|
Mums ne vis tiek
Vytautas Landsbergis
Žvilgsnis atgal į Kovo 11-ąją būtų šneka apie praeitį. Tai jau atlikta. Yra valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo laimėjimų, kurių nebūtų be Kovo 11-osios, o jų mums pavydi kitos šalys Rytuose. Ir toj, ir kitoj Europos pusėj dar prisiminę stebisi: kaip tai išvis galėjo būti padaryta?
Bet man rūpi ateitis, ir aš kalbėsiu apie ateitį. Tai didžiausias rūpestis.
Naujųjų laikų Lietuvos valstybei Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvai suėjo 90 ir 18 metų. Nuo 90 nebetoli iki 100, nors kyla klausimų, ar sutiks ji savo šimtmetį kaip garbinga ir apskritai kokia nors valstybė. Bet šiandien pažymime 18 metų sukaktį, kuri artina mus prie 20-22 metų ribos, lemtingos anai, Vasario 16-osios Lietuvai. Dabar lemtingi jau prasidėję 2008-ieji.
Aštuoniolikmetė mūsų nauja Lietuva. Ką ji mąsto, ką ji kalba, netrukus paminėsiu. Pilietis, kuriam 18, turi teisę balsuoti pasirinkti kaip gyvens, ko jis nori ir kas toliau. Yra ir teisė nebalsuoti, tai yra pasiduoti: neva ateitis man vienoda, ir aš sau abejingai vienodas (arba vienoda), Lietuvos tiesiog nėra. Taip apie 50 proc. rinkėjų jos jau nėra. Tik vėjas, kuris nešioja negyvus lapus, o Lietuvos meška miega ir čiulpia savo leteną. Kaip nors vis tiek bus, tai man vis tiek, sako ta pasidavusi Lietuvos dalis. Pabėgti tai irgi pasiduoti. Tik nepasiduodantys mums ne vis tiek! Ir bent nueinantys balsuoti pasakys, ko jie nori. Gal ne vien alaus.
Padėtis tokia po dviejų vienos partijos valdymo kadencijų, kad juntame atėję prie ribos. Panašiai, kaip 1939-1940 metais. Nuo tos ribos dabar žvelgiam atgal į visą neilgą 18-os metų amžių. Matau, kad statėm Lietuvą kaip Tautos Namus, deja, nesutardami dėl moralinių pamatų, tai ir be pamatų. Namas yra, bet ir skeldėja, ir blizga, ir pūva vienu metu. Vieni norėjo pastatyti jį švaresnį ir saugesnį, kiti išsijuosę teršė savo atliekomis, vogė plytas, mūrijo viešnamį. Pasidarė vieta, kur greta iškyla blizgesys ir purvas, kur gausiai parduodama ir parsiduodama, tad valstybės įstaigų namas vis panašesnis į viešnamį ir barą, kuriame sėbrai dalijasi pinigus.
Ar yra aplink balsų, garsiai sakančių NE!? Jie per silpni ir negausūs, jie nesudrebina nei viešnamio, nei baro, nei girtaujančių pakeleivių ir sargybinių. Reikia, kad šimtai tūkstančių ateitų ir garsiai tartų: NE. Sakykim visur ir visiems, kad to reikia.
Bet štai buvo renkami parašai reikalaujant neužgniaužti, o toliau tirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties už tėvynę bylą. Atėjo apie 30 tūkstančių, nors anuomet parašų, kad iš Lietuvos išsikraustytų svetimieji, buvo surinkta 1,5 milijono. Ir pavojingesnis reikalavimas, o čia toks paprastas, kiekvienam suprantamas: Nelaidokite teisingumo, nepaniekinkite kraujo! Taigi atėjo tie parašai, o su jais ir žinios, kad žmonės bijo pasirašinėti. Netgi senukai, kuriems jau negresia pasigadinti karjerą: Oi, valdžia gali išaiškinti! Tokia vargšų baimė turėtų būti gėda valdžiai, kad piliečiai ją mato nešvarią, stovinčią prie paniekinto lavono ir nenorinčią tirti nusikaltimo. Bet dar blogiau, iš kur ta atgimusi baimė nelyginant kokių komunistų ar stribų? Nejau dvasioj vėl būtume pasirengę nelaisvei?
Kartais apninka karčios mintys.
Jie užmušė Bruno.
Jie užmušė Stasį.
Kodėl nenužudė manęs?
Kai jau be kūno
ten susirasime
pasikalbėsime mes.
Darėm kažin ką.
Buvo prasminga.
Niekad nebūtume traukęsi.
Liko tėvynė.
Ten pamatinė
rupūžė laukiasi.
Tai atplaukia kartais ir veikiau asmeniškai. Liūdna būdavo skaityti pranešimus, kad sovietinis demoralizacijos virusas paliečia jaunąją kartą, lyg anie, senieji, rengtų sau pamainą. Taip buvo prieš ketvertą metų, kai nuo 20 iki 40 proc. priaugančių būsimų valdininkų, teisininkų, politikų apklausose teigiamai vertino kyšius ir piktnaudžiavimus tarnyba. Galima, leistina... Kita vertus, nėra ir totaliai blogai, nes vis dėlto aštuoniolikinė Lietuva jau užsiaugino ir labai gražaus jaunimo. Gyvos širdys, drąsios mintys, atvira kalba. Štai vyresnių klasių moksleivių rašiniai.
Tai, ką šiandien turime Lietuvoje, yra iššūkis ir išbandymas
mano kartai. Ar sugebėsime tie, kurie nepabėgsime iš Lietuvos kitur
vien užsidirbti, pakelti lietuvio moralę, valstybės ekonomiką, politinį
ir socialinį gyvenimą padaryti etišką ir teisingą? Taip, nes vis
dėlto yra jaunų žmonių, kuriems tai rūpi, kurie svajoja sukurti
iš tikrųjų teisingą, turtingą ir saugią Lietuvą. Lietuvą, kurioje
gyventų save gerbiantys orūs žmonės. Kiekviena jaunoji karta turi
du ginklus jėgą ir viltį. Gebėjimas priimti iššūkius ir generuoti
naujas idėjas leidžia atrasti tikrąjį kelią.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vien
laukti neužtenka
Kaip ir vien žadėti. Čia prireiks darbo, proto,
neegoizmo ir patriotizmo. Šios savybės nesusiformuoja iš niekur.
Jų nenupirksi pasiėmęs paskolą iš Amerikos, nepavogsi iš tariamai
lėtesnių estų
Jos auga tavyje. Iš lėto. Tikint savo šalimi, savo
tautiečiais, suprantant, kad valstybė esi ne tu valstybė esame
mes. (
) Reikia daug spalvų ir bendro tikslo. Tikslo, kuris būtų
naudingas ne tik mums, bet ir mūsų Lietuvai. Gal tada močiutės kojos
bus šiltuose batuose, o jaunimo daržas be akmenų.
Mama, daug nuostabių šalių aplankiau. Jos
visos gražios, jose gera. Tačiau Lietuvoje saulė šviečia kitaip.
Lietuvoje spinduliai glosto kiekvieną gėlės žiedą, o gamta yra taip
arti, kad net sunku suprasti: tu joje ar ji tavyje. Kartais atrodo,
kad tu ir gamta esate viename kūne, dalijatės viena siela, jums
skamba viena giesmė. Galbūt tą giesmę girdžiu ne tik aš.
Vienintelis man tikrai be galo geras pavyzdys
yra mano močiutė, paprasta kaimo moterėlė. Ji niekad nėra pasakiusi
ko nors bloga apie jaunus žmones, tik labai džiaugiasi, kai atvažiuoju
aplankyti, ir visada klausia, kaip jos skautukė gyvena. Jai įdomu,
ne kiek klaidų padariau, o ką nuveikiau gera nepamiršta tuo pasidžiaugti.
Močiutė niekad nesiskundžia, nors kasdien keliasi ketvirtą valandą,
kad pamelžtų dešimt karvių. Senolė šypsodamasi žaisdavo su manim
maža, kai vasarą atostogaudavau pas ją. Nors būdavo ir labai pavargusi,
niekad to neparodydavo. Mums reikia pavyzdžių ne moralų.
Nieko modernaus nesukursime, jei neturėsime
tokios darniai veikiančios švietimo sistemos kaip Skandinavijoje.
Šiemet baigsiu mokyklą. Sunku buvo iškęsti tiek daug reformų, besikeičiančių
programų, mokyklų pertvarkymų per dvylika mokymosi metų. Užtat mano
karta, savo kailiu patyrusi visas švietimo sistemos ydas, yra kupina
sveiko pykčio imtis veiksmų ir demokratiškomis priemonėmis pasiekti,
kad mūsų vaikai ateityje mokytųsi modernioje, jaukioje ir šiltus
bendruomenės santykius palaikančioje mokykloje. Girdėjau, vyresnioji
sesuo guodėsi, kad universitete jaučiasi kaip šiukšlė, kad sovietiniu
mąstymu ir mokymo programa tebegyvenančiam dėstytojui studentas
yra niekas.
