Adolfas Ramanauskas karys ir pilietis
Antanas Tyla
|
Antanas Tyla skaito pranešimą
apie A. Ramanauską
Seime vykusioje konferencijoje
|
Laisvės kovos tapatybė
Ilgoje ir dinamiškoje Lietuvos istorijoje Lietuvos
partizanų karas su sovietiniais okupantais, kova už Lietuvos valstybės
atkūrimą buvo ir išliks kaip mūsų tautos valstybinės laisvės vertybės
saugojimo liudininkas. Daugiau kaip dešimt metų trukusiame kare
dalyvavo tūkstančiai partizanų, o juos rėmė daugybė visų kartų Lietuvos
gyventojų pradedant vaikais ir baigiant seneliais.
Pažymėtina, kad kova dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės
buvo mūsų ir ne tik mūsų, bet kartu ir universalus demokratinio
pasaulio pripažintų vertybių gynimas. Kovodami su sovietiniais okupantais
partizanai siekė įgyvendinti visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo
ir Lietuvos nepriklausomybės tarptautinėmis sutartimis ir deklaracijomis
pripažintą teisę. Kiekvienas Laisvės kovų dalyvis buvo Lietuvos
valstybinės laisvės ir tą valstybę pripažinusių kitų valstybių sutarčių
gynėjas.
Taip, kaip per XIXXX amžius vykusį lietuvių tautinį
išsivadavimą, valstybės atkūrimą, Nepriklausomybės karus iškilo
daug žymių kultūros, švietimo, politinių veikėjų, karo vadų, taip
ir Lietuvos partizanų karas išaugino ypač įsimintinų asmenybių
sričių, apygardų, rinktinių, grupių, būrių vadų, ryšininkų, rėmėjų.
Jie tapo to karo, visų dorų partizanų, išlikusių ir kritusių, simboliais.
Sunku būtų suprasti Vanago, Laisvės kovotojo,
nuostatą bei ryžtą, jeigu užmirštume Nepriklausomos Lietuvos valstybės
politiką ir rūpestį ugdyti jaunimo meilę valstybinei laisvei, tėvynei
ir jos gynėjams. Švietimas, mokykla, kariuomenė, Jaunųjų ūkininkų,
Šaulių, Ateitininkų, Skautų organizacijos, Bažnyčia vieningai skiepijo
pagarbą toms vertybėms. Tai buvo A. Ramanausko brandos amžiaus aplinka.
Jo jaunystės metais pasiaukojimo savo kraštui pavyzdžiu tapo penkioliktaisiais
nepriklausomybės metais įvykęs ryžtingas Dariaus ir Girėno skrydis
per Atlantą į Lietuvą. Lakūnų testamente pareikšta nuostata šį
savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva! ir skrydis
parodė, kad ir esamu laikotarpiu, ne vien praeityje galima įvykdyti
didelius ir prasmingus darbus. Lakūnų žygis buvo visiems suprantamas
ir artimas. Tuo pat metu tauta ruošėsi Vilniaus išvadavimo žygiui.
A. Ramanauskas, mokydamasis Klaipėdos mokytojų institute, skaudžiai
išgyveno pavojų valstybės integralumui keliančių nacių įžūlumą,
Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos užgrobimą. Į visa tai jis ir Lietuvos
jaunimas atsakė rengdamasis ginti valstybę. Būdamas ištikimas Lietuvos
pilietis, jis motyvuotai reagavo į esamą tarptautinę padėtį, todėl
šalia Klaipėdos mokytojų institute įgytos pedagogo specialybės įstojo
į PLP karo mokyklą, kurią baigė 1940 metais įgydamas leitenanto
laipsnį.
Laisvoje Lietuvoje karinės kvalifikacijos jam
neteko realizuoti. Prasidėjus sovietinei okupacijai, jis pasirinko
pedagogo darbą, mokytojavo pradžios mokykloje, vėliau Alytaus mokytojų
seminarijoje. Pedagogu jis išbuvo iki 1945 m. balandžio mėnesio.
Lietuvos partizanų kariu ir karininku Adolfas Ramanauskas išbuvo
daug ilgiau.
Partizaninio karo karys
Lietuvos partizanų organizuotas ginkluotas karas
vyko per dešimt metų. Tame dešimtmetyje subrendo Adolfo Ramanausko,
kaip partizanų organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado talentas.
Ne tik talentas, bet ir tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus
ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
Jo redaguotame Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje Partizanas
1950 m. rugsėjo 28 dienos numeryje, straipsnyje Pogrindžio prasmė
rašoma: Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas
pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas
visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji
pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos
jungo. Pogrindis tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų
kova ir protestas prieš smurtą1
. Tai buvo partizanų būdas gintis nuo okupantų ir pasirengimas susidarius
palankioms sąlygoms atkurti Lietuvos valstybę.
Kvalifikuotas pedagogas ir Lietuvos kariuomenės
karininkas Adolfas Ramanauskas partizanų kare kaip vadas kilo kartu
su Dzūkiją, Pietų Lietuvą ir visą Lietuvą apėmusiu partizanų organizaciniu
centralizavimu. Jis partizano kelią pradėjo 1945 m. balandį tapdamas
Nemunaičio apylinkėje veikusio partizanų būrio vadu. Po kpt. Dominyko
Jėčiaus-Ąžuolio žūties jis, būdamas Merkio rinktinės vadas, 1947
m. rugsėjo 24-25 dienomis partizanų vadų susirinkime buvo išrinktas
Dainavos apygardos, o kartu ir Kazimieraičio rinktinės vadu, kitais
metais Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, 1949 m. vasario
2-22 dienomis vykusiame Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime
(Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos), kuriame buvo įkurtas
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, Vanagas buvo išrinktas šio Sąjūdžio
prezidiumo tarybos pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju,
paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu, jam suteiktas majoro laipsnis.
Tų pačių metų rudenį jis buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio
vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko
leitenanto laipsnis. 1952 metais Jonas Žemaitis dėl ligos savo pareigas
pasiūlė gen. A. Ramanauskui.
Pagrindinės partizanų vado nuostatos
Stebint partizanų vado Vanago gyvenimą ir veiklą,
skaitant jo kovų dienoraštį Daugel krito sūnų, taip pat jo redaguotus
partizanų leidinius, matyti jo, kaip partizanų vado, svarbiausios
nuostatos bei uždaviniai: 1. Išsaugoti partizanų jėgas lemiamai
kovos fazei2,
stiprinant jų drausmę ir karinį pasirengimą; 2. Siekti partizanų
centralizuoto vadovavimo, jų suvienijimo, ruošti
juos išsilaisvinimo partizaniniam karui; 3. Priešintis okupaciniam
režimui, trukdyti jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius,
saugoti gyventojų pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Be to, kaip šeimos galvai jam nuolat teko rūpintis apsaugoti ją
nuo šnipų ir kagėbistų.
Kaip vadas, Vanagas drausmingai atliko savo pareigas:
rengdavo vadų pasitarimus, vizituodavo padalinius, kalbėdavosi su
kovotojais ir vadais, rūpinosi jų saugumu ir buitimi. Ypač svarbiu
jis laikė padalinių vizitavimą, kurį atlikdavo du kartus per metus.
Jis mokėjo bendrauti, buvo linksmas ir partizanų mėgiamas. Vanago
populiarumą atspindi draugų atsiliepimai. Jo bendraginklis, jį pakeitęs
Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius, lydėjęs Vanagą
į Žemaitiją, į Partizanų vyriausiųjų vadų pasitarimą, vis nerimavo
dėl jo. Tai liudija Baliukevičiaus įrašai jo dienoraštyje: 1949
m. sausio 14 d. Gerokai pasiilgau Vanago. Aš su juo buvau geriau
įsitraukęs į darbą, negu su kuo kitu, ir vienas kitą gerai žinojom
(p. 74). 1949 m. sausio 30 d. Iš Vanago negaunu jokio laiško. Kad
jam nebūtų nelaimė atsitikus. Pagal mano apskaičiavimus jis jau
turėtų keliauti atgal (p. 78). 1949 m. vasario 16 d. Vanagas nieko
nerašo. Užstrigo ir užstrigo pas savo žemaičių tetulę (p. 85).
1949 m. kovo 15 d. Sėdu prie stalo rašyti Tėvukui ir Tigrui (Juozui
Baltrušaičiui) laiškus. Perspėju, kad Vanagas grįždamas dabar nesikeltų
per Nemuną ir geriau manęs palauktų pas Tėvuką (p. 105). 1949 m.
balandžio 7 d. Pagaliau atvyksta Vanagas. Po ilgos kelionės išsiilgom
vienas kito, kad pasibučiuojam... Aš jo tikrai labai laukiau (p.
125).
Kaip partizanas ir pavyzdingas vadas A. Ramanauskas
principingai laikėsi abstinencijos. Alkoholis yra vienas iš baisiausių
sąjūdžio priešų, rašė jis savo knygoje. Kitu, dar pavojingesniu
partizanų priešu jis laikė šnipus: Šnipų veikla, rašė jis toje
pat knygoje, visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam
sąjūdžiui, tiek visiems tauriems lietuviams3
. Tai buvo pranašiški partizanų vado žodžiai. Jei ne šnipai, kurių
per visą sovietmetį okupantai užverbavo apie 120
tūkst., jie nebūtų įveikę partizanų armijos, nebūtų padarę jai tiek
skaudžių nuostolių.
Išbūti vieną dieną partizaninio karo fronte buvo
sunku ir rizikinga. Tad ką kalbėti apie 11-a metų partizanavimo,
einant atsakingas pareigas ir nelegalų gyvenimą. Visus sunkumus
ir nuolatinių pavojų grėsmę galėjo palengvinti tik šeima, ištikimi
kovos draugai ir be galo stiprus tikėjimas tuo tikslu, dėl kurio
kovojama. Adolfas Ramanauskas savo tikslu neabejojo net tuomet,
kai jau dalis patikėjo, kad sovietinė imperija stabili ir iš jos
išsiveržti bus labai sunku. 1955 metais Adolfas Ramanauskas savo
knygoje Daugel krito sūnų, prisimindamas žuvusio tauraus bendražygio
partizano Taugirdo-Vlado Baranausko iš Kaščiūnų kaimo jam prieš
dešimtmetį rodytą jo sodintą eglynėlį, rašė: Praėjo nuo tos nakties
apie dešimt metų... Laisvės vis dar nėra ir net nesimato jos auštančio
ryto. Ji, žinoma, ateis ir pušelės dar gal nebus iškirstos, tik
kur būsiu aš?
Vanagas, kaip ir daugelis partizanų ir gyventojų,
dėjo viltis į demokratinių Vakarų paramą. Daugeliui ta viltis sustiprėjo
prasidėjus karui Korėjoje apie tai buvo rašoma ir diskutuojama
partizanų spaudoje. Su Vakarais partizanai palaikė ryšius. A. Ramanauskas
1950-1951 m. žiemą praleido tame pačiame bunkeryje su iš Vakarų
grįžusiu Juozu Lukša-Skrajūnu, Daumantu.
Tautos valstybinės savimonės saugojimas
A. Ramanauskas gyvendamas nelegaliai visą laiką
buvo Lietuvos piliečiu, jautė pareigą rūpintis lietuvių valstybine
savimone, stengėsi palaikyti viltį sulaukti Laisvės. Jis organizavo
leidybą, redagavo ir pats rašė partizanų spaudoje: Trečias skambutis
(1945 m. rudenį), Mylėk Tėvynę (1946-1947), Laisvės varpas (1947-1949),
Partizanas (1949-1950), Miško brolis (1951-1952). Tie leidiniai
ėjo nuo 1945 metų rudens iki 1952 metų. Dainavos apygardos spaudoje
1948 metų pradžioje buvo paskelbta partizanų suimto Lazdijų apskrities
kompartijos sekretoriaus informacija apie rengiamą masinį trėmimą,
žmonės buvo įspėti ir raginami: Todėl kiekvienas turi būti pasiruošęs
ir slėptis, ypač vyrai, rašoma Laisvės ryte4
.
A. Ramanausko-Vanago ryšys su dabartimi
Partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas
nesulaukė Kovo 11-osios, kuria jis tvirtai tikėjo ir dėl kurios
kovojo. Tačiau jo nepalaužiama laisvės viltis padarė jį mūsų amžininku.
Atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė su pagarba įvertino jo
nuopelnus ir patvirtino partizanų jam suteiktus apdovanojimus bei
laipsnį.
Partizano, brigados generolo biografija tai
biografija nepaprasto, atkaklaus Lietuvos patrioto kario ir valstybės
piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietinis
okupacinis režimas, palaikomas didžiulės karinės jėgos ir kagėbistų
tinklo, yra laikinas, kad amžinas yra laisvos Lietuvos gyvenimas.
Tai patvirtina jo veikla, jo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio
Deklaracija, jo rašomi partizaninės kovos atsiminimai. Jo biografiją,
jo veiklą ir pasiaukojimą tikslui, kuris buvo toli nuo asmeninių
patogumų, turi žinoti moksleiviai, kariai, šauliai, politikai ir
visi piliečiai. Partizano kelias, bendražygių taurumas ir ištikimybė
Lietuvos valstybei rodo, kokie menki ir maži visi tie, kuriems laisvė
nėra vertybė, kurie šūkauja, kad Lietuvos partizanų karas buvo beprasmis.
Įvertindami A. Ramanausko pasiaukojimą, mes turime saugoti tas politines,
tautines ir kultūrines vertybes, už kurias jis ir bendražygiai kovojo
ir paaukojo savo gyvybes.
1
Partizanai apie pasaulį, politiką ir save: 19441956 m. partizanų
spaudos publikacijos. Sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Vilnius,
1998, p. 667.
2
A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų. Vilnius, 1998, XLVIII.
3
Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų
Partizanų gretose.
Vilnius, 1999, p.8586, 315.
4 Partizanai apie
pasaulį, politiką ir save. Vilnius, 1998, p. 185.
© 2008 XXI amžius
|