|
Komunistinio elito pančiai
Narcizas RASIMAVIČIUS,
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo
Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras
Šiandien nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo praėjo tiek metų, kad per ateinančius Seimo rinkimus biuletenius į balsadėžes mes merginos ir vaikinai, į savo plaučius įkvėpę pirmąjį nepriklausomos valstybės oro gurkšnį. Tad ką jie rinks? Ir ar jie supranta, kas mus valdo šiandien? Dėl laiko stokos nepateiksiu statistinių duomenų (mes juos turime), bet tai, kas išryškėjo, ko gero, ir yra viena iš mūsų baisaus atsilikimo priežasčių. Lietuvą iki šiol valdo kompartijų sekretoriai, kompartijos centro komiteto instruktoriai, kaime buvusi kolūkinė valdininkija, policijoje milicijos pulkininkai. Tai nepaneigiami faktai. Visi jie gyvena labai gerai. Tai jie šiandien sudaro visų lygių valdžios elitą.
Neneigsiu lyderių ir elito reikšmės politikai. Su kiekvienu iš jų tikrai galima nuoširdžiai pasikalbėti. Tai tikrai nėra blogi žmonės. Bet, žiūrėk, jų susirinko bent trys ar keturi ir jau turime anų laikų sistemą ir standartus. Juk Vakarų pasaulį nuo ne Vakarų ir skiria standartai. Iš to išplaukia demokratijos supratimas, moralės, duoto žodžio vertė sąrašas nebaigiamas. Mums, dar taip neseniai išsprūdusiems iš okupanto glėbio, dar ilgai rūpės, kas ten, toje šalyje, darosi. O ten didžiausia nelaimė Sovietų Sąjungos subyrėjimas.
Argi ne mes buvome tas nedidelis kupstas, už kurio užkliuvus subyrėjo Sovietų Sąjunga? Dabartinė tos šalies vadovybė duoda užduotį išsaugoti savo šalyje ir svetur visa, kas dar liko iš Sovietų Sąjungos. Visur, kur tik galima. Lietuvoje, pasirodo, išliko kompartijos sekretorių ir centro komiteto instruktorių bei jų šeimos narių ir giminių valdžia, elitas, kuris važiuoja pas juos ir jų laikraščiuose užtikrina, kad Lietuvoje prezidentu daugiau nebus vakarietiškų standartų žmogus. Šis elitas savo požiūriu į moralę, į savo tautą ar valstybę nėra joks elitas. Jie, tarsi Aristofano varlės, mano, kad kvarkti pagal buvusių okupantų standartus yra natūralu visiems, okupaciją pažinusiems, ir labai nustemba, kad šiandien jų skleidžiami garsai kitų nedžiugina. Tai tiesiog nemoralių oligarchų valdžia, o tai, pagal vakarietišką ir rytietišką supratimą, irgi ne tas pat. Rytuose tai turtingųjų, pralobusių kitų žmonių sąskaita valdžia. Vakaruose oligarchija mažumos valdžia. Lietuvoje elitas šiandien siekia įamžinti savo viešpatavimą, kontroliuoti priėmimą į svarbiausius postus, sudaro visokeriopą pranašumą savo giminėms, draugams, šeimai. Šiame elitizme rasime ir prievartos, ir klastos.
Lietuvių tauta pasirinko gyvenimą Vakarų civilizacijos bendrijoje, kur galioja tiek techniniai, tiek kultūriniai ir etiniai Vakarų civilizacijos standartai. Šiandieninis Lietuvos valdžios elitas kratosi tų vakarietiškų standartų kas pasyviai laukdamas, kad viskas savaime susikratys, kas aktyviai kaišioja pagalius į ratus. Jei ne tie pagaliai, šiandien jau turėtume eurą, bet vietoj jo turime mažiausias pensijas, netikusius įstatymus, aibę niekam nereikalingų institucijų, energetikoje parazituojančius tarpininkus, didžiulę korupciją, su kuria elitas siūlo kovoti taikos sutartimis.
Netiesa, kad kovodama su korupcija valstybė patiria didelių nuostolių. Visai nesunku priversti nuostoliais dalytis korumpuotus valdininkus, o ne valstybę. Ir su korupcija kitur kovojama daug paprasčiau. Štai pastatė ženklą, kad negalima važiuoti, bet išrinktieji važiuoja. Toks ženklas turi būti nugriautas. Sulaikė kontrabandines cigaretes, suskaičiavo, ir jos turi būti tuoj pat ir ten pat sunaikintos.
Taigi norint nusikratyti tų visų bėdų, reikia eiti ne į teismus, ne piketuoti prie ministerijų ir Vyriausybės, bet reikia eiti prie rinkimų balsadėžių.
Mūsų įstatymų leidybos koncepcija ir technika turi daug trūkumų. Visų pirma tai pasireiškia įstatymų darymo manija (visi nori turėti savo nuosavą įstatymą), baisia įstatymų infliacija. Abejingai paliekamas klausimas kaip galima tvarkytis pagal tūkstančius įstatymų? Įstatymų infliacija savaime keičia pačią įstatymo sąvoką. Tuo nenoriu pasakyti, kad reikia iš Vyriausybės atimti valdymo galias įstatymais. Norima pasakyti, kad nėra būtina valdyti leidžiant įstatymus, nes šitaip valdant gaunami priešingi rezultatai. Taip painiojamas valdymas su įstatymų leidyba ir tada nesuvokiama nei viena, nei kita. Prisiminkime LEO. O atominis referendumas tai referendumas prieš laisvos elektros rinkos atsiradimą Lietuvoje.
Naujai išrinktas Seimas, turiu vilties, privalės užsiimti ne įstatymų leidyba, o esamų įstatymų delegifikacija, kad didžioji priimtų įstatymų dalis taptų administracinės teisės aktais ar tiesiog taisyklėmis, ar kaip nereikalingi būtų panaikinti. Mūsų teisę nuvertina ne tik per didelis įstatymų kiekis, bet prasta jų kokybė, o iš esmės tai, kad savo painumu ir dviprasmybėmis ji tapo tikromis teisininkų ir jurisprudencijos ganyklomis.
Konstituciniam Teismui, bauginančiai dažnai keičiant konstitucinius principus, nutarimų bendras poveikis trukdo stabdyti vyriausybinių išlaidų didėjimą, atkurti verslo efektyvumo ir pasitikėjimo juo erdvę. Save giriančiuose straipsniuose rašoma, kad jis keičia Lietuvos veidą. Nebent tiek, kiek veidą gali pakeisti kreivas veidrodis.
Lietuvių tauta šiandien yra pasirinkusi, kokiu keliu eiti
ir kokie standartai turi būti vienintelėje Lietuvos žemėje. Tada,
Kovo 11-ąją, tauta manė, kad gauna teisingumą. Deja, mes sugebėjome
duoti tik teisę laisvai rinkti politikus. Argi to maža?
Kalba iškilmingame Seimo posėdyje Kovo 11-ąją
© 2008 XXI amžius
|