| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Jei nusidėjai, nebijok prisipažinti
Gavėnia tai metas, kai katalikai stengiasi apvalyti savo sielas iš nuodėmės. Net tie, kurie retai arba tik vieną kartą per metus eina išpažinties, stengiasi tą daryti prieš Velykas. Apie išpažintį turbūt geriausiai žino kunigai turintys didelį stažą. Vienas tokių 66-uosius kunigystės metus skaičiuojantis Marijampolėje gyvenantis apaštališkasis protonotaras prof. dr. Vincas Jonas BARTUŠKA, per savo gyvenimą išklausęs tūkstančius išpažinčių ne tik lietuvių, bet ir italų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Būna, kad klausyklose sėdi keletas kunigų, bet tik pas vieną kunigą susidaro eilė. Kodėl taip atsitinka? Čia daug nulemia kunigo būdas ir jo santykis su išpažintį atlikti atėjusiu žmogumi. Vienas kunigas bara, antras ilgai kalba, trečias geranoriškai moko pakeisti gyvenimą ir blogį nugalėti gerumu, ragina gailėtis ir pasitaisyti. Kunigas negali barti žmogaus, atėjusio atlikti išpažintį. Jei imsi barti, tuoj žmonės vienas per kitą sužinos ir vengs pas tokį kunigą eiti išpažinties. Dėl to ir eilės atsiranda prie tų, kurie nebara, o nuoširdžiai ir geranoriškai liepia pakeisti gyvenimą. Kai per karą atsidūrėte Austrijoje, o paskui Vokietijoje, turbūt patyrėte, kad katalikai nepaisydami karo pavojų ateidavo į bažnyčią atlikti išpažintį? Kaip juos guosdavote? Taip būdavo dažnai. Karo metu beveik iš kiekvienos katalikų šeimos kas nors buvo fronte. Taigi tokiomis sąlygomis, kai gresia pavojus gyvybei, netikinčių žmonių turbūt nelieka. Iš fronto trumpam sugrįžę kareiviai pirmiausiai ateidavo į bažnyčią ir atlikdavo išpažintį. Nors kariai turėjo karo kapelionus, bet jų stigo. Sekmadieniais bažnyčios būdavo pilnos žmonių, kai kurie iš toliau su slidėmis atčiuoždavo. Tikinčiųjų išpažintys buvo tikrai nuoširdžios, o aš galėdavau juos tik paguosti (jei kare neteko artimo žmogaus) ir pažadėti už visus pasimelsti. Kaip susivokti žmogui šių dienų pasaulyje, kuriame moralė ir vertybės visiškai nuvertintos, kai kartais neaišku, kas yra nuodėmė? Visko niekas negali žinoti. Geriau neklausinėti, o pavesti Dievui veikti per žmogaus gyvenimą. Kai žmogus patenka į tokią vietą, kur reikia atviros širdies ir nuoširdumo, nereikia norėti, kad jis būtų tobulas nuo pat pradžių iki galo. Tiesą galima surasti tik patiriant klaidų. Kai kas abejoja, ar būtina kreiptis į Dievą per kunigą, gal geriau pačiam be tarpininko išpažinti savo nuodėmes Dievui, nes yra žmonių, bijančių išsakyti visas savo nuodėmes kunigui. Ką tokiems patartumėte? Šitokius dalykus galima sužinoti ne per išpažintį, o kitu būdu, pavyzdžiui, kunigas per pamokslą, ypač per Gavėnią, gali paaiškinti, kad tikrai nėra ko bijoti. Juk ir kunigai, net ir pats Popiežius eina išpažinties. Visa tai kunigas gali bendraudamas su parapijiečiais ir kita proga pasakyti. Juk jei nusidėjai, nebijok prisipažinti, nuoširdžiai gailėkis, sakydamas pasigailėk manęs, nusidėjėlio, ir Dievas atleis. Kunigui didžiausias džiaugsmas, kai išpažintį atlieka ilgai jos nebuvęs ir daug nuodėmių padaręs žmogus. Turbūt atsiranda vis daugiau žmonių, kurie norėtų atlikti išpažintį, bet negali to padaryti, nes dėl įvairių priežasčių negautų kunigo išrišimo. Ką patartumėte tokiems katalikams? Jeigu jie gyvena susidėję, be Santuokos sakramento, be abejo, išrišimo negautų. Tokiems patarčiau vis tiek būtinai eiti į bažnyčią ir gailėtis už viską, ką negero yra padarę. Kiekvienam pasakyčiau taip: Tu apleidai Dievą, bet Dievas tavęs neapleidžia ir stiprina. Pasitikėkite Dievu, kad jis jūsų, nusidėjėlių, pasigailėtų. Kam esu taip pataręs, nė vienas nebuvo tokiu patarimu nepatenkintas. Kiekvieną sekmadienio rytą, prieš aukodamas šv. Mišias Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, vis dar nueinate į klausyklą. Anksčiau, kai leido sveikata, joje prieš šv. Mišias sėdėdavote ilgai, laukdavote norinčių eiti išpažinties, nors ne visada tokių būdavo. Juk dažnai kunigai, jei iškart neatsiranda norinčių eiti išpažinties, nesėdi klausykloje ir nelaukia, kad kas nors prieis. Tai mano pareiga ir vienas iš bendravimo su parapijiečiais būdų. Kartais žmonės iškart nesiryžta eiti išpažinties, tačiau kai pamato, jog kunigas sėdi klausykloje ir laukia, po kelių minučių apsisprendžia atlikti išpažintį. Iki šiol atsiranda ir tokių, kurie išpažintį nori atlikti tik tada, kai klausykloje sėdžiu aš. Dėkoju už pareikštas mintis. Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS Marijampolė
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |