavimų ir buvo visus pažadus užfiksuoti antspaudais bei parašais patvirtintuose dokumentuose.

Jūs norite žinoti, kaip mus bandoma apgauti, mulkinti? Štai vienas pavyzdys. Lietuvoje šiuo metu esama apie 46 tūkst. mokytojų. Atlyginimus pakelti pažadėta 25 proc. tiems, kurie turi darbo stažą iki trejų metų. O juk tokių mokytojų – labai mažai, jie sudaro vos 1,3 proc. visų mokytojų skaičiaus. Žodžiu, mažumai pakeliami atlyginimai 25 proc., o visiems likusiems – tik 15 proc. Taigi sudėję į krūvą šiuos skaičius ir turime vidurkį – 20 proc. Bet koks čia vidurkis, jei beveik 98 proc. mokytojų atlyginimas pakeliamas tik 15 proc., o ne 20 proc., kaip viešose kalbose giriasi premjeras. Kas tai, jei ne apgaulė? Beje, po to susitikimo, kurio aš tikrai negaliu vadinti derybomis, nes jų metu susilaukėme tik spaudimo ir premjero patikinimų, esą „dar reikia pamąstyti, paskaičiuoti“, televizijos ir laikraščiai iš tiesų kalbino tik valdžios atstovus. Manęs visiškai neignoravo, suteikė kelias sekundes eterio, o štai derybose dalyvavusių dar trijų respublikinio pobūdžio profesinių sąjungų vadovų apskritai neparodė, nepaminėjo – tarsi jų nė nebūtų.

Jūsų reikalavimai – ne tik ekonominiai. Be kita ko, esate minėjęs, kad šiandien Lietuvos mokytojas teturi vieną teisę – būti paniekintas ir apspjaudytas. Mokytojo vidinė, dvasinė būsena – nė kiek ne mažiau svarbi nei uždarbis. Bet juk mokytojas šiandien jaučiasi ir pažemintas, ir užguitas, ir nepelnytai užmirštas...

Neapgalvotais savo veiksmais valdžia ir toliau blogina mokytojų padėtį. Ne tik finansine, bet ir moraline prasme. Štai vadinamojo mokinio „krepšelio“ problema. Kai įdiegė šią reformą, Lietuvoje ėmė kurtis mokyklos gigantai. Kuo daugiau mokinių, tuo neva geriau tvarkosi mokykla. Finansiškai – galbūt. Tačiau apie mokymosi kokybę tuometinis ŠMM ministras Algirdas Monkevičius kažkodėl nepagalvojo, nors visas pasaulis žino, kad pačios geriausios mokyklos yra tos, kuriose mokosi nuo 400 iki 500 moksleivių. Toks standartas priimtas išsivysčiusiose, demokratinėse valstybėse. Pas mus moksleivių kai kuriose mokyklose jau net du kartus daugiau. Dėl šios gigantomanijos jau praradome apie 500 provincijos mokyklėlių. Iki reformos turėjome apie 2300 mokyklų, dabar teturime apie 1700 mokyklų – per keletą metų Lietuvoje uždaryta apie ketvirtadalis mokyklų. Naujosiose, stambiose mokyklose mokymo lygis žymiai prastesnis, nei tose mokyklose, kuriose mokosi iki 600-700 moksleivių. Mokyklose gigantuose žymiai prastesnė mokymosi atmosfera. Žodžiu, einame ne kokybės, bet kiekybės keliu. Dėl vadinamojo mokinio „krepšelio“ mokytojas mokiniui bijo rašyti blogus pažymius, kad šis nepabėgtų į kitą mokyklą ir nenusineštų ten savo „krepšelio“. Tokia situacija netiesiogiai mokytoją skatina pataikauti blogai besimokančiam vaikui, paaugliui. Kartu mokytojas bijo mokyklos direktoriaus, nes direktorius priverstas siekti ne kokybės, o kuo daugiau mokinių „krepšelių“. Manau, kad šiandien mokinio „krepšelis“ privalo būti pritaikytas mokyklai, kurioje mokosi iki 700 moksleivių, o ne tūkstančiui ir daugiau moksleivių turinčiai švietimo įstaigai. Mokinio „krepšelį“ reikia derinti prie vaikų, o ne vaikus – prie valdininkų sukurtų kvailų standartų.

Ar tiesa, kad mūsų mokytojai perkrauti darbais, pervargę? Kiek per savaitę pamokų turi mūsų mokytojai, ir kokios normos egzistuoja Europos Sąjungos šalyse?

Mano vadovaujama profsąjunga reikalauja, kad mūsų mokytojas per savaitę turėtų ne daugiau 18-os vadinamųjų kontaktinių valandų, kurių metu bendrautų su mokiniais tiesiogiai – klasėse. Per savaitę 18 valandų bendrauti su mokiniais, deramai pasiruošti visoms pamokoms, įsigilinti į temas – sunku. O dabar pas mus peršamas 26 ar net 37 kontaktinių valandų projektas. Mano supratimu, 26 valandos per savaitę – jau ir taip beveik nepakeliama našta. Tiek pamokų atlaikyti įmanoma tik tuo atveju, jei nusižengiama kokybei. Mano žiniomis, Danijos Karalystėje mokytojai per savaitę turi tik 11-13 kontaktinių valandų. Todėl jų mokiniai – aukšto lygio. Lietuvoje gi einama beveik priešingu keliu – mūsų mokyklos vaikus išmoko paviršutiniškai, klasėse parengiami tik vidutiniokai. Ir taip atsitinka visai ne todėl, kad prasti Lietuvos mokytojai – taip atsitikę tik todėl, kad mokytojai nebeturi nei laiko, nei jėgų susitvarkyti su juos užgriuvusiais darbais. Ką mokiniui gali duoti nualintas, pervargęs, ekonominių nepriteklių iškamuotas mokytojas? O kokia mūsų valdžios pozicija? Prisiminkime tuometinio Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Žibarto Jackūno poziciją, kai biurokratai iš Vakarų mums liepė atsisakyti mažiausiai 30 tūkst. mokytojų. Jei neklystu, būtent 1996-aisiais mums buvo pareikšta, kad Lietuva turi per daug mokytojų, todėl per dešimt metų jų reikia sumažinti bent 30 tūkstančių. Ir Ž. Jackūnas bemat pritarė šiam reikalavimui, kuris, beje, tinka tik didelėms, daug gyventojų turinčioms šalims. Kur Lietuva šiandien būtų atsidūrusi, jei ne mūsų pasipriešinimas? Kai kurie Vakarų ekonomistai mums piršo nusikalstamą poziciją, esą tokiai nedidelei valstybei negalima turėti tiek daug mokytojų – per 50 tūkst. Laimė, šios klaidingos idėjos atsisakyta. Dabar turime ne 20 tūkst., kaip liepė vakariečiai, bet 46 tūkst. mokytojų. Žodžiu, šiandien Lietuva dar turi užtektinai mokytojų, nors, atidžiai paskaičiavus, jų dabar galėtų būti maždaug dviem tūkstančiais daugiau.

Kokios atlyginimų proporcijos egzistuoja Vakaruose? Kiek mokytojai turėtų uždirbti, kad neatsiliktume nuo išsilavinusių valstybių?

Atlyginimų kėlimas nėra vienintelis mūsų reikalavimas. Bet jis labai svarbus. Pokalbiuose su premjeru mes labai dažnai girdėdavome posakį, esą negalima pamiršti ir kitų socialinių grupių poreikių. Bet ar mes kada nors kur nors sakėme, kad reikia skriausti medikus, teisėjus, valdininkus? Išsilavinusiuose Vakaruose egzistuoja tokia tvarka: mokytojas ten uždirba 1,5 – 2 kartus daugiau nei valdininkai. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Aš ir visi streikuojantys mokytojai puikiai suvokia, kad mokytojas negali uždirbti, sakykim, daugiau už Prezidentą. Tačiau šalies biudžetas turėtų būti progresyvus, protingas. Lietuviškas biudžetas parodo, kokioje iš tiesų socialinėje terpėje priverstas gyventi mokytojas – skurde. Mokytojams pas mus Lietuvoje skiriama tik 18,9 proc., kai kitoms reikmėms – ne mažiau 24,5 proc. Pavyzdžiui, 2004-aisiais iš biudžeto mokytojams buvo atseikėta net 25 proc. Taigi kritimas – akivaizdus. Mano ginami mokytojai – pačioje lietuviškojo biudžeto pabaigoje. Vakaruose mokytojams nuo BVP atseikėjama žymiai daugiau lėšų nei Lietuvoje. Šiais metais per 12 mėnesių mokytojai uždirbs apie 20-27 tūkst. Jei vadovautumėmės Vakarų standartais, per metus mokytojas Lietuvoje turėtų uždirbti bent jau 40-42 tūkst. litų. Premjeras siūlo ilgalaikę algų kėlimo programą, pagal kurią mes tik po ketverių metų pasieksime maždaug 90 proc. to, ką, vadovaujantis deramomis proporcijomis, uždirba mokytojai Italijoje, Danijoje ar Vokietijoje.

Kodėl dabartinė Vyriausybė taip nemėgsta mokytojų? Nesuvokia realios padėties, specialiai žlugdo mokyklas?

Šiandien valdininkai atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Nė vienai reformai deramai nepasiruošta. Visai kitaip reformos įgyvendinamos Vokietijoje. Iš pradžių dėl iškeltos idėjos visi viešai ginčijasi maždaug trejetą metų, paskui, jei sulaukiama pritarimo, ta idėja įdiegiama tik atskirose mokyklose, srityse, rajonuose. Ir vėl stebima maždaug trejetą metų, kokius rezultatus ji duos. Ir tik tada, kai reforma pasiteisino, ji įgyvendinama visoje Vokietijoje. O pas mus – įgyvendinama žaibiškai. Nieko deramai neapsvarsčius, neįsigilinus. Labai puiki švietimo padėtis Suomijoje. Ten mokyklos kuriamos visur, kur yra mažų vaikų, – niekas nežiūri, kiek kainuos tos mokyklos išlaikymas. Ten žiūrima, kad būtų patogu mokiniui ir mokytojui, o ne valdininkui ar į mokyklą vaikučius „geltonaisiais“ autobusais vežantiems vairuotojams.

Kas šiandien laimėjo – mokytojai ar valdininkai?

Mes nenorėjome streikuoti, mus privertė imtis drastiškų priemonių pats gyvenimas. Valdžia į mūsų žodinius reikalavimus nereaguoja – iki streikų su mumis visiškai nesiskaitė, nepastebėjo. Todėl mes neturėjome kito pasirinkimo. Galiu šitaip pasakyti: mes jau nepralaimėjome. Vyriausybė, tegul ir labai nenoromis, buvo priversta kelti atlyginimus, gilintis į mūsų reikalavimus, atkreipti dėmesį į susikaupusias problemas. Tiesa, valdžiai pavyko suskaldyti mūsų itin gausią švietimo darbuotojų profesinę sąjungą, kuriai vadovauju. Tačiau atskilusieji nebeteko respublikinio statuso ir nėra tokie populiarūs, kaip mes. Daug iš R. Osipavičiūtės profsąjungos perbėga į mūsų pusę. Provincijoje kuriasi daug naujų profesinių sąjungų. Tiesa, esama ir tokių mokytojų, kurie išvarginti įtampos pasitraukia iš bet kokių judėjimų ir profsąjungų. Jei reikėtų pasakyti, kiek šiandien iš viso mes turime narių, negalėčiau to padaryti. Viskas taip greitai keičiasi, kad aiškiau bus tik streikams pasibaigus.

© 2008 „XXI amžius“