Nors nuo krikščionybės tiesų esu gerokai nutolusi,
su Dievu mes gan artimi. Kiekvienas mūsų turime savo tiesas. Aš
irgi turiu savąsias. Man jos patinka. Tačiau dažniausiai būna taip,
kad kitiems jos yra nepriimtinos, o aš, kaip kvailė, bandau įrodyti
priešingai. Esu idealistė. Tikiu tobulu egzistavimu. Nepatikėsi,
bet tikiu tobula Lietuva. Tikiu, kad aš ne viena tokia tikinti ir
tik kartais Tavęs nekenčianti. Melavau sakydama, kad man nerūpi.
Kartais jaučiu viduje šviesos greičiu per kūną lakstantį jaudulį,
kai kažkas šaukia: Lietuva. Turbūt tai reiškia, kad man rūpi ir
galbūt net Tave myliu. Aš pažadėjau, kad niekada Tavęs neatsiprašysiu.
Melavau, aš atsiprašau.
Turime tvirtą charakterį ir užsispyrimo krepšinio
aikštelėje, tai kodėl nekovojame už savo valstybę visuomeniniame
gyvenime? Kodėl dėl daugelio dalykų kaltiname tik valdžią, bet nekeliame
klausimo sau: ,,Ką aš šiandien padariau, kad mums visiems būtų geriau?
Jei vertybių nėra žmonių širdyse, tai niekur daugiau jų būti negali.
Esame šauni tauta, tad ir būkime kaip kumštis! Tuomet niekam nebeatrodys,
jog gyvename valstybėje, kurioje vadinamasis pilietinis visuomenės
sąmoningumas primena avių bandą: tokią, kurią galima papirkinėti
prieš rinkimus pigiomis dovanėlėmis, įtikinti populistiniais pažadais.
Ar nepakaks žiūrėti į viską pro pirštus? Manau,
galiu drąsiai teigti, kad iniciatyvus ir sąmoningas, o svarbiausia
nedemoralizuotas jaunimas šių ydų netoleruos ir atliks savo pilietinę
pareigą. Kaip teigė Seneka, mūsų dorovinių pareigų yra daug daugiau,
negu nurodo įstatymai.
Mes užaugsime ir kartu kursime naują, gražesnę
Lietuvą. Tokią Tėvynę, kurioje bus sunaikinta sistema, žlugdanti
tiesos ieškantį žmogų, kurioje valdžios žmonės galiausiai liausis
tenkinti privačius interesus ir iš tikrųjų pradės rūpintis savo
šalies gerove.
Gražus atžalynas! Bet ar nenušienaus jų vilties
grįžtantieji sovietai ir sovietų pasiilgusieji, putinynas ir kagėbynas?
Turim suremti pečius, nes tai paskutinė proga. Kitų rinkimų gali
nebebūti. Rusijos renginiai nevadintini rinkimais.
Tačiau ir vėl vilties ženklas gražiausio lietuviško
žodžio rinkimai. Ačiū, Lietuva, mama. Galėtume suvokti kaip
nesąmoningą maldą: ačiū Tau už Lietuvą, mamą ir laisvę. Belieka
tas dovanas apginti.
Aštuoniolika metų tai ir pavojingas amžius. Ir jaunuoliui, ir Lietuvai. Viskas galima, pagundos ant pagundų, sidro ir mikso girdyklos nuo mažens, o ir su pasu žmogaus brandos ir atsakomybės dar nėra. Taip ir visų kartų Lietuvos mastu daugelis plūduriuoja be atsakomybės, atpratinti ilgaisiais nelaisvės metais, todėl ir pasiilgstantys nelaisvės.
Kalbėkim atvirai, ką žinom ir matom. 2008 metais numatytas galimas Lietuvos pardavimas Rytų gangsteriams. Pačiai sutinkant būtų parsidavimas, bet gali įvykti vargšei nė nesusivokus.
Rinkimai tai viliojimų viliojimai. Ateina štai bernelių viliotojai nesukit sau galvos, nereikia nei dirbti, nei spręsti. Nei aš sėjau, nei aš ariau, nusipelniau gyventi geriau, anot Vytauto Cinausko satyros. Ateina mergelių viliotojai su armonikom: eikš su manim tu, spuoguota, bet imsiu, ir po 111 dienų būsi laiminga mano agurkyne! Dar kitas ją tempia sukandęs dantis, ekrane visąlaik piktomis akimis: tik ateik, ir tave gaubs permatomas naktinis drabužėlis su ereliu ir TT, bus verkianti Lietuva, sutvarkyta ir nuteista, o virš galvos ištisiniai fejerverkai!
Finišas žinomas. Apsvaigusi nuo pažadukų ir fejerverkų 18-metė pasitiki tais bernais ir patenka į viešnamį. Net labai didelį viešnamį, kur nuperkamos vyriausybės ir tautos. Toks jau parengtas visai Europai, tai ką čia reikštų, po pasiduodančių Vokietijos ir Vengrijos, nupirkti Latviją arba Lietuvą. Antai visa Lietuvos elektra jau supakuota laukia, veikėjai ir veikėjos ekskursuoja į Maskvą instrukcijų ir pataikauja: ar paremsit rinkimuose? Pirmąsyk davė 5 milijonus, antrąsyk 25, o kadangi nafta toliau brangsta, doleriai lengvai byra, tai pirmasis ir trečiasis gavėjas ką tik viešai Lietuvoje pasigyrė: pinigų bus tiek, kiek reikės!
Joukun darbs tie rinkimai, tapšnojam toliau. Viliotojai apsimeta būsimais valdovais, jau pradeda imti duokles iš verslo, bet iš tikrųjų jie numatyti tik būsimo šalies pardavimo tarpininkais. Pagal bendrąjį planą jų laukia nuošimčiai už tarpininkavimą.
Gal dar tikisi vietininkų postų, kaip buvo prieš Kovo 11-ąją.
Tai po kam šiandien Lietuva? Kiek už ją otkato?
Rinkimai bus vėl dvipartiniai. Tą reikia gerai suvokti ir svarbu, kad rinkėjai suvoktų.
Iš dviejų besivaržančių jėgų viena turi daug atšakų ir pavadinimų,
kurių gausa nekeičia esmės. Tai pardavėjų ir pardavimo tarpininkų
partija (su frakcijų pavadinimais sąrašuose). Lietuva jiems
nauda ir prekė. Beje, tarpusavy kartais varžosi, kad korupcija buvo
nesąžininga. Rusijai Lietuva irgi tik nauda (paimti, vartoti) ir
prekė rudens aukcione.
Kita partija buvusių statytojų, dabar besipriešinančių
taisytojų. Lietuva mums kaip senosios nomenklatūros parazitų
apnikta stirnaitė, kurios nepaliksim nei medžiojantiems nacionaliniams
šlėktoms, nei draugui vilkui kaimynystėje. Jei žmonės tars taisykit
krypstantį pastatą, kibsim su entuziazmu ir tikėjimu kaip aną Kovo
11-ąją. Telksim visus darbininkus. Ar prisimenat skaitytus jaunimo
balsus? O, jeigu jie užpildytų nors pusę Seimo! Žinoma, kviesim
kuo daugiau dorų jaunų žmonių į valstybės darbą, o ne tų išsižiojusių
kyšininkauti. Yra frakcijų dar ištisai neapsisprendusių: o gal ir
garbė ko nors verta, ne vien storesnė mašna. Tai socialdemokratų
ir liberalų frakcijos, kuriose yra galinčių apsispręsti ne pagal
vadų liepimą, o Lietuvai ir laisvei. Tegul apsisprendžia iki kiekvieno
atskiro žmogaus.
Rinkiminė kampanija jau prasidėjo. Pardavėjai taškosi gautuoju rinkimams avansu. Mūsų kapitalas kitoks. Tai tiesus ir atviras kalbėjimas, todėl turim atsisakyti neaiškaus, nekonkretaus elgesio, visokių tarybinių dviprasmybių.
Tėvynės sąjunga turėtų iš anksto aiškiai pasakyti: ateinam
taisyti iškrypusio gyvenimo, kuriame pati valdžia, ne tik interesų
veikėjai, jau atvirai tyčiojasi iš įstatymų ir teisėsaugos ne
visiems.
