Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kaunas paminėjo architektą Vytautą Žemkalnį-Landsbergį

Dr. Gražina Kačerauskienė

Architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis

Kauno miesto muziejuje rinkosi kauniečiai, kupini pagarbos Landsbergių šeimai. Čia buvo paminėtos miesto Garbės piliečio Vytauto Žemkalnio-Landsbergio 115-osios gimimo metinės

Kauno miesto muziejuje kovo 7 dieną buvo paminėtos miesto Garbės piliečio Vytauto Žemkalnio-Landsbergio (1893-1993) 115-osios gimimo metinės. Į salę rinkosi kauniečiai, kupini pagarbos Landsbergių šeimai. „Ši garbinga šeima miestui dovanojo du Garbės piliečius – tėvą ir sūnų – abu Vytautus“, – pradėdama minėjimą pasakė muziejaus direktorė Irena Petraitienė.

Architektas, Lietuvos patriotas. V. Žemkalniui Garbės piliečio vardo dokumentą 1992 metais įteikė tuometinis Kauno m. Tarybos pirmininkas V. Grinis. Antrą kartą su šimtamečiu jubiliatu jis bendravo 1993-aisiais. V. Grinį stebino V. Žemkalnio atmintis ir pasakojimo sklandumas. Tai buvęs labai šviesaus proto žmogus. Papasakojo, kad jubiliatas iki karo buvo ilgametis Rotary klubo sekretorius. 1992 metais architektas dar buvo gyvas. Tai padėjo įforminti Kauno Rotary klubo tęstinumą ir susigrąžinti senąjį registracijos numerį. Tuo metu V. Žemkalnis buvo pasaulyje seniausias šio klubo narys – jam buvo 99 metai.

Apie architekto kūrybinę veiklą pranešimą padarė architektūros istorikė Jolita Kančienė. V. Žemkalnis gimė 1893 m. kovo 10 dieną Linkaičiuose, tautinio sąjūdžio veikėjo, publicisto, dramaturgo Gabrieliaus Žemkalnio šeimoje. 1913-1916 metais studijavo architektūrą Rygoje. Iki 1922 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1923-1925 metais mokslus tęsė Romoje. 1926 metais pradėjo savarankišką kūrybinę veiklą.

1926-1939 metais, gyvendamas Kaune, suprojektavo per 100 pastatų, skirtų visai Lietuvai. Pagal jo projektus pastatytos bažnyčios Kybartuose, Mažeikiuose ir kitur, Biržų ir Panevėžio gimnazijos, Šiaulių ir Švėkšnos ligoninės. Patys reikšmingiausi projektai buvo Kaune, dėl jų buvusi carizmo tvirtovė tapo europiniu miestu. Paminėtini statiniai: buv. „Pieno centro“ rūmai, Tyrimų laboratorija (dabar KTU Chemijos fakultetas), Prekybos ir pramonės rūmai (dabar Kauno apskr. viešosios bibliotekos skyrius), Kauno kūno kultūros rūmai, buv. Kauno apskr. savivaldybės rūmai (pastatyti per vienerius metus), paminklai Dariui ir Girėnui Soldine, Kaune ir daugelis kitų. Suprojektavo apie 50 individualių namų rašytojams, dailininkams, mokslininkams, verslininkams. Įvertinant krašto kultūrą ir tradicijas, visi V. Žemkalnio projektai yra brandūs, ryški architektūros ir dailės sintezė. Pastatai puikiai derinasi su aplinka, yra lakoniški ir elegantiški. Jaučiama studijų Romoje įtaka. Architekto darbų sėkmę nulėmė jo darbštumas ir talentas.

