|
|
Mums
ne vis tiek
Vytautas Landsbergis
Žvilgsnis atgal į Kovo 11-ąją būtų šneka apie
praeitį. Tai jau atlikta. Yra valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo
laimėjimų, kurių nebūtų be Kovo 11-osios, o jų mums pavydi kitos
šalys Rytuose. Ir toj, ir kitoj Europos pusėj dar prisiminę stebisi:
kaip tai išvis galėjo būti padaryta?
|
|
|
Komunistinio
elito pančiai
Narcizas RASIMAVIČIUS,
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo
Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras
Šiandien nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo
praėjo tiek metų, kad per ateinančius Seimo rinkimus biuletenius
į balsadėžes mes merginos ir vaikinai, į savo plaučius įkvėpę pirmąjį
nepriklausomos valstybės oro gurkšnį. Tad ką jie rinks? Ir ar jie
supranta, kas mus valdo šiandien? Dėl laiko stokos nepateiksiu statistinių
duomenų (mes juos turime), bet tai, kas išryškėjo, ko gero, ir yra
viena iš mūsų baisaus atsilikimo priežasčių. Lietuvą iki šiol valdo
kompartijų sekretoriai, kompartijos centro komiteto instruktoriai,
kaime buvusi kolūkinė valdininkija, policijoje milicijos pulkininkai.
Tai nepaneigiami faktai. Visi jie gyvena labai gerai. Tai jie
šiandien sudaro visų lygių valdžios elitą.
|
|
|
Vasario
16-oji ir Kovo 11-oji esminis skirtumas
arba Vieno nomenklatūrinio mito žlugimas
Algirdas PATACKAS
Trečiajai Respublikai dabartinei Lietuvai
greit 20 metų. Kaip ir Antrajai, prieškario Lietuvai, jei skaičiuotume
nuo 1918 iki 1938-ųjų, paskutiniųjų ramaus gyvenimo metų. Jau turbūt
galime konstatuoti, jog Antrosios Respublikos dvidešimtmetis buvo
našesnis ne tik ekonominiu, kultūriniu, bet svarbiausia moraliniu
atžvilgiu. Kodėl? Esminė priežastis, diagnozė slypi išeitinėse pozicijose.
1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų
kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu,
iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis
kolaboravimas. Nors šis žodis jau netekęs aštrumo, apiblukęs nuo
per dažno vartojimo, deja, patinka tas ar ne, kolaboravimo problema
nėra praeities klausimas. Jei taip būtų, jis būtų jau pamirštas
žmogaus atmintis juk ne geležinė. Kolaboravimo esmė, jo priežastys,
o svarbiausia pasekmės, tebėra neatvertos, tebeskendi mūsų savimonės
patamsiuose.
|
|