Peržiūrėsim amžiaus sandėrį batais per Konstituciją perlipusį neskaidrų įstatymą dėl liūto, pasirengusio veikiau virsti liova, negu ką nors iš tikrųjų investuoti ar statyti elektrinę. Yra įstatyminis kelias, kuriuo reikia žengti nelaukiant rinkimų. Neleisim toliau niekinti nei mokytojų, nei mokyklų, sustabdysim šį Lietuvos ateities žudymą. Tai ne vien algos, bet visas požiūris. Jeigu jau girdim gautus signalus, kad mūsų Baltija virsta mirusia jūra, jau ištisi dugno plotai mirę, turim visur pasakyti besąlygiškai NE tam nuodus pakelsiančiam vamzdžiui. Pasimokysim iš Estijos ir Gruzijos mokesčių politikos, tai gal ir Lietuva, su savo kyšininkais ir biurokratija nusiritusi į dugną pagal patrauklumą tikriems užsienio investuotojams, galės vėl pakilti.
Pareikalausim paaiškinti, kodėl Lietuvos žemės ūkis, girdamasis ir gerdamas Europos pinigus, vienintelis neauga?
Kodėl apskritai valstybės įstaigos nesugeba panaudoti ir priimti
net pusės Lietuvai skirtų Europos fondų lėšų? Kas atsako už gaištamą
laiką ir prarandamą istorinę galimybę nelikti meškų užkampiu? Pakeisim,
kai tik galėsim, vaikišką ir pavojingą nuostatą, neva nereikia būti
pasirengusiems ginti savo krašto! Kuo greičiau turi būti atmesti
tušti svaičiojimai, neva NATO mus apgins ir nesiginančius, o visai
nematant politinės tarptautinės tikrovės; ir teritorinių gynybos
struktūrų likvidatoriai, vien misijų organizatoriai, tegu paaiškina
iš kur ir kodėl tokias neralias ir antinatines miglas pučia.
Juk ir NATO sako pirmiausiai šalis narė ginasi pati.
Kovo 11-osios Lietuva turi pareikalauti atsakomybės ir iš nesenos istorijos klastotojų, tariamų mokslininkų, pažeidžiančių atkurtos valstybės Konstituciją ir įstatymus. Tegul šalies teismai atsiveria, darosi suprantami, sąžiningi ir skaidrūs. Kai gina ne savo piliečių teises, o svetimos valstybės politinį interesą (kaip nesenu atveju dėl tremtinės vaikų skundo), toliau nėra kur eiti.
Atsiprašau, tai nebe Lietuvos teismai, jie atrodo jau dabar okupuoti.
Sąmonės okupacija štai ką valstybė tikrai turi matyti, įvertinti ir pasipriešinti. Ir pažeista piliečių dorovė, išnaikintas paprastas padorumas kai tą matome aukštuose lygmenyse ir girdime vadovų žodžiuose, tai negalime vien melstis, kad Apvaizda apšviestų jų protus. Žinoma, melstis už nesusipratusius irgi reikia. Tiesa padarys jus laisvus yra pasakyta. Kalbėkime tiesą, nors nomenklatūra ir neskirs už tai santarvės premijos.
Ir mūsų himno žodžiai nepaprastai teisingi, gražūs, reikėtų juos nagrinėti Seimo posėdžiuose. Jeigu šis pasiūlymas Seime sukeltų juoką (kuo neabejoju), tokį Lietuvos Seimą reikėtų iš karto paleisti, rinkti naują.
Piliečių Santalka platino laiškelius Neišduok. Reikia, kad kiekvienas ir šio, ir būsimo Seimo narys kiekvieną savaitę gautų atviruką: Nemeluok. Jeigu supyks, tegu pyksta ant Dievo. Tai Jo tekstas.
Netrukus minėsime ir Knygnešių dieną. Pagerbkim juos eilėraščiu Kai knygas draudė, kadangi turbūt artėjam į meninę dalį. Knygnešių pergalė tesuteikia stiprybės.
Tai brido tankiai per Šešupę jie
iš vakarų į rytus
ir iš nakties į aušrą tempė kukšteras
su spiritu ir knygomis.
Skystimas prūsų būdas pragyventi
ir išsipirkti galvą kai kada.
Lietuviškos knygelės kad gyventų
maskolių nustekenta Lietuva.
Atėjo laikas keitėsi laikai,
valstiečio ištvermė pavasario
sulaukė.
Nenusileido Lietuvos vaikai,
o caras atsitraukė.
Kalba Kovo 11-osios minėjime Vilniaus karininkų
ramovėje kovo 10 dieną
© 2008 XXI amžius
|