1939 metais V. Žemkalnis persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo vyriausiuoju miesto inžinieriumi ir architektu: rengė miesto generalinį planą, tvarkė Katedros aikštę ir kt. 1944 metais už nekonformistines nuostatas iš darbo buvo pašalintas. Grįžęs į Kauną, neberado sūnaus Gabrieliaus – už dalyvavimą rezistenciniame pogrindyje gestapas jį suėmė ir išvežė į Vokietiją. Tėvas išvyko ieškoti ir gelbėti sūnaus. Karo pabaigą kartu su išlaisvintu sūnum sutiko Vokietijoje. Porą metų ten dėstytojavo. 1947 metais persikėlė į Australiją. Iki 1958 metų čia dirbo architektu. 1959 metais grįžo į Lietuvą. Deja, neberado žmonos Onos Jablonskytės-Landsbergienės. Apie savo praeitį jis rašė: „Kur aš bebuvau, ką aš bedirbau, mano mintys visada buvo Lietuvoje. Aš smerkiu žmones, kurie atsisako tėvynės. Tėvynėje reikia dirbti, ją mylėti ir džiaugtis. Džiaugsmą patirsite, kai pamatysite, kad pastangos pakelti mylimo krašto gerovę neina niekais“. Grįžęs į Lietuvą, jis konsultavo jaunesnius kolegas, rašė straipsnius. Jo kūrybinis palikimas yra neįkainojamas. V. Žemkalnio dvasia ir darbai nesibaigia vieno žmogaus gyvenimu.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius trumpai papildė pranešimą. Jis prisiminė savo klebonavimą Kybartų bažnyčioje sovietiniais laikais. Tai buvo jaukus gražus pastatas, už kurį žmonės dėkingi projektuotojui. Papasakojo, jog remontuodami bažnyčią atrado vietas, tinkamas „Katalikų kronikai“ ir kitoms vertybėms slėpti.

Susirinkusius maloniai nuteikė doc. Sauliaus Lukėno, pažįstančio Landsbergių šeimą net 70 metų, pasisakymas. Jis papasakojo, kad architektas mėgo greitai važiuoti automobiliu. Prisiminė jų bendrą kelionę į Palangą jaunystėje. V. Žemkalnis domėjosi ne tik technika, bet ir muzika, draugavo su kompozitorium B. Dvarionu. Lietuvai atgavus Vilnių, ten organizavo simfoninį orkestrą. „V. Žemkalnis buvo neeilinis architektas, tikras Lietuvos pilietis ir labai visuomeniškas žmogus, kokių mums dabar labai reikia. Jei dabar jis būtų, nebūtų idiotiškų akropolių“, – teigė S. Lukėnas.

Minėjimo dalyvius nuoširdžiai pasveikino Algimantas Karazija ir visiems padėkojo už savo senelio pagerbimą.

Apie Tėtę. Apie savo tėvą, architektą V. Žemkalnį, kurį vaikai vadino Tėte, su meile, vyriškai ir išdidžiai kalbėjo du jo sūnūs Landsbergiai – Gabrielius (šeimoje vadintas Gabriu, Gabučiu) ir Vytautas (artimiesiems Vytulis).

Pasakojimą apie Tėtę pradėjo sūnus Gabrielius. Prieš atvykdamas į minėjimą, jis aplankė tėvų kapus Petrašiūnuose. Motina jam davė gyvybę, Tėtė ją išgelbėjo. Tėvas auklėjo negriežtai – baudė tik už tai, kad save ir šeimą be reikalo statė į pavojų. Jis pasakė, kad apie Tėtę galėtų papasakoti 1001 istoriją. Įdomu tai, kad jis norėjo tapti teisininku, o gal net dainininku. Tapti architektu jam patarė Pranas Mašiotas: „Gydytojų turime, teisininkų apstu, bet architektų – nė vieno“. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarp kitko, viena iš priežasčių, kodėl jis norėjo studijuoti teisę Maskvoje, buvo Munytė Mašiotaitė, kuri ten mokėsi. Būdamas 97 metų, Tėtė pasakė: „Dėl Dievo, tik nepasakyk to Urbšiui“, kuriam buvo 94 metai, o jo žmona Munytė jau buvo mirusi. Tėtė buvo džentelmenas iki paskutinio atodūsio.

Tėtė įdomiai pasakodavo apie architektūros studijas Romoje. Ten jis sunkiai vertėsi, nes gaudavo mažą pašalpą iš Lietuvos. Užsidirbdavo vertėjaudamas Lietuvos karininkų misijoms ir aprodydamas Romą. Kartą su draugais sėdėjo tavernoje, valgė makaronus ir gėrė vyną. Panelei prie gretimo stalelio lietuviškai reiškė komplimentus. Po kurio laiko ji priėjo, lietuviškai pasisveikino ir padėkojo. Taip užsimezgė studentiška draugystė su būsima primadona V. Jonuškaite-Zauniene.

Gabrielius priminė, jog gyvendamas Australijoje Tėtė jautė nepaprastą nostalgiją Lietuvai. Laisvalaikiu rengė Vilniaus generalinį planą, kuris praverstų šiandieninei miesto savivaldybei.

