|
Demokratinė komunistų diktatūra
Prieš 50 metų didžiulė Lietuvos visuomenės dalis vieningai smerkdavo tuos, kurie įstodavo į komunistų partiją, komjaunimą, stribų būrius arba uoliai dalyvaudavo valdžios organizuojamuose propagandiniuose renginiuose. Dabar viskas, kas nesovietiška, nepriimtina. Pavyzdžiui, kariuomenės dalinių viršininkams atrodo, kad neverta kareivių varginti valstybės švenčių minėjimuose. Todėl kareiviai jeigu ir dalyvauja tokiose iškilmėse, tai nelabai žino, kur dalyvauja ir ką švenčia. Štai per kariuomenės dienos minėjimo iškilmes Marijampolės kareivėlis nešė gėles prie paminklo partizanams ir padėjo jas prie akmens, įrioglinto miesto sodan Vytautų draugijos. Matyt, nelabai žinojo, kuris paminklas tikresnis. O tasai Vytautų draugijos atgabentas akmuo atsirado toje vietoje, kur stovėjo V. Mickevičiaus-Kapsuko biustas, taip greitai, kad LPKTS sumanytas paminklas Tauro apygardos partizanams nespėjo užimti Kapsuko vietos jį teko statyti šiek tiek nuošaliau.
Nemažai mūsų piliečių elgiasi taip, lyg būtų smerktina pagerbti kovojusius už mūsų nepriklausomybę. Retkarčiais pasigirsta netgi pyktis mūsų tautos didvyrių atžvilgiu. Tam tikruose sluoksniuose jaučiamas didelis noras visas sovietizmo aukas sujungti į vieną krūvą, pavyzdžiui, Marijampolės miesto sode pastatyti vieną didelį bendrą paminklą ir žuvusiems partizanams, tremtiniams ir drauge juos trėmusiems stribams. Žinoma, jie irgi yra tos santvarkos aukos jei ne sovietų valdžia, nebūtų pakėlę rankos prieš tautiečius. Bet tai kažkaip nesiklijuoja. Juk, pavyzdžiui, dabar kalėjimuose sėdi gyvenimo aplinkybių ir prigimties aukos, bet niekam nešovė galvon statyti jiems paminklų ir vadinti juos jei ne didvyriais, tai bent paminėjimo vertais teisuoliais. Tačiau iš tikro garsiais nusikaltėliais ir jų giminaičiais pas mus labiau domimasi nei valstybei nusipelniusiais žmonėmis. Štai kitas pavyzdys iš Marijampolės. Mokytoja atsivedė būrį auklėtinių į Marijampolės kapines. Nusifotografavo prie kapo, kuriame palaidotas spėjamas V. Lenino sūnus, ir išėjo iš kapinių, nors jose yra kelių žymių Lietuvos žmonių kapai, netoliese Ramybės laukas žuvusiems partizanams.
Lietuvoj vis dar jaučiamas pasidygėjimas lietuviškumu. Galbūt tebeveikia Stokholmo sindromas, kai pamilstamas negailestingas engėjas ir prievartautojas? Stalino laikais Sovietų Sąjungos komunistų partija susitapatino su carų laikais puoselėtu imperializmu, kuris lietuvių tautai nepaliko vietos po saule, o lietuviams teliko tik atgailauti už tai, kad jie vis dar lietuviai. Lietuvos komunistams labiausiai turėjo rūpėti ne Lietuva, o savi kastos reikalai. Žinoma, be Lietuvos valstybės dabar būtų sunku klestėti kaip ir kirminams be obuolio.
Apskritai, Lietuvoje padėtis yra tokia, kad jau daugiau kaip dešimt metų iš įstaigų yra nuosekliai iškrapštomi ir pašalinami visi, kurie bando ginti valstybės, o ne kastos reikalus. Dabartinę Lietuvos santvarką pavadinčiau demokratine komunistų diktatūra.
Opoziciniai dešinieji savo manevrais bando prisitraukti atplaišas iš pokomunistinės stovyklos ir nejučiomis tampa jei ne valdančiojo klano dalimi, tai bent rėmėjais. Prisiminkime dešiniųjų įsiteikinėjimą padidinant teisininkams atlyginimus ir daug kitų dalykų. Tuo tarpu paprasta liaudis rinkėjai dažnai užmirštami. Perkėlus sąvartyną į Kazokiškes keliasdešimt benamių neteko pragyvenimo. Ar tai kam nors rūpi? Atseit, tie vargšai gina šiukšlių supirkėjų reikalus. Tai tas pat, kaip teigti, kad alkoholikus paperka degtinės gamintojai. Dešiniųjų partijos nelaimi todėl, kad nejučia šliejasi į bendrą pokomunistinių verslininkų stovyklą ir mažai gilinasi į sąvartynų reikalus. Sovietinė santvarka pavertė visuomenę sąvartynu. Atsirado daug šiukšlintojų ir daug žmonių, besiknaisiojančių šiukšlynuose. Atsirado daugybė girtuoklių ir alkoholikų, kurie balsuoja už jų nugirdytojus komunistus. Valstybę ir tautą sudaro žmonės, tad jais ir reikia rūpintis: pažaboti šiukšlintojus bei tautos nuodytojus ir padėti šiukšlyne gyvenantiems.
Visuomenės apvalymas nuo korupcijos ir nusikalstamumo neišsenkanti svarstymų tema. Apie tai puikiai gali pašnekėti ir piktžaizdes nurodyti visų partijų ir partijėlių daug žadantys atstovai. Bet reikalai negerėja, nes tebevaldo komunistų partija, iš vieno pavadinimo įgavusi daugybę kitokių (tarsi iš vienos godžios galvos išauginusi dešimtis grobuoniškų galvų galvelių), kurios Lietuvą siurbia paeiliui.
Kaip matome, pašalinti iš valdžios į korupciją bei kitokius nusikaltimus linkusius žmones yra nelengva. Kuo baigėsi liustracija Lietuvoj? Tokios liustracijos sudaro grėsmę tik tiems, kurie, atsikratę praeities, norėtų būti naudingi Lietuvai. O lietuviškon įstaigon užėjęs Lietuvos pilietis jaučiasi taip, tarsi būtų atsidūręs sovietiniam vykdomajam komitete tie patys žmonės, kaip ir prieš 20 metų, su tomis pačiomis moralinėmis nuostatomis ir papročiais. Dar keisčiau yra tai, kad buvusieji komunistai, kagėbistai ir enkavėdistai turi rėmėjų ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Apsivalant nuo sovietinio palikimo, korupcijos ir nusikalstamumo Lietuva galėtų būti pirmose gretose kaip ir išsilaisvinant iš sovietinės imperijos. Bet, kaip žinome, Lietuvos nepriklausomybė tapo visai kitokia, kai savo nepriklausomybę paskelbė Rusija. Nepriklausomybės paskelbimas tebuvo pirmas žingsnis. Kol kas į Lietuvą kone iš visų pusių teka neigiama energija, palaikanti sovietizmo palikimą, korupciją. Kai iš kaimyninių šalių pradės spinduliuoti teigiami pokyčiai, kai Rusija taps visiškai nepriklausoma nuo komunistinio palikimo, tuomet ir Lietuvoje baigsis vykdomųjų ir kompartinių komitetų laikai. Taip bus, kai visa Rytų, o gal ir Vakarų Europa žengs antrąjį žingsnį... O lig tol tauta lyg voverė, besisukanti korupcijos ir beteisiškumo rate.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2008 XXI amžius
|