Tėtė turėjo daugialypius interesus, tik niekada neturėjo intereso ką nors nušauti. Mylėjo visus gyvūnus, bet vorams jautė ypatingą pagarbą: „Pažiūrėkite, kaip jie nuostabiai stato“. Tėtė reikšdavo pagarbą visiems Dievo tvariniams.

Sūnus Vytautas nevardijo Tėtės darbų architektūros srityje. Pabrėžė, jog Tėtė buvo karys ir ne vieną kartą dėjo galvą už Lietuvą. Jaunystėje jis kariavo keliuose frontuose, baigęs mokslus projektavo ir statė, dalyvavo visuomenės gyvenime. Lemtingu Lietuvai momentu pateko į politinį gyvenimą. Jis buvo pakviestas į 1941 m. Birželio sukilimo metu suformuotą Laikinąją vyriausybę komunalinio ūkio ministro pareigoms. Ši vyriausybė netrukus buvo vokiečių išvaikyta.

Tėtė labai rūpinosi savo vaikais. Tai liudija tokie pavyzdžiai. Ant dovanotos nuotraukos jis buvo užrašęs: Vytuliuk, sūnau mano brangus, mylėk Lietuvą ir būk žmogus.

Gyvendamas Vilniuje, V. Žemkalnis 1942 metais laiške vyresniajam sūnui, rašė:

„Gabuti mielas, kaip jautiesi? Ar jau pasveikęs? Parašyk man plačiau apie savo mokymosi reikalus. Neužmiršk, ką Tau Kačerginėje išvažiuojant pasakiau. Tad, jei turi ypatingo noro savo gimtajam kraštui pasitarnauti, jei myli Lietuvą ir nori užaugti doru žmogumi, tai mokykis, dirbk, netingėk ir pasistenk būti tvarkingas. Tvarka gyvenime, sūnau, yra vienas iš pagrindinių dalykų. Tvarkoje gyvensi – daug ko pasieksi. Visame kame būk drąsus ir savim pasitikėki, nieko nesibijok. Ir niekuomet neabejok dėl gerų pastangų įgyvendinimo. Nei vienam žmogui neturėk blogo jausmo, tačiau venk kiekvieno žmogaus klaidų. Visus mylėk, tačiau pasitikėk gudriai ir atsakingai. Ne kiekvienas žmogus yra vertas pasitikėjimo. Aš Tau mečiau čia keletą minčių ir norėčiau, kad Tu man šia tema parašytumei. Parašyk man paprastai, bet širdingai, ką Tu, Gabuti, manai. Prisispirk gerai pamokas ruošti ir gerai mokytis, namie ir gimnazijoje gražiai tvarkytis, gražiai su draugais bendrauti, o Mamutei visame kame padėti ir paguosti. Pratinkis kasdieną vis daugiau ir ką nors geresnio padaryti, kad ir mažą kokį darbelį, bet savistoviai ir iš širdies. Lauksiu laiško. Bučiuoju. Tėtė.“

Vėliau V. Landsbergis skaitė Tėtės neįkainojamos vertės prisiminimus iš Nepriklausomybės kovų (1920 metai). Įdomiai aprašytas artilerijos baterijos gyvenimas įvairiose Lietuvos vietose, susidūrimai su priešu. Daug gražių žodelių nepagailėta žirgui Bėriui.

Minėjimo pabaigoje buvo padainuotos dvi senoviškos dainelės. Pirmąją labai tyliai padainavo vienas prof. Vytautas Landsbergis. Ją dainuodavęs senelis Gabrielius, o vėliau Tėtė, būdamas 98 metų. Štai jos fragmentas.

Temsta dienelė, skamba dainelė...

Bet ten motyna paklaust ketina,

Kiek mes pripjovėm per dieną.

Iš tiesų, dainelė paprasta, primenanti, kad ateis valanda, gal temstant, kai motina paklaus, kiek gi mes „pripjovėm per dieną“, ar šiaip ką gero padarėm. Antrąją dainavome visi: apie žemę, žolę, rasą, žirgą, apie tai, kaip „raitas kėlė kepurėlę senai motinėlei“. Tai vėl priminimas gerbti motinėlę, nesvarbu, kokiame balne sėdėtum.

Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“